Lietuvos pelkės
Lietuvoje pelkių plotas nėra tiksliai nustatytas. Manoma, jos užima apie 3,6–4,0 % teritorijos.[1] Lietuvoje vyrauja mažos pelkės. Yra apie 30 pelkių, didesnių kaip 1000 hektarų.[2] Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5–8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių. Iki 1980 m. nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % Lietuvos pelkių. Nuo 1990 m. durpynus Lietuvoje sausinti draudžiama. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų.
Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu. Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės.
Lietuvoje itin pelkėta Nemuno delta. Vienos iš didesnių šiame regione plytinčių pelkių – Aukštumalos, Šventelės pelkės. Didelių pelkių taip pat yra pajūrio žemumoje (Pajūrio pelkė), Žemaičių aukštumoje (Biržulio, Kražių, Reiskių tyro pelkės) ir jos rytinėje papėdėje (Didžiojo tyrulio, Mūšos tyrelio, Kamanų, Rėkyvos pelkė, Tytuvėnų tyrelio, Praviršulio tyrulio pelkės). Didelių pelkių juosta driekiasi tarp Baltijos aukštumų ir Vidurio Lietuvos žemumos: Žuvinto pelkė, Amalvo, Palios, Didžiojo Raisto, Alionių pelkė, Plačiavos, Notigalės pelkės.[2]
Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didelį plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (~70 % pelkių ploto), apie 22 % sudaro aukštapelkės.[3] ~7 % sudaro tarpinio tipo pelkės.[2] Pusė jų nusausinta ar kitaip paveikta. Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėsi įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai.
Tyrimai redaguoti
Pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos Kamanų ir Šepetos pelkės. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė Rimvydas Kunskas, Algirdas Seibutis, Ilona Jukonienė ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai.
Pelkių buveinės redaguoti
Pagal EUNIS klasifikaciją, Lietuvoje aptinkamos pelkių buveinės:
- Aukštapelkių plynės;
- Pažeistos, nekaupiančios durpių aukštapelkės;
- Tarpinės pelkės ir liūnai;
- Skurdžios žemapelkės;
- Karbonatingos žemapelkės;
- Viksvų ir aukštųjų helofitų sąžalynai be telkšančio vandens.[4]
Didžiausios pelkės redaguoti
Didžiausios Lietuvos pelkės yra šios (plotas km²):
- Žuvinto palios – 68,5
- Čepkelių raistas – 58,6
- Didysis tyrulis – 47,2
- Baltosios Vokės pelkė – 40,1
- Praviršulio tyrelis – 36,4
- Amalvo palios – 34,1
- Rupkalvių pelkė – 34,1
- Naujienų pelkė – 31,6
- Aukštumala – 30,2
- Rėkyvos pelkė – 26,1
Saugomi pelkynai redaguoti
- Čepkelių valstybiniame rezervate saugoma 54 proc. rezervato teritorijos sudaranti aukštapelkė.
- Kamanų valstybiniame rezervate saugoma pelkė su daugybe klampynių ir ežerokšnių (iki 120).
- Pelkingi ežerai saugomi Viešvilės valstybiniame rezervate.
- Aukštaitijos nacionaliniame parke saugoma Gervėčių pelkė su gretimais miškais.
- Lietuvoje yra 39 telmologiniai (pelkių) draustiniai.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Pelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-05.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Lietuvos pelkės. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-05.
- ↑ Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. Vilnius.
- ↑ Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. Vilnius.
Literatūra redaguoti
- Lietuva. Šeimos enciklopedija, Šviesa, Kaunas, 2006 m.
- Seibutis. A, Lietuvos pelkės. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958 m.