Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Lietuvos valstybė, gyvavusi XIII–XVIII amžiais
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos Didžioji Kunigaikštija)

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, lot. Magnus Ducatus Lituaniæ , lenk. Wielkie Księstwo Litewskie) – XIII–XVIII a. gyvavusi feodalinė valstybė. Nuo XIII a. vidurio apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį dab. Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. – didžiąją dabartinę Ukrainos dalį, taip pat dalį dabartinės Rusijos (Smolenskas, Brianskas, Kurskas), dabartinės Lenkijos (Palenkė), po 1561 m. – dalį dab. Latvijos ir Estijos. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.[2] LDK buvo daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lygiavertė narė ATR (1569–1795)
Arms of Gediminaičiai dynasty Lithuania.svg
XIII a. vidurys – 1795 Flag of Prussia (1892-1918).svg
 
Flag of Russia.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Lietuva
Lietuva XV a. pabaigoje
Sostinė Voruta (nuspėjama sostinė XIII amžiuje)

Kernavė (po 1279 m. – iki 1321)
Trakai (apie 1321–1323)
Vilnius (nuo 1323 m.)

Kalbos Oficialieji valstybės raštai rašyti rusėnų, lotynų kalbomis, nuo 1696 m. – lenkų kalba.
Valdymo forma Paveldimoji, renkamoji monarchija
Karalius, nuo XV a. – didysis kunigaikštis
 1236–1263 (pirmas) Mindaugas
 1763–1795 (paskutinis) Stanislovas Augustas Poniatovskis
Parlamentas Seimas
Istorija
 - Susikūrimas XIII a. vidurys m.
 - Trečiasis padalijimas 1795 m.
Plotas
 - 1260[1] 200 000 km²
 - 1430[1] 930 000 km²
 - 1572[1] 320 000 km²
 - 1791[1] 250 000 km²
 - 1793[1] 132 000 km²
Gyventojai
 - 1260[1] 400 000 
     Gyventojų tankumas 2 /km² 
 - 1430[1] 2 500 000 
     Gyventojų tankumas 2,7 /km² 
 - 1572[1] 1 700 000 
     Gyventojų tankumas 5,3 /km² 
 - 1791[1] 2 500 000 
     Gyventojų tankumas 10 /km² 
 - 1793[1] 1 800 000 
     Gyventojų tankumas 13,6 /km² 
Valiuta Lietuviškas ilgasis, grašis, auksinas

Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius.

Didžiąją kunigaikštystę įkūrė lietuviškas žemes suvienijęs Mindaugas. Jis taip pat buvo pirmasis LDK valdovas, kuris priėmė katalikų tikėjimą ir buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi 1253 m. Iki Mindaugo nužudymo Lietuva buvo krikščioniška karalystė. Kiti valdovai grįžo prie senojo tikėjimo. LDK, kaip pagoniška valstybė tapo šaiurės kryžiaus žygių taikiniu ir buvo nuolat puldinėjama kryžiuočių ir kalavijuočių (tai tęsėsi ir po Lietuvos krikšto 1387 m.) Valdant Gediminui sparčiai plėstos kunigaikštystės žemės; tokią politiką tęsė ir jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis.[3] Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. pasirašė Krėvos uniją, remiantis kuria Lietuva buvo apkrikštyta ir buvo įsteigta dinastinė unija tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės.[4] Dėl to 13861569 m. LDK ir Lenkiją valdė (išskyrus kelias pertraukas) vienas valdovas.

LDK valdant Kęstučio sūnui Vytautui Didžiajam šaliai priklausė didžiausios teritorijos, Žalgirio mūšyje 1410 m. buvo sumušti kryžiuočiai, sudarytos sąlygos rastis Lietuvos didikams, didesnę galią įgavo Didžiojo kunigaikščio taryba. Po Vytauto mirties Lietuvos santykiai su Lenkija ėmė prastėti.[5] Lietuvos didikai Radvilos bandė išartdyti asmeninę uniją su Lenkiija.[6]

1569 m. LDK pasirašė Liublino uniją, pagal kurią LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Stiprėjant Apšvietos idealams Europoje, ATR pasirašyta Gegužės trečiosios Konstitucija. Tačiau atsinaujinusi ATR 1792 m. buvo užimta Rusijos imperijos ir LDK rytinės teritorijos prijungtos prie Rusijos. Tado Kosčiuškos vadovaujami sukilėliai sukilimu bandė susigrąžinti atplėštas žemes, tačiau sukilimui žlugus 1795 m. likusi LDK teritorija buvo galutinai pasidalinta tarp Rusijos ir Prūsijos ir LDK nustojo egzistavusi.

