Juozapas Tiškevičius IV

Juozapas Tiškevičius IV
Tiškevičiai
Leliva
Leliva
Gimė 1868 m. sausio 12 d.
Kretingoje
Mirė 1917 m. birželio 20 d. (49 metai)
Helsingforse
Tėvas Juozapas Tiškevičius
Motina Sofija Horvataitė-Tiškevičienė
Sutuoktinis (-ė) Jadvyga Stefanija Marija Juzefa Sviatopelk-Četvertinska
Vaikai Joana Sofija Marija Tiškevičiūtė
Andrius Tiškevičius
Zdislovas Stanislovas Kostka Tiškevičius
Veikla Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas.

Juozapas Tiškevičius (lenk. Józef Tyszkiewicz, 1868 m. sausio 12 d. Kretingoje, Telšių aps., Kauno gub., Rusijos imperija – 1917 m. birželio 20 d. Helsingforse, Suomijos Didžioji Kunigaikštystė, Rusijos imperija) – Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas.

Biografija redaguoti

 
Juozapo Tiškevičiaus žmona Jadvyga Stefaija Marija Sviatopelk-Četvertinska
 
Užutrakio dvaras

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos atšakos.[1] Tėvas Juozapas Tiškevičius II. Motina Sofija Horvataitė. Broliai Aleksandras, Antanas, Vladislovas ir Feliksas Tiškevičiai.

Šeima redaguoti

1897 m. sausio 11 d. Varšuvoje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje susituokė su kunigaikštyte Jadvyga Stefanija Marija Sviatopelk-Četvertinska.

Vaikai:

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje su šeima evakavosi į Rusiją, apsigyveno Helsingfrose (Suomijos Didžioji Kunigaikštystė), kuriame ir mirė. Žmona po karo grįžo į Užutrakį, o 1939 m. rusams okupavus Vilniaus kraštą, pabėgo pas vyro brolį Aleksandrą į Kretingą, kurioje 1940 m. mirė ir buvo palaidota grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje Kretingos II kapinėse.

Valdos redaguoti

Iš tėvo paveldėjo Užutrakio dvarą, kuriame įkūrė majoratą ir tapo pirmuoju ordinatu. Gražiausioje vietoje, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, 1896 m. pastatė neoklasicistinio stiliaus rūmus, kuriuos projektavo architektas Jozefas Husas. Rūmus apsupo prancūzų parkų architekto-dendrologo Eduardo Fransua Andrė suprojektuotas mišrus parkas.

Šaltiniai redaguoti

  1. Juozapas Tiškevičius IVLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.

Nuorodos redaguoti