Vikipedija

Lietuvos energijos komitetas

Lietuvos energijos komitetas (visas pavadinimas – Lietuvos energijos ūkiui ir žemės turtams tirti komitetas) – valstybinė institucija, turėjusi spręsti Lietuvos energetikos problemoms ir veikusi 1936–1940 m. Kaune.

Prielaidos redaguoti

1918 m. atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva paveldėjo karo nuniokotą ūkį ir labai menkus techninės inteligentijos kadrus. Padėtimi pasinaudojęs į Respublikos pramonę ir energetiką įsiveržė užsienio kapitalas. Lietuvos energijos ūkis tuomet vystėsi nevaržomas jokių teisinių normų. Po keliolikos metų tapo akivaizdu – laisva privati iniciatyva esanti bejėgė tinkamai tvarkyti energijos ūkį. Elektros energijos kaina Lietuvoje buvo nepagrįstai aukšta, net 1,35 Lt/kwh. A. Augustaičio surinkta istorinė medžiaga liudija apie Lietuvos techninės inteligentijos reakciją. Jau 1928 m, Kauno aukštesniosios technikos mokyklos dėstytojas inž. Bronius Garšva buvo parengęs referatą „Elektrifikacija ir Lietuvos tautinis progresas“. Jame buvo teigiama, kad reikia nedelsiant įsteigti Lietuvos elektrifikacijos komitetą, kuriame būtų sutelkti visi suinteresuotų žinybų atstovai rinkti medžiagą Lietuvos elektrifikacijos planui sudaryti.

Stiprėjo ir visuomenės nepasitenkinimas dėl nepaprastai aukštos elektros energijos kainos. 1933 m. kovo 12 d. Kaune prasidėjo visuotinis elektros vartotojų streikas. Elektros kaina buičiai krito iki 0,82 Lt/kwh. Elektrai tapus tokiai svarbiai šalies vystymesi ir paprasto piliečio buityje, Lietuvos energijos ūkį tuo metu tvarkiusi Susisiekimo ministerija nebegalėjo apsiriboti vien normomis ir taisyklėmis. Valdžia privalėjo aktyviau reikštis planavimo, tvarkymo ir kontrolės srityse. Lietuvos tuometinės inžinerinės visuomenė ir jos aktyviausi nariai – profesoriai Pranas Juodelė, Steponas Kolupaila, Albinas Rimka, inžinieriai Pranas Drąsutis, Leonas Kaulakis, Jurgis Vidmantas ir kiti paragino prie Susisiekimo ministerijos steigti Energijos komitetą. Pirmiausiai išnagrinėta užsienio valstybių patirtis. Modernaus energijos ūkio tvarkymo pavyzdžiais pasirenkamos Prancūzija, Anglija, Estija, apie kurias Lietuvos energijos ūkiui ir žemės turtams tirti komiteto leidinyje rašoma:[1]

„Prancūzijos elektros ūkį tvarko Aukščiausioji elektros taryba, kurios uždavinys buvo teikti Viešųjų darbų tvarkymo ministrui, atsakingam už elektros ūkį, patarimus visais elektros ūkio reikalais. Šią Tarybą sudarė 25 atstovai nuo viešųjų organų ir 25 atstovai nuo elektros pramonės. Centralizuotus ir techniškuosius elektros ūkio priežiūros darbus buvo pavesta vykdyti prie viešųjų darbų ministerijos įsteigtai Elektros direkcijai. Anglijoje, 1926 m, priėmus Elektros teikimo aktą, elektros ūkį savystoviai tvarkė Elektros komisaras, kurį skyrė Susisiekimo ministras. Elektros energiją gaminti ir paskirstyti stambmenomis po visą kraštą buvo įpareigota Centrinė elektros įstaiga, kurios valdybą skyrė Susisiekimo ministras. Ši įstaiga valdė gamyklas ir elektros perdavimo didžiąsias Unijas, Jos kapitalą sudarė paskolos ir obligacijos, kurias garantavo valstybės iždas, Estijoje 1936 metais buvo įsteigtas Jėgos komitetas, turintis 3 organus; Tarybą, Valdybą ir Direkciją, Tarybą sudarė 14 įvairių žinybų skirtieji asmenys ir 6 rinktieji pramonės atstovai Taryba posėdžiavo porą kartų per metus ir nustatė bendruosius veiklos principus. Valdyba sprendė daugiausia organizacinio pobūdžio reikalus. Valdybos pirmininką ir direktorius skyrė Ūkio ministras. Direkcija atlikdavo visą konkretų tyrinėjimų, projektavimo ir priežiūros darbą. Direkcijoje 1939 m. dirbo 17 inžinierių ir technikų, ir 8 tarnautojai. Palyginant energijos ūkio tvarkymo darbus Estijoje ir kituose didžiuose kraštuose, matėsi, kad juose veikiantys patariamieji administracijos organai – Tarybos veikė lygiagrečiai su Pasaulinės energijos konferencijos Tautiniais komitetais, kurių darbo sritis buvo daugiau abstraktiniai teorinio pobūdžio.“ [2]

