Habsburgų dinastija

Habsburgai (von Habsburg) ir vėliau Habsburgai Lotaringai buvo viena svarbiausių Europos valdovų dinastijų, ilgametė valdančioji Ispanijos karalystės ir Austrijos (vėliau – Austrijos imperijos) dinastija.

Habsburgų giminės herbas

Habsburgų giminės vėliava

Be paveldimųjų žemių Habsburgai kelis šimtus metų buvo renkami ir Šventosios Romos imperijos imperatoriais. Austrijos Habsburgai be pertraukos iki 1918 m. valdė kaip hercogai, erchercogai ir imperatoriai. Erchercogo titulą 1453 m. Habsburgams patvirtino imperatorius Frydrichas III. 1308 m. nužudžius Vokietijos karalių Albrechtą I Habsburgai kurį laiką nebuvo karūnuojami imperatoriais, bet plėtė savo valdas diplomatinėmis priemonėmis ir vedybomis. Šventosios Romos imperatoriumi 1438 m. išrinkus Albrechtą II Habsburgai išlaikė imperatoriaus titulą, kol 1806 m. jį panaikino Napoleonas I, išskyrus 1742–1745 m. pertrauką.

Ilgą laiką Habsburgų turėti titulai:

• Austrijos valdovai (kunigaikščiai 1282–1453 m., didieji kunigaikščiai 1453–1804 m., imperatoriai 1804–1918 m.);
• Čekijos karaliai (1306–1307 m., 1437–1439 m., 1453–1457 m., 1526–1918 m.);
• Vengrijos karaliai ir Kroatijos karaliai (1437–1439 m., 1445–1457 m., 1526–1918 m.);
• Ispanijos karaliai (1516–1700 m.);
• Portugalijos karaliai (1580–1640 m.);
• Galicijos ir Lodomerijos karaliai (1772–1918 m.);
• Transilvanijos didieji kunigaikščiai (1690–1918 m.);
• Toskanos didieji kunigaikščiai (1737–1801; 1814–1860).

Trumpesnius laikotarpius Habsburgų dinastijos atstovai turėjo šiuos titulus:

• Parmos kunigaikščio (1814–1847 m.);
• Modenos kunigaikščio (1814–1859 m.);
• Meksikos imperatoriaus (1864–1867 m.).

Trumpa Habsburgų dinastijos istorija

Nuo Habsburgo grafų iki Šventosios Romos imperijos imperatorių

Habsburgų genealoginis medis

Habsburgų dinastijos pavadinimas kilęs iš Habsburgo pilies Argau vietovėje Šveicarijoje, kurią 1020 m. pastatė Strasbūro vyskupas Verneris. Pilies pavadinimo kilmė nėra aiški, kartais siejama su vokiečių aukštaičių Habichtsburg (Vanago pilis). Pilyje, kuri tuo metu buvo Švabijos kunigaikštystės teritorijoje, ši didikų giminė rezidavo XII–XIII a.

Giminės pradininku laikomas Karolingų imperijos grafas Guntramas Turtingasis, 950 m. sukilęs prieš Vokietijos karalių Otoną I. Guntramo Turtingojo vaikaičio Radboto sūnus Verneris I (m. 1096 m.) buvo pirmasis Habsburgų grafas. Otonas II, pilies statytojo anūkas, pirmasis apie 1100 m. pasivadino grafu fon Habsburgu, o giminė ėmė vadintis fon Habsburgais.

Habsburgų valdos 1378 m.

Iš pietryčių Vokietijos (Elzasas, Breisgau, Argau ir Turgau) Habsburgai plėtė įtaką ir valdas į pietrytinę imperijos dalį, praktiškai sutampančią su dabartinės Austrijos teritorija (1278–1382 m.). Per dvi ar tris kartas Habsburgai sugebėjo pasiekti, kad jiems atitektų ir imperijos sostas, kurį jie išlaikė ilgus šimtmečius (1273–1291, 1298–1308, 1438–1740, ir 1745–1806).

