Baltosios Vokės pelkė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Baltosios Vokės pelkė − pelkė Vilniaus, Trakų ir Šalčininkų rajonuose, 12 km į pietvakarius nuo Vilniaus, į vakarus nuo Vilniaus–Lydos geležinkelio.

Pelkės plotas 4 099 ha. Pelkė ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 20 km Pietryčių lygumoje. Iš visų pusių, išskyrus šiaurės vakarus, ją supa miškai. Pelkės viduryje yra 3 didelės žvyringos salos, kuriose įsikūrę Merešlėnų, Papiškių bei Mikašiūnų gyvenvietės, taip pat 10 mažesnių sausmių (bendras plotas 824 ha).

Pelkės pietinėje dalyje telkšo Papio ežeras, kanalu sujungtas su Merkiu. Ties Mikašiūnais į ežerą įteka Akva. Iš Papio ežero išilgai pelkės teka Vokė (Neries intakas). Pelkės vidurinėje dalyje į Vokę įteka Krempė, Asdrė ir Rudamina.

Durpės pelkėje pradėtos kasti prieš Antrąjį pasaulinį karą, o nuo 1952 m. jos pietinėje dalyje veikė durpių įmonė. 1976 m. duomenimis, durpių klodo didžiausias storis buvo 7,1 m, vidutinis susiskaidymas 28 %, vidutinis peleningumas 10 %. Durpių kasyba truko iki XX a. 9-ojo dešimtmečio; jai liovusis, po kurio laiko teritorijoje priaugo medžių, krūmų ir nendrių.

Į pietus nuo Papio ežero esanti pelkės dalis vadinama Katėčių pelke. Tai raistinė aukštapelkė su pušų, gailių ir magelaninio kimino bendrijomis. Durpių klodas mišraus tipo; jo storis siekia 6 m. Durpės vidutiniškai susiskaidžiusios, paviršiuje mažai peleningos. Paežerėje jos slūgso ant nestoro ežerinių nuosėdų sluoksnio. Pamerkyje esančiuose pelkės plotuose sėjamos pašarinės žolės.

Pelkės pietinė dalis susidarė, užželiant didžiuliam ežerui, kadaise tyvuliavusiam ledyno pakraštyje (jo liekana yra Papio ežeras). Pelkės vidurinė ir šiaurinė dalys susidarė poledyninės upės slėnyje, kuris supelkėjo dėl versmių gausumo.