1790 m. surašymo duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.

PavadinimasKeisti

Valstybės pavadinimas ir jos valdovo titulas nebuvo pastovūs ir keitėsi priklausomai nuo valstybės sienų ir santvarkos kitimo. XIII a. viduryje – XIV a. pradžioje valstybė vadinta Lietuva. Mindaugas karūnavosi kaip Lietuvos karalius.[7] Po Kijevo ir kitų dabartinės Ukrainos teritorijų prisijungimo valdovas ėmė tituluotis Lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.[7]

XVII a. šaltiniuose lietuviškai minima kaip „Didi Kunigystė Lietuvos“ (plg. 1653 m. Joachimo Jurgio Reto „KNIGA Nobaʒniſtes Krikśćionißkos“, kurios paantraštėje, kilmininko linksniu rašoma Ant wartoimá Báʒnićioms dides Kunigiſtes Lietuwos ißduotá).[8] Taip pat naudotas pavadinimas Didi Kunigaykſztiste Lietuwos.[9]

Administracinis suskirstymasKeisti

 
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (apie 1570 m.).
 
LDK administracinis suskirstymas XVII a.

XV–XVI a. LDK įvairiu metu priklausė 15 vaivadijų:[10]

Karinė ir politinė istorijaKeisti

Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Vokietijos imperija (Oberostas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo
 
Lietuvos kario šalmas ir apeiginiu būdu sulankstytas kalavijas, XI–XII a.
 
Lietuvių kalba paminėta tarp visų į Konstancą atvykusių atstovų kalbų, Ulrich von Richental. Chronik des Konstanzer Konzils. 1483

Susidarė Lietuvos kunigaikštystės pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms baltų gentinėms žemėms (kunigaikštystėms). XIII a. valstybė įgavo karalystės statusą, tačiau Mindaugo Lietuvos karalystės istorija baigėsi su jo mirtimi. Naujas valstybės konsolidacijos periodas prasidėjo nuo XIV a. pradžios.

Mongolų įsiveržimas į Europą ir prieš tai įvykęs Kijevo Rusios susiskaldymas regione sukūrė politinį vakuumą, dėl to XIV a. LDK žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Ją ypač sustiprino Gediminaičių dinastija (XIV–XVI a.). Didysis kunigaikštis Gediminas gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Dalis rusų kunigaikštysčių buvo užkariautos, dalis Aukso Ordos susilpnėjimo laikotarpiu prisijungė pačios. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės centrinės ir rytų Baltarusijos teritorija, dabartinė Ukraina ir Vakarų Rusija. Rytų slavų kunigaikštysčių politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums.

Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, LDK reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XVXVI a. konkuravo su Maskva. Algirdo žodžiais Omnis Russia ad Litwinos deberet simpliciter pertinere.[11]

Vakaruose didžiausia grėsme Lietuvai buvo Vokiečių ordinas, kurio nuolat rengiami kryžiaus žygiai paskatino svarstyti sąjungos su Lenkija galimybes. Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. Krėvos sutartimi buvo sudaryta personalinė unija tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau Lietuvoje valdęs Jogailos pusbrolis Vytautas, nors ir buvo Jogailos vasalas, vykdė savarankišką politiką.

1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi. Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Teutonų ir Livonijos ordinų pretenzijos.

XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė. 1480 m. Maskva galutinai atsikratė priklausomybės nuo mongolų ir ėmė skelbtis Kijevo Rusios teisių perėmėja. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. prasidėjo nuolatiniai LDK karai su ja.

Po Žygimanto nužudymo (1440 m.) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių Jogailaičių dinastijos atstovai, – taip iki pat 1569 m. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių personalinę uniją. 1499 m. Lenkijos Senatas ir Lietuvos Kunigaikščio Taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo.

