Vikipedija

Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija

Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija arba sutrumpintai UNFCCC – tarptautinė sutartis, kuria siekiama, kad šiltnamio dujų kiekis atmosferoje būtų stabilizuotas klimato kaitos nesukeliančiame lygyje.[1] Konvencija buvo pateikta pasirašymui 1992 m. birželį vykusios Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos metu, o įsigaliojo 1994 metų kovo 21 d. Sutartis yra sulaukusi visuotinio palaikymo, 2012 m. sausį ją buvo ratifikavusios 196 šalys.[2]

Pati konvencija nenustato valstybėms šiltnamio dujų išmetimo apribojimų ir neturi jas kontroliuojančių mechanizmų. Tačiau sutartis gali būti atnaujinama prie jos pridedant šias funkcijas atliekančius protokolus, kurie ratifikuojami atskirai nuo pačios konvencijos. Šiuo metu pagrindinis atnaujinimas yra Kioto protokolas, nustatantis reikalavimus išsivysčiusioms šalims 2008-2012 m. laikotarpiu.

Konvenciją pasirašiusių šalių atstovai nuo 1995 m. kasmet dalyvauja Šalių Konferencijose, kuriose priimami nauji susitarimai ir sutarties papildymai.

Šalių skirstymas

redaguoti

Konvencija šalis nares skirsto į tris kategorijas:

  • Pirmojo priedo (40 valstybių) - išsivysčiusios ir pereinančios prie rinkos ekonomikos šalys, iš kurių reikalaujama šiltnamio dujų išmetimo mažinimo;
  • Antrojo priedo (23 valstybės) - išsivysčiusios šalys, teikiančios paramą besivystančioms;
  • Besivystančios - likusios valstybės, kurioms netaikomi reikalavimai.

Šalių Konferencija

redaguoti

Šalių Konferencija yra konvencijos įsteigtas aukščiausias valdymo organas, užtikrinantis jos įgyvendinimą. Konferencijos vyksta kasmet nuo 1995 metų skirtingose pasaulio vietose, paprastai metų gale – lapkričio-gruodžio mėnesiais.

Lig šiol vykusios konferencijos:[3]

Numeris Data Vieta Pastabos
1 1995 Berlynas,   Vokietija Siekta išsamiau ištirti, kokie veiksmai būtų tinkamiausi įgyvendinti konvencijos tikslus. Įsteigti du pagalbiniai organai: Mokslinėms ir techninėms konsultacijoms bei Įgyvendinimo.
2 1996 Ženeva,   Šveicarija
3 1997 Kiotas,   Japonija Priimtas Kioto protokolas.
4 1998 Buenos Airės,   Argentina Bandyta išspręsti likusius nesutarimus dėl Kioto protokolo.
5 1999 Bona,   Vokietija
6 2000 Haga,   Nyderlandai
Bona,   Vokietija
7 2001 Marakešas,   Marokas
8 2002 Naujasis Delis,   Indija
9 2003 Milanas,   Italija
10 2004 Buenos Airės,   Argentina Tartasi dėl klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo, konvencijos įgyvendinimo pasibaigus Kioto protokolui.
11 2005 Monrealis,   Kanada Pirmasis Kioto protokolo šalių susitikimas, po jo įsigaliojimo 2005 m. Susitarta dėl protokolo tęstinumo po 2012 metų.
12 2006 Nairobis,   Kenija
13 2007 Balis,   Indonezija Priimtas Balio veiksmų planas dėl konvencijos įgyvendinimo po 2012 m.
14 2008 Poznanė,   Lenkija
15 2009 Kopenhaga,   Danija Nesėkmingai siekta susitarti dėl įsipareigojimų pasibaigus Kioto protokolui. Nutarta finansiškai padėti besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių.
16 2010 Kankunas,   Meksika Pasiektas vieningas susitarimas dėl būtinybės mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau neįvardintos konkrečios priemonės. Įsteigtas Žaliasis Klimato fondas, kurio pagalba būtų teikiama finansinė pagalba besivystančioms šalims.
17 2011 Durbanas,   Pietų Afrikos Respublika Susitarta dėl Kioto protokolo pratęsimo ir siekio pradėti derybas dėl naujos sutarties, kuri būtų priimta iki 2015-tųjų ir įsigaliotų ne vėliau nei 2020 metais. Taip pat patikslinta Žaliojo Klimato fondo struktūra, aptartos miškų apsaugos iniciatyvos, įvairūs techniniai klausimai.
18 2012 Doha,   Kataras Patvirtinta, kad Kioto protokolas pratęsiamas iki 2020 metų, o iki 2015-ųjų bus priimta nauja jį pakeisianti ir visoms šalims galiojanti sutartis. Susitarta, kad išsivysčiusios šalys turėtų padėti besivystančioms šalims padengti dėl klimato kaitos patirtus nuostolius, tačiau liko neaiškus konkretus tai atliksiantis finansinis mechanizmas.[4]
19 2013 Varšuva,   Lenkija Patvirtinta, kad įsipareigojimai naujame 2015-ųjų susitarime galios visoms valstybėms. Pakartota būtinybė suteikti pagalbą nuo klimato kaitos ir ekstremalių meteorologinių reiškinių nukentėjusioms šalims. Priimti REDD mechanizmo įsigaliojimui reikalingi sprendimai.[5]
20 2014 Lima,   Peru Susitarta dėl valstybių pateikiamų planų mažinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, vykdomi pasiruošimai susitikimui Paryžiuje.[6]
21 2015 Paryžius,   Prancūzija Pasirašytas Paryžiaus susitarimas, reglamentuojantis kovą su klimato kaita po 2020 metų.
22 2016 Marakešas,   Marokas Derybos dėl Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo, finansavimo mechanizmų, pasirašytas bendras sutarimas dėl pasiryžimo mažinti klimato kaitą.[7]
23 2017 Bona,   Vokietija
(organizavo   Fidžis)		 Derinamos techninės Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo detalės, aptariamas ryšys tarp klimato kaitos ir vandenynų, stiprinamas interesų grupių dalyvavimas kovoje su klimato kaita.[8]
24 2018 Katovicai,   Lenkija
25 2019 Madridas,   Ispanija
(organizavo   Čilė)
– 2020 – Neįvyko dėl COVID-19 pandemijos, perkelta į 2021 m.
26 2021 Glazgas,   Jungtinė Karalystė
27 2022 Šarm el Šeichas,   Egiptas
28 2023 Dubajus,   Jungtiniai Arabų Emyratai

Kita informacija

redaguoti

Nuorodos

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija
  2. ↑ Status of Ratification of the Convention, UNFCCC
  3. ↑ Past Conferences, UNFCCC
  4. ↑ UN climate talks extend Kyoto Protocol, promise compensation, BBC, 2012-12-08
  5. ↑ Key points of the Warsaw consensus Archyvuota kopija 2013-11-24 iš Wayback Machine projekto., Global Post, 2013-11-24
  6. ↑ 20th Session of the Conference of the Parties to the United Nations Framework Convention on Climate Change, the Center for Climate and Energy Solutions
  7. ↑ COP-22 highlights and outcomes Archyvuota kopija 2018-12-26 iš Wayback Machine projekto., IPIECA
  8. ↑ Key Achievements from COP23[neveikianti nuoroda], COP23, Fiji
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Jungtinių_Tautų_bendroji_klimato_kaitos_konvencija&oldid=7115673"