Baltarusijos–Lietuvos valstybinė siena

Baltarusijos–Lietuvos valstybinė siena

Pasienio barjeras
Valstybės Baltarusija Lietuva
Ilgis679 km
EksklavaiPagiriai (1956-1995 m.)

Baltarusijos–Lietuvos valstybinė siena – tarpvalstybinė siena tarp Baltarusijos ir Lietuvos. 679 km ilgio[1] siena yra rytinė Europos Sąjungos (ES) ir Šengeno erdvės bei vakarinė Nepriklausomų valstybių sandraugos siena. Siena nustatyta 1995 m. vasario 6 d. sutartimi tarp šalių, jos žymėjimas baigtas 2007 m.[2] Siena menkai pasikeitusi nuo 1940 m. Tarybinės okupacijos laikais ji skyrė Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR.[3] 380 km sienos eina žeme, o 299 km – vandeniu: upėmis ir ežerais.

19901991 m. Lietuvos pasienio kontrolės punktų puldinėjimų metu Baltarusijos–Lietuvos valstybinė siena patyrė daugiausia užpuolimų. Ypač kentėjo Šalčininkų ir Medininkų pasienio kontrolės punktai. Pastarajame 1991 m. liepos 31 d. įvyko kruviniausias puolimas – Medininkų žudynės, kurių metu nužudyti šeši Lietuvos pasieniečiai, du sunkiai sužeisti, vienas jų netrukus mirė ligoninėje.

2004 m. siena tapo išorine ES, o 2007 m. – Šengeno erdvės siena. Dėl to buvo sugriežtinta sienos apsauga bei vizų reikalavimai keliaujantiems, nors 2010 m. pasirašyta sutartis siekianti supaprastinto režimo pasienio zonų (iki 50 km nuo sienos) gyventojams.[4] Būdama išorine ES siena, Lietuvos–Baltarusijos siena yra viena iš susilaukiančių daugiausia nelegalių mėginimų ją kirsti. 2010 m. tokių bandymų būta 246.[5] 2021 m. nelegalios imigracijos mastai ženkliai išaugo, sukeldami migrantų krizę.

Sienos riboženkliai

Apibrėžimas redaguoti

Pagal sienų sutartį valstybinė siena apibrėžiama taip: prasidedanti nuo trijų sienų sankirtos tarp Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos (55°40′50″ š. pl. 26°37′48″ r. ilg. / 55.68056°š. pl. 26.63000°r. ilg. / 55.68056; 26.63000, sankirtos vietoje yra monumentas), siena driekiasi per Drūkšių ežerą dalindama perpus Alksninę salą, seka Apyvardės upe kirsdama Apvardų ir Prūto ežerus, tęsiasi Dysnos upe į rytus iki Adutiškio geležinkelio stoties. Kurį atstumą siena sutampa su Lentupio–Adutiškio–Varapajevos geležinkeliu, iš šiaurės vakarų pusės aplenkia Lentupį. Kerta kelius  103  VilniusPolockas ,  101  VilniusŠumskas  ir  A3  VilniusMinskas , aplenkia Lietuvos Poškonių ir Dieveniškių seniūnijas iš rytų, pietų ir vakarų, iš šiaurės aplenkia Benekainius, kerta kelią  A15  VilniusLyda , eina Šalčios upe, iš pietų aplenkia Eišiškes. Toliau Nočios upe, pro Dubičių tęsiasi iki Katros ištakų ir seka šios upės vaga iki 5 km pasroviui už Zubravo, kerta Grūdos ir Dubo ežerus, tarp ežerų – nebenaudojamą Vilniaus–Gardino geležinkelio atkarpą. Toliau siena eina Nemunu, Juodąja Ančia, Igara, Zvikele, ir Seina iki trijų sienų sankirtos tarp Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos (53°57′22″ š. pl. 23°30′54″ r. ilg. / 53.95611°š. pl. 23.51500°r. ilg. / 53.95611; 23.51500).[6]

 
Lietuvos–Baltarusijos sienos riboženklis Grūdos ežere
 
Pasienio riboženklis Baltarusijos pusėje
 
Lietuvos–Baltarusijos siena ir automatinis stebėjimo bokštelis ties Kužiais (Šalčininkų raj.)