Steigimas redaguoti

1936 m. vasario 15 d. Susisiekimo ministro inžinieriaus Jokūbo Stanišauskio iniciatyva įsteigtas Energijos komitetas, kurio statusą ir formavimo principus patvirtino Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Pirmojo Energijos komiteto posėdžio data – 1936 m, balandžio 8 d. Energijos komiteto veiklos gaires geriausiai nusako jos steigėjų mintys:

„Lietuvai, kaip ūkiškai ir techniškai atsilikusiam kraštui, tenka pagreitintu tempu vytis toliau pažengusius kraštus. Kraštui tokioje padėtyje esant, dažnai atsitinka tai, kad daug kas jame darosi sporadiškai, atsitiktinai, o tuo pačiu ir neracionaliai. Vienos sritys, visos gamybos šakos gali būti neharmoningai išplečiamos, joms nukreipiama daug energijos ir kapitalo, o kitos gali likti neišplėstos, neišugdytos, nors objektingi galimumai jas išplisti ir būtų mažesni. Tas pats gali atsitikti ir su energijos šaltinių bei medžiagų išnaudojimu. Vienų energijos šaltinių ir medžiagų naudojimas dėl atsitiktinių priežasčių gali būti be racionalaus pagrindo forsuojamas, o kitų apleidžiamas. Todėl mūsų krašte, kur gamtos turtai išviso nėra gausūs ir dar pakankamai neištirti, atsiranda ypatingas reikalas planingai, sistematiškai ir racionaliai išstudijuoti energijos klausimus, kad medžiagos ir gamtos jėgos geriausia būtų kombinuojamos su žmonių darbo jėga, su esamais krašte kapitalais bei finansiniais resursais ir kad techniški galimumai būtų visam kraštui naudinga prasme suderinti su ūkiškais galimumais. Iš pirmo pasižiūrėjimo atrodo, kad krašte vis dėlto yra nemaža žemės turtų, kurių išnaudojimas galėtų atpalaiduoti kraštą nuo kai kurių medžiagų importo. Taip atrodo su cementu, gipsu, sieros rūgšties gamyba, stiklu ir lt, Šiluminės energijos šaltiniai, kad ir durpynų pavidalu, taip pat atrodo esą nemaži ir tarpu neperdaugiausia naudojami. Vandens energijos, vad. baltųjų anglių, pritaikinimas taip pat laukia tikslesnio ir geriau pagrįsto sprendimo.
Bet visi tie klausimai tik apgraibomis tėra nagrinėjami O juk ne visados yra ūkiškai racionalu naudoti savos medžiagos ir savo energijos šaltiniai Bloga, kad ir sava medžiaga dažnai trukdo racionalų brangių mašinų naudojimą, taip pat padaro tai, kad savo krašto gyvoji arba žmonių darbo jėga yra skriaudžiama, nes negalima jos gerai apmokėti dėl ūkiškai mažo gamybos efekto.
Šitokių ir panašių klausimų tyrimas yra gana komplikuotas, gana sudėtingas. Tie klausimai yra susiję su daugybe kitų ekonomiškų ir techniškų klausimų, su visa ekonomine krašto politika, o neretai ir su bendrąja valstybės politika. Energijos klausimų sistematiškas nagrinėjimas reikalingas taip pat ir dėl to, kad augantis gyventojų skaičius ir didėjantieji gyventojų kultūros bei civilizacijos reikalavimai savaime verčia, sprendžiant panašius klausimus, būti atsargiais, tenka ypatingu jautrumu eikvoti medžiagas ir energiją, kad sporadiškai naudojami darbas, energija, iniciatyva ir kapitalai nesutrukdytų produkcijos proceso ir krašto pažangos, Be to, tokiais laikotarpiais visuomenės nuomonė yra nerami ir neretai iš tokio, kad ir gerais norais pagrįsto neramumo, iškelia nepakankamai apgalvotų ir nepakankamai išstudijuotų sumanymų bei siūlymų, nevisados suderinamų su krašto tikslais ir logiška evoliucija, neretai momento susijaudinimai pakeliami į principinius ir suvisuotintus reikalavimus.
Aiškus daiktas, kad tais klausimais turi rūpintis ir tyrinėti visi, kam rūpi Lietuvos geresnė ateitis ir kas yra oficialiai pašaukti tuo rūpintis: valdžia, mokslas, įstaigos, organizacijos ir atskiri asmenys. Bet daugiausia atrodo turėtų rūpintis pats stipriausias ir atsakingiausias viešųjų reikalų rūpintojas – valstybė. Tuo labiau, kad šiandien valstybė pasidarė svarbiausias viešųjų reikalų lėmėjas, į kurį sueina ir susikoncentruoja visi krašto reikalai ir iš kurio išeina patys veikliausieji paskatinimai į visą kraštą.“ [3]