Liublino unijaKeisti

 
Abiejų Tautų Respublikos teritorija 1619 m. žemėlapyje, kuriame pavaizduotos dabartinės sienos
 
Freska Strasbūro (dabar protestantiškoje) Šv. Petro bažnyčioje, rodanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva (Litavia) pavaizduota su jos stačiatikiškomis žemėmis (Oriens)

Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. maskvėnams atiteko Smolenskas ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tačiau Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko Prūsijos kunigaikštystė ir Mozūrija. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai totorių puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus Livonijos karui, į kurį Livonijos prašymu 1561 m. įsitraukė Lietuva, Vilniaus sutartimi gavusi naujai sudarytą Uždauguvio kunigaikštystę (Latgalą, Vidžemę ir Pietų Estiją). Karo metu Maskva užėmė Polocką ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Lietuvos diduomenė nusprendė kreiptis pagalbos į Lenkiją, kad toji irgi įsitrauktų į karą prieš Ivano IV maskvėnus. Už pagalbą Lenkija reikalavo teisės kartu valdyti Lietuvos gautąsias Livonijos žemes ir sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos suvereniteto apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius Žygimantas Augustas, lenkų spaudžiamas, prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos. Lietuvos delegacija, be kitų nuolaidų iš lenkų pusės, išsireikalavo, kad valstybė vadintųsi Abiejų Tautų Respublika (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów; tautomis laikyta bajorija ir didikai).

1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo siekta sukurti unitarinę valstybę, kas būtų reiškę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės panaikinimą. Kad to būtų išvengta, prie konstitucijos buvo pridėtas pasirašytas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kuriuo LDK atkurta tų pačių metų spalio 20 d.[12]

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (ir ATR) formaliai nustojo egzistuoti, 1795 m., kai kartu su Lenkijos karalyste buvo galutinai pasidalinta kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos.

SantvarkaKeisti

 
Lietuvių kalbos plotai LDK (XVI a.) Zigmo Zinkevičiaus vertinimu

XIVXV a. buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau griežtos paveldėjimo tvarkos nebuvo. Faktiškai teises į didžiojo kunigaikščio sostą turėjo visi jo sūnūs, todėl sostas galėjo pereiti bet kuriam iš jų. Pagoniškieji didieji kunigaikščiai laikėsi religinės tolerancijos.

Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panašia į valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji rusėnų kalba, savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją ėmė keisti lenkų kalba.

XV a. pradžioje vykstant kovoms dėl didžiojo kunigaikščio sosto, didėjo didikų, o vėliau ir bajorų, vaidmuo. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje, o didysis kunigaikštis išliko vyriausiuoju teisėju, spręsdavo apeliacines bylas. Sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu priimdavo maršalka ir abu kancleriai.

Pagal Liublino uniją karalius turėjo būti renkamas tik bendrai, Seimai tapo bendri, taip pat planuoti bendri pinigai ir galimybė lenkams įsigyti dvarus bei gauti urėdus Lietuvoje bei atvirkščiai. Faktiškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras iždas, kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei savo teise – Lietuvos statutu, pavietų teismais ir vyriausiuoju Lietuvos teismu – Lietuvos tribunolu, įkurtu 1581 m.

Nors Liublino unija ir nesukūrė vieningos valstybės, tačiau tapo nykstančios Lietuvos valstybingumo atskaitos tašku. Per XVII a. nyko atskira Lietuvos užsienio politika, bajorija ir didikai abiejose šalyse ėmė susilieti į vientisą visuomenę. Šis procesas ypač sustiprėjo valdant Vazų dinastijai (15881668 m.). Didikai saugojo tam tikrus valstybingumo elementus – atskirą valdymo sistemą, draudimą lenkams gauti tarnybas ir dvarus Lietuvoje, tačiau nuo XVII a. jau nebekėlė atskirų kandidatų į karalius. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos bajorija praktiškai susiliejo ir konfederaciniuose karuose kovojo išvien, nepaisydami kilmės iš kurios nors valstybės dalies.

