Meironys
{{#if:
1929 m. Šv. Kazimiero draugijos kryžius Meironyse
Meironys
Meironys
55°20′17″š. pl. 26°04′41″r. ilg. / 55.338°š. pl. 26.078°r. ilg. / 55.338; 26.078 (Meironys)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybės vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija Ignalinos seniūnija
Gyventojų (2021) 23
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Méironys
Kilmininkas: Méironų
Naudininkas: Méironims
Galininkas: Méironis
Įnagininkas: Méironimis
Vietininkas: Méironyse
Istoriniai pavadinimai lenk. Mejrany, rus. Мейраны

Meironys – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybės pietvakariuose, 2 km į šiaurės vakarus nuo Palūšės, Aukštaitijos nac. parke. Kaimas yra tarpuežeryje: šiauriniame kaimo pakraštyje telkšo Dringykščio ežeras, pietiniame – Lūšių, vakariniame – Asalnų. Meironis supa Palūšės ir Linkmenų miškai. Į rytus nuo kaimo yra Ekologinio švietimo centras, į vakarus – poilsiavietė prie Lūšių ir Asalnų protaikos.

Jau apie 100 metų kaime gyva tradicija: kasmet per Sekmines gėlių vainikais papuoštos karvės plukdomos į Asalnų ežero pusiasalį, vadinamą Pabiržiu (link Pabiržės kaimo).[2] Atgal gyvuliai parplukdomi rudenį, prieš Mykolines.

Etimologija

redaguoti

Iki XVIII a. pabaigos kaimas vadinosi Antadringe (kaimas ant Dringio ežero, tarmiškai Untadringė). Vėliau kaimas imtas vadinti pagal Meironos upelį. Kitur kildinamas iš asmenvardžio Méironas, *Méironis.[3]

Istorija

redaguoti
 
Koplytstulpis Meironyse

Kaimas minimas nuo 1554 m.[4] XIX a. pabaigoje čia gyveno 140 katalikų ir 9 žydai.[5] Priklausė Švenčionių apskrities Linkmenų valsčiui. Tarpukariu kaimas priklausė Lenkijai, Vilniaus vaivadijai, Švenčionių apskričiai.

1977 m. Lūšių pakrantėje kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai pastatė 16 medinių skulptūrų vietinių legendų motyvais (viena jų – „Laumių pasaka“ – byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po vidurnakčio, kadangi išplaukusios laumės jį užkutens). Vėliau čia įkurtas Ekologinio švietimo centras ir botanikos takas (3,5 km ilgio, apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą),[6] vedantis link Palūšės. Kaime buvo įkurta Aukštaitijos NP administracija.

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1870 m. ir 2021 m.
1870 m. 1880 m. 1905 m.[7] 1909 m. 1931 m.[8] 1959 m.sur.[9] 1970 m.sur.[10] 1979 m.sur.[11]
47 149 158 128 121 77 85 71
1986 m.[12] 1989 m.sur.[13] 2001 m.sur.[14] 2011 m.sur.[15] 2021 m.sur.[16] - - -
70 53 52 42 23 - - -

Žymūs žmonės

redaguoti

Turizmas

redaguoti

Meironų kaime kasmet švenčiamos Sekminės,[17] po atviru dangumi vyksta šv. Mišios, dainos, šokiai ir maisto ragavimas.[18]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Informacinis stendas kaime.
  3. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
  4. Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-02-07 iš Wayback Machine projekto.
  5. Mejrany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 243 psl. (lenk.)
  6. „Lankytinos vietos“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.
  7. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  8. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
  9. MeironysMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 550 psl.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  12. Kazys Misius ir kt. Meironys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 42
  13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  14. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  17. Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. p. 115. ISBN 978-9955-37-213-4.
  18. „Meironių Sekminės Aukštaitijos nacionaliniame parke“. Alkas.lt. 2015-05-23. Nuoroda tikrinta 2024-03-05.

Aplinkinės gyvenvietės

  Ginučiai – 6 km  
     
     
     
Strigailiškis – 5 km
IGNALINA – 7 km
Palūšė – 2 km