Struktūra redaguoti

Pradžioje komitetą sudarė 3 komisijos: Žemės turtams tirti komisija, Energijos komisija ir Ekonominė komisija. Vėliau Energijos komisija išskirstyta į 3 pakomisijas : Vandens jėgos, Šiluminės ir Elektros, kurios 1937 m. tapo atskiromis komisijomis, nuo 1939 m. veikė Kelių statybos medžiagoms tirti komisija. Energijos komitete tuomet atstovavo Susisiekimo ministerijai – 6, Finansų ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, Krašto apsaugos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos bankui, Prekybos ir Pramonės rūmams bei inžinierių visuomeninėms organizacijoms – po vieną, Vytauto Didžiojo universitetui – 3, ir dar 25 nariai – įvairių šakų specialistai. Iš viso Komitete 41 buvo narys.[4]

Energijos komiteto sudėtis: [5]

Veikla redaguoti

Lietuvos energijos komitetas tyrė Lietuvos žemės turtus, energijos išteklius, svarstė jų racionalaus naudojimo klausimus. Parengė pirmojo Lietuvos perspektyvinio elektrifikavimo plano metmenis, surinko ir apibendrino elektros ūkio statistinius duomenis (darbus atliko inž. Leonas Kaulakis, J. Linkaitis ir kt.), ištyrė nemažai durpynų, parengė jų statistiką (darbams vadovavo inž. Jurgis Vidmantas), sudarė pirmąjį Lietuvos upių kadastrą (darbams vadovavo prof. Steponas Kolupaila ir kt.), tyrė Lietuvos cemento žaliavas, molį, kvarcinį smėlį (darbams vadovavo prof. Pranas Jodelė ir kt.). Paskelbė veiklos suvestines (4 t., 1937–1940).[6]

1938 m. kovo mėn. Vyriausybė pateikė Seimui Energijos įstatymo projektą. Šio įstatymo tikslas – suaktyvinti vietos energijos šaltinių naudojimą įvežamo kietojo ir skystojo kuro sąskaita ir suteikti reikiamą planingą ir racionalią vystymo kryptį visam šalies energijos ūkiui. Energijos komitetą norėta legalizuoti įstatymo keliu, tuo pačiu siekiant suteikti jam didesnio autoriteto ir svorio. Pagal įstatymo projektą Energijos komitetas, kaip studijų organas, turėjo rengti Lietuvos energijos išteklių naudojimo planus ir teikti valdžios institucijoms išvadas energijos ūkio reikalais. Įstatymo priėmimas Seime užtruko iki 1940 m. balandžio vidurio.

Lietuvos energijos komitetui rekomendavus 1937 m. valstybė savo lėšomis įsteigė akcinę bendrovę „Elektra“ su 6 mln. litų pagrindiniu kapitalu, kurios tikslas buvo realizuoti Energijos komiteto rengiamą Lietuvos elektrifikacijos planą. 1938 m. akcinės bendrovės „Elektra" vadovaujantis darbuotojas P. Drąsutis leidinyje „Energijos komiteto darbai“ t. 2 paskelbė grupės specialistų parengtus Respublikos elektrifikavimo plano metmenis. 1938 m. lapkričio 24-25 d. II Lietuvos inžinierių ir architektų suvažiavimo metu energetikos sekcijoje L. Kaulakis pateikė išsamų pranešimą „Esama Lietuvos elektrifikacijos padėtis ir jos perspektyvinis išvystymas“. Vykdydamas elektrifikavimo planą Energijos komitetas nutarė statyti naują elektrinę Šiauliuose, kuri energija galėtų aprūpinti ir Panevėžį, o pastačius Kauno elektrinę, taptų rezervine. Rėkyvos elektrinė pradėta statyti 1939 m. spalio 15 d., visi įrengimai – trys garo katilai ir du generatoriai baigti montuoti 1941 m. birželio 5 d. o priimta eksploatacijon elektrinė buvo vos trys dienos prieš prasidedant karui.