1768 m. įsteigtoje Nuolatinėje Taryboje lietuviams buvo numatyta tik 1/3 vietų, o 1773 m. įsteigta bendra abiem valstybėms Edukacinė Komisija. Ketverių metų seime (17881792 m.) valstybę bandyta centralizuoti, buvo panaikintos atskiros Lietuvos institucijos ir įvestos bendros Abiejų Tautų Respublikos įstaigos, bendras iždas, paliktos tik atskiros kariuomenės.

Socialinė struktūraKeisti

 
Elitinis LDK karys, XV a. rekonstrukcija.

Algirdo ir Kęstučio laikais valstybės valdžios ramstis buvo kariai, kurie jau buvo atsiradę Mindaugo laikais, kartais šaltiniuose vadinami riteriais, kariais, ginkluotaisiais, kurie atlygį iš dalies gaudavo iš karo grobio, iš dalies gyveno kartu su valdovu ir jo buvo išlaikomi. XIV amžiuje jau atsiranda socialinė diferenciacija, išsivysto profesionalių karių sluoksnis, kurie dalyvavo karuose, kronikose vadinami „gerieji žmonės“. Jie taip pat turėjo žemės nuosavybę bei pilis, ir savo turtą paveldėjo. Šitame aukštesniajame sluoksnyje taip pat buvo skirtumų turtine, įtakos ir kita prasme, todėl jau gana anksti aiškiai išsiskiria žemesnysis ir aukštesnysis didikų sluoksniai. Galima išskirti tris bajorų grupes: kunigaikščiai, didikai ir tarnybiniai bajorai.

Kilmingieji XIV a. dar nėra įbaudžiavinę valstiečių, kurie dar dalyvauja karuose ir yra laisvi. Tačiau stambioji žemės nuosavybė atsiranda jau nuo XIII a. ir į priklausomybę įtraukia dalį valstietijos. Kitų valstiečių priklausomybė nuo bajorų ir didžiųjų kunigaikščių matosi per įvairius atiduodamus mokesčius, tuo tarpu baudžiavos dar nėra, kilmingųjų laukus įdirba priklausomieji valstiečiai ir karo belaisviai. Beje ribos tarp bajorų, laisvų ir priklausomų valstiečių dar nebuvo griežtos. Algirdas atrodo stengėsi kilminguosius laikyti didesnėje priklausomybėje, tuo tarpu kai Kęstutis savo kovose su Ordinu labai priklausė nuo žemaičių bajorų ir todėl negalėjo mažinti jų įtakos.

Nuo Gedimino laikų taip pat minimi didžiojo kunigaikščio dvarai. Kaip ir rusų kunigaikštystėse, taip ir Lietuvoje, didžiojo kunigaikščio valdos buvo plečiamos planingai įsisavinant neužimtus žemės plotus.

Formavosi tėvoninė žemėvalda, nors iki Jogailos ir Vytauto laikų vyravo valdymas iki gyvos galvos. Žemės paveldėjimas juridiškai įformintas 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams.

Prekyba ir miestaiKeisti

Dalis valstiečių mokesčius mokėdavo išimtinai miško gėrybėmis – medumi, kailiais, bebrais. Vertingi kailiai buvo parduodami pirkliams Rygoje. Algirdas savo privilegija garantavo tiek Rytų, tiek Vakarų pirkliams prekybos laisvę didžiojoje kunigaikštystėje. Prekybos kelių sankirtose Dniepro, Dauguvos, Nemuno prekybiniuose keliuose atsirado kunigaikščių miestai – Vilnius, Kaunas, Trakai. Čia daugiausia gyveno vokiečių bei rusų pirkliai, kurie turėjo ir savo bažnyčias, kurios tarnavo ir kaip slėptuvės bei sandėliai.

DemografijaKeisti

1260 m., kai LDK žemes sudarė daugiausiai Lietuvos kunigaikštystės žemės, etniniai lietuviai sudarė gyventojų daugumą 67,5% 400 000 gyventojų valstybėje.[13] Prijungus rusėnų žemes, 1340 m. proporcija sumažėjo iki 30%.[14] Tuo tarpu LDK teritorijai labiausiai išsiplėtus Vytauto Didžiojo valdymo metais, etniniai lietuviai tesudarė 10%-14%.[13][15]

Valdovai iki XVI a. vidKeisti

Unable to compile EasyTimeline input:

EasyTimeline 1.90


Timeline generation failed: 6 errors found
Line 6: TimeAxis=orientation: horizontal

- TimeAxis definition incomplete. No value specified for attribute 'orientation'.