Istorija redaguoti

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baltarusijos–Lietuvos santykiai.

Iki XX a. Baltarusijos ir Lietuvos istorija ilgą laiką buvo bendra – abi šalys sudarė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, priklausė Abiejų Tautų Respublikai bei Rusijos imperijai. 1918 m. šalys paskelbė savo nepriklausomybes, tačiau Baltarusijos Liaudies Respublika netrukus buvo užpulta Lenkijos ir Tarybų Rusijos. 1920 m. Lietuvos–Tarybų Rusijos taikos sutartimi nustatyta Lietuvos rytinė siena, kurią dalis Baltarusijos Rados deputatų pripažino, dalis atmetė dėl Vilniaus ir Gardino priskyrimo Lietuvai. Tačiau tų pačių metų lapkričio 11 d. Kaune pasirašyta Baltarusijos ir Lietuvos sutartis dėl abipusio pripažinimo ir savitarpio pagalbos kovose su Lenkija ir Tarybų Rusija.

1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašyta TSRS–Vokietijos sienos ir draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva atiteko TSRS įtakos sferai. Netrukus pasirašyta ir Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartis, Lietuvai grąžinusi Lenkijos okupuotą Vilnių ir papildomu protokolu nustačiusi Lietuvos–TSRS valstybinę sieną. Pagal pastarąją sutartį Lietuvai atiduota penktadalis 1920 m. sutartimi priskirtos Vilniaus krašto teritorijos. Nemažoje Baltarusijos TSR priskirto Vilniaus krašto dalyje lietuviai sudarė gyventojų daugumą, todėl buvo kreiptasi į TSRS vadovybę dėl sienos perkėlimo. 1940 m. birželio viduryje surengta Baltarusijos TSR Švenčionių, Adutiškio, Astravo, Vidžių, Varanavo, Rodūnios ir kitų pasienio rajonų gyventojų apklausa dėl juose gyvenančių lietuvių noro keltis į Lietuvą arba jų gyvenamų teritorijų perdavimo Lietuvai. Apklausoje dauguma balsų pasisakė už kėlimąsi į Lietuvą. Rugpjūčio 3 d. Lietuvos TSR priėmus į TSRS, patvirtinta nauja Baltarusijos TSR–Lietuvos TSR siena, pagal kurią Lietuvos TSR atiteko vakarinė Švenčionių rajono dalis bei lietuvių dominuojamos Adutiškio, Astravo, Vidžių, Varanavo ir Rodūnios rajonų dalys. Baltarusijos TSR delegacija atsisakė Lietuvos TSR atiduoti Astravo rajono Gervėčių apylinkę, kadangi ją supo baltarusių gyvenamos žemės. Spalio 12 d. Gardine sienos klausimas svarstytas dar kartą. Persvarsčius Lietuvos TSR grąžinta rytinė Švenčionių rajono dalis, Adutiškis, Druskininkai, Dieveniškės ir aplinkiniai lietuviški kaimai. Tuomet TSRS įtakoje nustatyta siena galioja iki šiol.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Baltarusijos TSR pusėje likę lietuviškų gyvenviečių lietuviai kreipimaisis bei memorandumais prašė Lietuvos vyriausybę ieškoti būdų lietuviškas žemes prijungti prie Lietuvos ar bent suteikti joms specialų statusą Baltarusijos TSR viduje. Gervėčių krašto, sudaryto iš 17 lietuviškų kaimų, gyventojai dar TSRS stagnacijos metais rinko parašus dėl kaimų grąžinimo Lietuvai. 1991 m. spalio 3 d. Gervėčių krašto gyventojai raštu kreipėsi į Vytautą Landsbergį, Gediminą Vagnorių ir Algirdą Saudargą primindami, jog jie gynė Lietuvos nepriklausomybę Sausio įvykiuose, aktyviai dalyvavo referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės. Varanavo rajono, Pelesos, Armoniškių ir kitų vietovių lietuviai priminė apie nuo XX a. pradžios besitęsiantį lietuvybės engimą ir ragino inicijuoti tarpvalstybinį dialogą jų problemų sprendimui.