1940 m. „Energijos komiteto darbai" IV tome L. Kaulakis pateikė Lietuvos elektrifikavimo planą iki 1950 m., kur paskaičiuoti šalies elektros energijos poreikiai iki 1960 m. ir reikalinga elektrinė galia, pamečiui išvardinti energetikos statybos objektai: elektrinės, aukštos įtampos linijos ir kita. Pagrindinėmis elektros gamintojomis pagal šį planą turėjo tapti Neries kaskado elektrinės, iš kurių pirmoji – 1938 m. lenkų pradėta statyti 14 000 kW hidroelektrinė Turniškėse. Buvo numatyta ir Nemuno hidroelektrinių kaskado statyba po 1950 m. pagal inž. J. Smilgevičiaus dar 1929 m. pateiktą pasiūlymą. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios akcinė bendrovė „Elektra" suspėjo pastatydinti tik pirmąjį elektrifikacijos plane numatytą stambesnį energetinį objektą – Rėkyvos elektrinę ir 30 kV elektros liniją į Panevėžį.[7]

Tarptautinė veikla redaguoti

1936 m. Lietuvos energijos komitetas įstojo į Pasaulio energetikų konferenciją, įkurtą 1923 m., (nuo 1992 m. Pasaulio energetikos taryba, PET). Energijos komitetas dalyvavo Pasaulio energetikų konferencijos darbe [Vašingtonas|Vašingtone] 1936 m. ir Vienoje 1938 m., 9-oje Tarptautinėje didžiųjų elektros tinklų konferencijoje CIGRE (Conseil International des Grands Reseaux Electriques) Paryžiuje 1937 m., Baltijos valstybių įsteigto Energijos komiteto konferencija Rygoje 1938 m. bei kituose renginiuose. Komiteto leidinys taip atspindi dalyvavimą tarptautinėse konferencijose:

„Eiliniam piliečiui gali kilti klausimas, ar šitos konferencijos iš tikrųjų yra taip reikalingos, nes jos sudaro išlaidų ne tik atstovaujamoms valstybėms, bet ir patiems dalyviams, o kad pasekti naujausius patyrimus, tai galima būtų panaudoti techniškąją literatūrą. Tikrenybėje to nepakanka. Visų pirma pavienis inžinierius neturi galimybės pasiekti visos kurį nors klausimą liečiančios literatūros, o, be to, dažnai žymi dalis yra parašyta jam neprieinama kalba. Konferencijoje atitinkamas klausimas yra pateikiamas pilnai išnagrinėtas geriausio šios siauros srities specialisto, Toliau, studijuojant literatūrą labai dažnai atsiranda įvairių neaiškumų, kuriuos galima išaiškinti tik kreipiantis į patį autorių, o tat dažniausiai korespondencijos keliu neįvykdoma. Konferencijoje visais tokiais reikalais galima kreiptis betarpiškai į pranešėją. Pagaliau, tarp atskirų žinovų kai kuriais klausimais gali būti nuomonių skirtumų, kurie išlyginami tik per specialistų diskusijas. Nemaža reikšmės turi ir asmeniško kontakto užmezgimas tarp vienos srities įvairių kraštų darbininkų.“ [8]

Trečiojoje pasaulio energetikų konferencijoje, įvykusioje Vašingtone 1936 m., iš dalyvavusių 54 valstybių atstovų sveikinimo žodis suteiktas 12 naujų narių, tarp jų ir Lietuvai, kuriai atstovavo Energijos komiteto pirmininkas inž. Jurgis Čiurlys ir prof. S. Kolupaila. 1938 m. spalį Energijos komiteto komisija, kurios sudėtyje komiteto vicepirmininkas inž. S. Eidrigevičius, Šiluminės komisijos pirmininkas inž. J. Vidmantas ir nariai inž. V. Taujenis ir M. Davydovas, Vokietijoje aplankė Oberhauzeno koncerną „CHH“. Jų domėtasi žemės alyvos destiliavimo įmonės (šiandien tai naftos perdirbimo gamykla) įsteigimo Lietuvoje galimybėmis. Prieita išvados, kad dėl menko tuomet žemės alyvos (naftos produktų) suvartojimo, gamyklos steigimas neapsimokės.