Nuo pat įsikūrimo Austrijoje Habsburgai ėmėsi domėtis galimybe patekti ir į kaimyninių valstybių – Čekijos bei Vengrijos sostus. Kunigaikštis Rudolfas III 1306 m. vedė Čekijos karaliaus Vaclovo II našlę Elžbietą, tačiau neturėjo vyriškosios lyties palikuonių ir Čekijos sostas atiteko Liuksemburgams. Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraščių. Tačiau iš pradžių Habsburgų valdžia nebuvo labai stipri, nes nuolatiniai sukilimai, kovos su Šveicarija ir feodalinių valdų dalinimas silpnino monachiją.

XIV amžiuje dinastija skilo į dvi šakas: Alberto ir Leopoldo. Pirmajai šakai 1437 m. po Liuksemburgų atiteko Čekijos ir Vengrijos sostai. Ši šaka išmirė 1457 m. – paskutinis atstovas buvo Vladislovas V. Vladislovo sesuo Elžbieta ištekėjo už Kazimiero Jogailaičio ir įėjo į istoriją kaip „karalių motina“. Jaunesnioji Leopoldo šaka 1440 m. gavo renkamą Šventosios Romos imperijos sostą, kurį išlaikė iki dinastijos išmirimo 1740 m.

Habsburgų dinastijos hegemonijos kūrėju laikomas imperatorius Maksimilijonas I(1459–1519), vykdęs sėkmingą dinastinę politiką. Po Maksimilijono I vedybų su Marija, Burgundijos sosto paveldėtoja, Habsburgų valdos išsiplėtė į Nyderlandus, o Austriją Maksimilijonas I per Tirolį sujungė su Elzaso žemėmis. Jo sūnus Pilypas I Gražusis 1496 m. vedė Aragono ir Kastilijos sostų įpėdinę Joaną Pamišėlę. Taip jo sūnus Karolis V paveldėjo Ispaniją, Pietų Italiją, Austriją ir Nyderlandus. 1580 m. Karolio sūnus Pilypas II paveldėjo Portugaliją ir jos kolonijas.

Habsburgų valdos 1547 m.

Dinastijos skilimas – Austrijos ir Ispanijos Habsburgai

1521 m. balandžio 21 d. imperatorius Karolis V (1516–1556 m.) Austrijos žemes perdavė savo broliui Ferdinandui I. Dinastija suskilo į Austrijos ir Ispanijos šakas. Austrijos Habsburgai (nuo 1556 m.) turėjo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus titulą, Paveldimąsias Habsburgų žemes, Čekijos ir Vengrijos karalystes, o Ispanijos Habsburgai valdė Ispanijos karalystes, Nyderlandus, Habsburgų valdas Italijoje ir, kurį laiką, Portugaliją. Formaliai nuo 1526 m. Habsburgų valdoma Vengrija beveik visa buvo užimta Osmanų imperijos ir atkariauta 1683–1699 m.

Ispanijos Habsburgai išmirė 1700 m., po bevaikio Karolio II mirties (1661–1700). Tai sukėlė Ispanijos įpėdinystės karą, trukusį 1701–1714 m. Jam pasibaigus, pagal 1713 m. Utrechto ir 1714 m. Raštato taiką, Ispanija atiteko Prancūzijos Burbonams, o Austrijos Habsburgams – Ispanijos valdyti kraštai Italijoje (išskyrus Siciliją) ir Pietų Nyderlandai. Austrijos Habsburgai išmirė 1740 m., tai sukėlė Austrijos įpėdinystės karą. Paskutinio Austrijos Habsburgo paveldėtoja Marija Teresė ištekėjo už Lotaringijos kunigaikščio Pranciškaus Stepono ir jų palikuonys tęsė Habsburgų tradiciją kaip Habsburgų Lotaringų dinastija.