Pradedant diplomatinius santykius su nepriklausoma Baltarusija, Lietuvos vyriausybei teko apsispręsti dėl pozicijos valstybinės sienos klausimu. Teisiniu požiūriu buvo galima remtis 1920 m. Lietuvos–Tarybų Rusijos taikos sutartimi, tačiau jos teisinis pagrindas buvo abejotinas, kadangi sutartis buvo pasirašyta su Tarybų Rusija, kurios dalimi tuo metu buvo Baltarusija. Vis tik buvo nutarta laikytis TSRS įtakoje nustatytos Baltarusijos TSR–Lietuvos TSR sienos, nes bandymai keisti sieną ar koreguoti ją Lietuvos naudai galimai būtų apsunkinę valstybių santykius. Be to, Baltarusijos TSR pusėje likę lietuviai sparčiai asimiliavosi, o sienos ar už jos likusių lietuvių klausimus trukdė spręsti sudėtingi tarpvalstybiniai santykiai: 1990–1991 m. pietrytiniuose Lietuvos rajonuose kilo Vilniaus krašto autonomijos judėjimas, TSRS kariškiai Lietuvą tebelaikė TSRS dalimi, puldinėjo pasienio kontrolės postus.

Abiem valstybėms paskelbus nepriklausomybę, pradėti kurti tarpvalstybiniai santykiai. 1991 m. spalio 24 d. Baltarusijos ir Lietuvos vadovai Stanislavas Šuškevičius ir V. Landsbergis Vilniuje pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų“. Poros mėnesių bėgyje valstybės pripažino viena kitą: gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pripažino Baltarusijos Respubliką, gruodžio 27 d. – Baltarusijos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino Lietuvos Respubliką. 1992 m. užmegzti diplomatiniai santykiai.[7]

2023 m. sausio 18 d. Lietuvos Vyriausybė nusprendė denonsuoti 2006 m. birželio 1 d. Vilniuje pasirašytą susitarimą su Baltarusija dėl bendradarbiavimo per sieną principų. Pagal sprendimą, nustojo galioti pasirašytas Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybių susitarimas, kuriame nustatytos bendradarbiavo per sieną sritys.[8]

2023 m. rugpjūčio 18 d. sustabdyta veikla dviejuose iš šešių pasienio kontrolės punktų Lietuvos pasienyje su Baltarusija: Šumsko ir Tverečiaus.[9]

2024 m. vasario 21 d. Lietuvos Vyriausybė pritarė Nacionalinio saugumo komisijos siūlymui stabdyti prekių, transporto ir asmenų judėjimą per Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną Lavoriškių ir Raigardo pasienio kontrolės punktuose nuo 2024 m. kovo 1 d. Taip pat nutarta nutraukti pėsčiųjų ir dviratininkų vykimą per Medininkų ir Šalčininkų pasienio kontrolės punktus, uždrausti keleivių įlaipinimą ir išlaipinimą Kenos geležinkelio pasienio kontrolės punkte ir Kybartų geležinkelio pasienio kontrolės punkte.[10]

Šaltiniai redaguoti

 
  1. „Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija - Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija“. Dizaino Kryptis. Suarchyvuotas originalas 2014-05-20. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
  2. „The World Factbook“. Suarchyvuotas originalas 2011-06-02. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
  3. Digrytė, Eglė. „Lithuanian-Belarusian border: Divided villages, divided lives“. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
  4. „R. Palaitis: „Iki bevizio režimo su Baltarusijos pasienio zona trūksta tik pasikeitimo notomis". Suarchyvuotas originalas 2014-12-13. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
  5. „Daugiausia pažeidėjų - ties siena su Baltarusija“. Suarchyvuotas originalas 2014-12-22. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
  6. „Lietuvos Respublikos Seimas - Dokumento tekstas“. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
  7. „Nelengva geros kaimynystės pradžia. Baltarusija“. lrt.lt. 2016-11-06. Nuoroda tikrinta 2024-02-15.
  8. „Lietuvos Vyriausybė atšaukė bendradarbiavimo su Baltarusija susitarimą“. lrt.lt. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. 2023-01-18. Nuoroda tikrinta 2024-02-15.
  9. Nuo kovo 1 d. uždaromi Lavoriškių ir Raigardo pasienio kontrolės punktai
  10. Nuo kovo 1 d. uždaromi Lavoriškių ir Raigardo pasienio kontrolės punktai