Line 7: ScaleMajor=unit: year increment:100 start:1200

- TimeAxis definition incomplete. No value specified for attribute 'horizontal'.


Line 20: Backgroundcolors=canvas: canvas

- Backgroundcolors definition incomplete. No value specified for attribute 'canvas'.


Line 21: BarData=

- Backgroundcolors definition incomplete. No value specified for attribute 'canvas'.


Line 22: barset:Rulers

- New command expected instead of data line (= line starting with spaces). Data line(s) ignored.

 



Line 24: PlotData=

- PlotData invalid. No (valid) command 'TimeAxis' specified in previous lines.



ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Vaitekūnas, Stasys. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022 m. sausio 29 d.. 
  2. R. Bideleux. A History of Eastern Europe: Crisis and Change. Routledge, 1998. p. 122
  3. Z. Kiaupa. "Algirdas ir LDK rytų politika. " Gimtoji istorija 2: Nuo 7 iki 12 klasės (Lietuvos istorijos vadovėlis). CD. (2003). Elektroninės leidybos namai: Vilnius.
  4. N. Davies. Europe: A History. Oxford, 1996, p. 392.
  5. J. Kiaupienė. Gediminaičiai ir Jogailaičiai prie Vytauto palikimo. Gimtoji istorija 2: Nuo 7 iki 12 klasės (Lietuvos istorijos vadovėlis). CD. (2003) Elektroninės leidybos namai: Vilnius.
  6. J. Kiaupienė, "Valdžios krizës pabaiga ir Kazimieras Jogailaitis. " Gimtoji istorija 2: Nuo 7 iki 12 klasės (Lietuvos istorijos vadovėlis). CD. (2003). Elektroninės leidybos namai: Vilnius.
  7. 7,0 7,1 Юхо І. А. Вялікае Княства Літоўскае: Дзяржаўны і палітычны лад // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі : У 6 т. — Т. 2: Беліцк — Гімн / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Б. І. Сачанка (гал. рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. БелЭн, 1994. — С. 401−402.
  8. Birutė Triškaitė. „Petro Gotlybo Milkaus prierašai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico-Lithvana“, Archivum Lithuanicum, 2013, nr. 15, p. 81.
  9. Įsakas, raginąs Žečpospolitos valdinius nesiveržti į Prūsiją, netraukti jos valdinių į Lietuvos žemės teismus ir grąžinti pabėgusius valstiečius, 1641. https://www.epaveldas.lt/preview?id=VUB01-000491150
  10. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 20 psl.
  11. A. Kappeler: Kleine Geschichte der Ukraine, München, C. H. Beck 1994, P. 43
  12. Tumelis, Juozas. „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“. Vle.lt. Nuoroda tikrinta 2022 m. sausio 29 d. 
  13. 13,0 13,1 Letukienė, Nijolė; Gineika, Petras (2003). „Istorija. Politologija: kurso santrauka istorijos egzaminui“. Vilnius: Alma littera: 182. 
  14. Letukienė, N., Istorija, Politologija: Kurso santrauka istorijos egzaminui, 2003, p. 182; iš 700 000 gyventojų 370 000 buvo lietuviai ir 420 000 iš 1,4 mln. 1375 metais. Yra ir skirtingi apskaičiavimai: Kevin O’Connor, The History of the Baltic States, Greenwood Publishing Group, 2003, ISBN 0-313-32355-0, Google Print, p.17. Anot šio autoriaus, iš 9 mln. LDK gyventojų tik 1 mln. buvo lietuviai jau 1387 metais.
  15. Wiemer, Björn (2003). „Dialect and language contacts on the territory of the Grand Duchy from the 15th century until 1939“. In Kurt Braunmüller; Gisella Ferraresi. Aspects of Multilingualism in European Language History. John Benjamins Publishing. pp. 109; 125. ISBN 90-272-1922-2. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 12 d. 

NuorodosKeisti