Habsburgų Lotaringų dinastija – Austrijos imperija

Dinastijos krizės laikotarpiu (nesant vyriškosios lyties paveldėtojų) imperatorius Karolis VI 1713 m. paskelbė vadinamąją „pragmatinę sankciją“. Pagal ją nesant tiesioginių vyriškosios lyties palikuonių, sostą paveldi moteriškoji linija, t. y. artimiausias giminaitis, o giminės žemės liko nedalomos. Ši nuostata įgyvendinta 1740 m., kai po Karolio VI mirties sostą paveldėjo imperatoriaus ir kunigaikštienės Elžbietos von Braunšveig-Volfenbiutel duktė Marija Teresė. Ji su savo vyru Pranciškum Steponu iš Lotaringijos pradėjo Habsburgų-Lotaringijos šaką, kuri nuo 1745 m., po Austrijos įpėdinystės karo valdė imperiją. Vėlesni Habsburgai, kilę iš Marijos Teresės ir jos vyro imperatoriaus Pranciškaus I Lotaringiečio vadinami Habsburgų Lotaringijos šaka.

Per 1740–1748 m. Austrijos įpėdinystės karą Habsburgai prarado didžiąją Silezijos dalį, kuri atiteko Prūsijai. Marijos Teresės vaikaitis Pranciškus II buvo paskutinis Šv. Romos imperatorius. Jam valdant Habsburgų imperija buvo galingiausia Europoje kovotoja su revoliuciniais judėjimais ir Napoleono I Prancūzija. Nujausdamas Šv. Romos imperijos pabaigą Pranciškus II 1804 m. pradėjo tituluotis tik Austrijos imperatoriumi. 1806 m. imperija buvo panaikinta Napoleono I iniciatyva.

Per visą XIX a. Austrijos imperija ir jos valdovai Habsburgai buvo Europos konservatizmo ir monarchijos šalininkų centras. Per 1848 m. revoliucijas dėl daugianacionalinei Habsburgų imperijai iškilusios didelės grėsmės silpnos sveikatos imperatorius Ferdinandas I atsisakė sosto sūnėno Pranciškaus Juozapo naudai. Jam valdant Austrija pasitraukė iš Italijos, 1866 m. ir iš Vokietijos.

Likęs Habsburgų domenas 1867 m. buvo pertvarkytas į Austrijos-Vengrijos dualistinę monarchiją, kurios monarchas titulavosi Austrijos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi. Vengrijai buvo suteikta plati autonomija. Tačiau į nacionalinius judėjimus pakilo čekai, slovakai, lenkai, rumunai, serbai, kroatai, slovėnai ir italai, kuriuos suvaldyti sunkiai sekėsi. Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Habsburgų imperija suiro.

1918 m. lapkričio 11 d. paskutinis Habsburgų imperatorius Karolis I (kartu Vengrijos karalius Karolis V) atsisakė valdžios Austrijoje, o po kelių dienų atskirą proklamaciją su valdžios atsisakymu išleido Vengrijai. Formaliai sosto imperatorius neatsisakė, tačiau tai laikoma Habsburgų dinastijos pabaiga. 1919 m. balandžio mėn. Austrijos respublikos Nacionalinis susirinkimas Habsburgus ištrėmė iš Austrijos, kol jie pripažins esą privatūs piliečiai. 1919 m. pralaimėjus Vengrijos revoliucijai Karolis I mėgino atkurti savo valdžią Vengrijoje, bet 1921 m. lapkričio mėn. Vengrijos parlamentas panaikino jo suvereno teises. Habsburgų giminės galvai erchercogui Otonui tik kaip privačiam asmeniui 1963 m. leista grįžti į Austriją.

