Gatvinis kaimas – žemdirbių gyvenvietės tipas, paplitęs Lietuvoje. Turi vieną pagrindinę tiesią ar kiek lenktą gatvę, palei kurią iš vienos arba abiejų pusių statmenai ar įžambiai jai išdėstytos sodybos.

Žižmai: matyti būdingas įžambus sodybų išdėstymas
Gatvinio kaimo schema

Istorija

redaguoti

Susiformavo XVI a. per reformaciją Vakarų Europos pavyzdžiu. Tokių kaimų būta Vokietijoje, jie taip pat paplito Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje. Vykdant Valakų reformą atsisakyta netvarkingo žemės valdymo ir įvesta bendra visiems kaimams trilaukė sistemapūdymas, žiemkenčiai, vasarojus. Sodybos sukeltos į naujai steigiamus iš anksto suplanuotus kaimus.

Klasifikacija

redaguoti

Ilgainiui susiklostė įvairių dydžių, skirtingo pastatų išdėstymo ir įrangos gatviniai kaimai. Skiriami:

Rėžinis kaimas

redaguoti

Labiausiai paplitusi gatvinių kaimų grupė – gatviniai rėžiniai kaimai. Juose kiekvienos šeimos žemės buvo padalytos į 3 vienodo pločio ir ilgio rėžius, išdėstytus kiekviename iš 3 laukų vienoda eile. Vienos šeimos rėžiai trijuose laukuose sudarė l valaką. Kaimas kurdintas viename iš trijų laukų, vadinamųjų sodybinių rėžių lauke, kuriame rėžiai statmenai ar kiek įžambiai rėmėsi į juos kertančią kaimo gatvę. Apie 300–600 m ilgio gatvė dalijo kiekvieną sodybą į dvi dalis. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena šalia kitos, gyvenamieji namai ir kiti trobesiai dažniausiai galais atsukti į gatvę. Pastatai statyti išilgai sodybinio rėžio: gyvenamieji namai, klėtys ir tvartai vienoje, kluonai – kitoje gatvės pusėje (Mikalajūnai, Kretuonys).

Šeimų įpėdiniams dalijantis žemę sodybiniai rėžiai buvo skeliami išilgai, vėliau skersai, dėl to gatvinių kaimų užstatymas tankėjo abiejose gatvės pusėse (Tiltai, Žižmai). Iki XIX a. gatviniai rėžiniai kaimai paplito visoje Lietuvoje ir sudarė daugumą kaimo gyvenviečių.[2]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Algirdas Stanaitis, Petras Gediminas Adlys. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, „Mintis“, 1973, 79 p.
  2. Rasa BertašiūtėGatvinis kaimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 452 psl.