1939 m. spalio 5-8 d. Rygoje pirmą kartą susirinko Baltijos valstybių Energijos komitetų atsakingų darbuotojai į konferenciją kiekvienos valstybės ir viso regiono elektrifikavimo problemoms aptarti. Lietuvos atstovai perskaitė keletą pranešimų apie energetikos ir kuro problemas.[9]

Lietuvos energijos komiteto veikla nutrūko 1940 m. TSRS okupavus Lietuvą.

Darbų tąsa redaguoti

1940 m. šalies ūkio pertvarkymas ir pritaikymas prie bendros TSRS sistemos po Lietuvos inkorporavimo, nacių Vokietijos okupacija ir karo veiksmai sunaikino prieškario energetikos infrastruktūrą. Po karo teko viską pradėti iš naujo, kaip 1918-aisiais. Padėtį sunkino okupacija ir kieta Maskvos ranka: ten buvo sprendžiami visi Lietuvos energetikos ūkio plėtros klausimai. Padėtis kiek pasikeitė nuo 1958 m., N. Chruščiovui reorganizavus ūkio valdymą ir daugiau teisių suteikus respublikoms. Tuometinė Lietuvos TSR vyriausybė, norėdama apginti Lietuvos interesus, kartu su naujai įkurta Liaudies ūkio taryba ir Valstybiniu mokslo ir technikos komitetu, jo sudėtyje įkūrė visuomeniniais pagrindais veikiančią Nuolatinę energetikos ugdymo komisiją, kurios tikslai buvo panašūs kaip 1936 m. įkurtojo Energijos komiteto. Komisija įpareigota siūlyti ir svarstyti Respublikos energetikos plėtojimo ir valdymo perspektyvinius planus ir prognozių metmenis, teikti pasiūlymus dėl mokslinių tyrimo darbų energetikos srityje tematikos, jų vykdymo ir finansavimo, energetikos specialistų rengimo. Ilgą laiką šiai komisijai vadovavo akademikas prof. Algirdas Žukauskas, jo pavaduotojas – prof. L. Kaulakis, komisijos sekretorius – inž. Linkaitis, aktyviai komisijos veikloje dalyvavo inž. Antanas Gruodis. Energetikos ugdymo komisijos nariais pakviesti 30 mokslo ir gamybinių organizacijų specialistų, kurie dirbo šešiose sekcijose. Parengiamuosius darbus tuo metu atliko Mokslo ir technikos komiteto Energetikos skyriaus vyr. specialistai. Komisijoje pagrindines pozicijas tebeužėmė žymūs tarpukario Lietuvos energetikai. Ši Komisija nuveikė daug svarbių darbų, padėjusių specialistams sukurti stiprią sovietmečio Lietuvos energetiką. Be didesnių investicijų ji sėkmingai tarnauja ir Nepriklausomai Lietuvai.[10]

1992 m. Lietuvos energetikų sąjunga, įkurta 1991 m., perėmė Lietuvos energijos komiteto veiklos tęstinumą ir atkūrė Lietuvos narystę Pasaulio energetikos taryboje. 2005 m. sąjunga pervadinta Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komitetu, į kurį įeina Lietuvos elektros energetikos asociacija, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, Lietuvos branduolinės energetikos asociacija, Lietuvos dujų asociacija, Lietuvos energijos konsultantų asociacija, Nacionalinė elektros technikos verslo asociacija, pavienės energetikos įmonės ir fiziniai asmenys.[11]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Vilius Šaduikis. Lietuvos Energijos komiteto įsteigimas ir veikla. Lietuva Pasaulio energetikos taryboje 1936–2006 m., Lietuvos energetikos muziejus, Vilnius, 2006 m.
  2. ↑ Energijos komiteto darbai, 1939, t. 3, p. 66.
  3. ↑ Energijos komiteto darbai, 1937, t, l, p. 1
  4. ↑ Lietuva Pasaulio energetikos taryboje 1936–2006 m., p. 109
  5. ↑ Energijos komiteto darbai, 1938 m. 47 psl.
  6. ↑ Lietuvos energijos komitetas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 217 psl.
  7. ↑ Lietuva Pasaulio energetikos taryboje 1936–2006 m., p. 112–113
  8. ↑ Energijos komiteto darbai, 1939, t. 3, p. 68
  9. ↑ Lietuva Pasaulio energetikos taryboje 1936–2006 m., p. 112
  10. ↑ Lietuva Pasaulio energetikos taryboje 1936–2006 m., p. 113
  11. ↑ Lietuvos energijos komitetas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 217 psl.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvos_energijos_komitetas&oldid=5525173"