Habsburgai

Vokietijos karaliai ir Šventosios Romos imperijos imperatoriai

Šventosios Romos imperijos Habsburgų herbas

Valdymo metai	Vardas	Pastabos
1273–1291 m.	Imperatorius Rudolfas I
1298–1308 m.	Imperatorius Albrechtas I
1314–1330 m.	Imperatorius Frydrichas Gražusis
1438–1439 m.	Imperatorius Albrechtas II
1440–1493 m.	Imperatorius Frydrichas III
1493–1519 m.	Imperatorius Maksimilijonas I
1519–1556 m.	Imperatorius Karolis V	1516–1556 m. Ispanijos karalius Karolis I
1556–1564 m.	Imperatorius Ferdinandas I
1564–1576 m.	Imperatorius Maksimilijonas II
1576–1612 m.	Imperatorius Rudolfas II
1612–1619 m.	Imperatorius Motiejus
1619–1637 m.	Imperatorius Ferdinandas II
1637–1657 m.	Imperatorius Ferdinandas III
1658–1705 m.	Imperatorius Leopoldas I
1705–1711 m.	Imperatorius Juozapas I
1711–1740 m.	Imperatorius Karolis VI
1740–1780 m.	Marija Teresė	su petraukomis

Ispanijos karaliai

Valdymo metai	Vardas
1516–1556 m.	Karolis I
1556–1598 m.	Pilypas II
1598–1621 m.	Pilypas III
1621–1665 m.	Pilypas IV
1665–1700 m.	Karolis II Pamišėlis

Habsburgai Lotaringai

Habsburgų Lotaringų herbas

Toskanos didieji hercogai

Valdymo metai	Vardas	Pastabos
1737–1765 m.	Pranciškus Steponas	1745–1765 m. ir Šv. Romos imperatorius Pranciškus I
1765–1790 m.	Leopoldas I	1790–1792 m. ir Šv. Romos imperatorius Leopoldas II
1790–1801 m. ir 1814–1824 m.	Ferdinandas III
1824–1859 m.	Leopoldas II
1859–1860 m.	Ferdinandas IV

Šventosios Romos imperijos imperatoriai

Valdymo metai	Vardas	Pastabos
1765–1790 m.	Imperatorius Juozapas II	1765–1780 m. valdė su motina Marija Terese
1792–1806 m.	Imperatorius Pranciškus II	1804–1835 m. Austrijos imperatorius Pranciškus I

Austrijos imperatoriai

Valdymo metai	Vardas
1804–1835 m.	Pranciškus I
1835–1848 m.	Ferdinandas I
1848–1916 m.	Pranciškus Juozapas I
1916–1918 m.	Karolis I (Austrija)

Literatūra

• Henry Bogdan: Histoire des Habsbourg: des origines à nos jours. Paris: Perrin, coll. « Tempus », n° 107, 2005. 425 pp., 18 cm. ISBN 2-262-02376-X;
• Dorothy Gies McGuigan: Familie Habsburg 1273 bis 1918 : Glanz und Elend eines Herrscherhauses, Berlin, 2003 (10. Auflage). ISBN 3-548-33173-4;
• Brigitte Hamann (Hrsg): Die Habsburger. Ein biographisches Lexikon, Wien/München 1996 (3.Auflage);
• Heinz-Dieter Heimann: Die Habsburger – Dynastie und Kaiserreiche, München 2004 (2. Auflage);
• Thomas Lau (Hg.), Österreichische Familien. Machthaber, Mimen und Magnaten. Böhlau Wien, 2006. ISBN 978-3-205-77543-0. (enthält ein Kapitel über die Familie Habsburg);
• Richard Reifenscheid: Die Habsburger in Lebensbildern. Von Rudolf I. bis Karl I., Wien 1990 (4. Auflage);
• Karl Vocelka/Lyenne Heller: Die Lebenswelt der Habsburger, Kultur- und Mentalitätsgeschichte einer Familie, Graz/Wien/Köln 1997;
• Karl Vocelka/Lyenne Heller: Die private Welt der Habsburger. Leben und Alltag einer Familie, Graz/Wien/Köln 1998;
• Brigitte Vacha (Hrsg.): Die Habsburger. Eine Europäische Familiengeschichte, Graz/Wien/Köln 1992, ISBN 3-222-12107-9;
• Adam Wandruszka: Das Haus Habsburg. Die Geschichte einer europäischen Dynastie, Wien 1989 (7.Auflage).

Nuorodos

• The Hapsburg Monarchy (Wickham Steed, 1913) Archyvuota kopija 2006-02-18 iš Wayback Machine projekto. (angl.).