Balinė pelėda

Asio flammeus
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis

Balinė pelėda (Asio flammeus)

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Pelėdiniai paukščiai ( Strigiformes)
Šeima:	Tikrosios pelėdos ( Strigidae)
Gentis:	Mažieji apuokai ( Asio)
Rūšis:	Balinė pelėda ( Asio flammeus)

Binomas

Asio flammeus
Pontoppidan, 1763

Balinės pelėdos paplitimo arealas

Balinė pelėda (Asio flammeus) – pelėdinių (Strigidae) šeimos sutemų ir naktinis plėšrus paukštis.

Kūno išmatavimai

Žymiai mažesnė už naminę pelėdą ir maždaug mažojo apuoko dydžio arba kiek didesnė už naminį karvelį. Kaip ir daugelio pelėdinių paukščių, patelės kiek stambesnės už patinėlius.

Kūno ilgis 34-43 cm

Sparnų ilgis: Patinėlių 26,4-33 cm, patelių 27,7-33,8 cm.

Atstumas tarp išskleistų sparnų galų 85-110 cm.

Svoris 206–475 g. Patinėliai apie 350 g., patelės apie 420 g.

Požymiai

Didelė galva, kaklas trumpas. Viršugalvyje turi trumpas auseles 18-20 mm ilgio, kurios dažniausiai nepastebimos, o matomos tik kada susikoncentruoja gynybos pozai. Skruostai tamsūs, apie akis beveik juodi. Kojos ir pirštai apaugę baltomis plunksnomis. Snapas, trumpas, lenktas, galingas ir juodas. Nagai taip pat juodi. Kūno šonuose plunksnos su išilginėmis dėmelėmis.

Amžius ir kiti duomenys

Lytiškai subresta vienerių metų. Tai monogaminė rūšis - poras sudaro visam gyvenimui. Išgyvena iki 10-15 metų, nors Vokietijoje žinoma pelėda esanti beveik 21 metų.

Porūšiai

Šiuo metu išskiriama dešimt balinės pelėdos porūšių:

Asio flammeus bogotensis (Frank Chapman, 1915) - Kolumbija, Ekvadoras ir š.v. Peru.
Asio flammeus domingensis (Philipp Ludwig Statius Müller, 1776) - Haičio ir Kubos salos.
Asio flammeus flammeus (Erik Pontoppidan, 1763) - Šiaurės ir centrinė Eurazija bei Šiaurės Amerika.
Asio flammeus galapagoensis (John Gould, 1837) - Galapagų salose.
Asio flammeus pallidicaudus (Herbert Friedmann, 1949) - Š. Venesuela, Gajana, Surinamas.
Asio flammeus ponapensis (Ernst W. Mayr, 1933) - Ponapė.
Asio flammeus portoricensis (Robert Ridgway, 1882) - Puerto Rikas
Asio flammeus sandwichensis (Andrew Bloxam, 1827) - Havajuose.
Asio flammeus sanfordi (Outram Bangs, 1919) - Folklendų salos.
Asio flammeus suinda (Louis Jean Pierre Vieillot, 1817) - P. Peru, Centrinė Čilė, Bolivija ir nuo P.Brazilijos iki Ugnies Žemės.

Paplitimas

Paplitusi beveik visuose planetos žemynuose, išsskyrus Antarktidą ir Australiją. Nors paplitimo arealuose visur nėra gausi, o jų gausumas priklauso nuo graužikų kiekio. Lietuvoje aptinkama balandžio – lapkričio mėn., dažnesnė yra traukimo metu. Manoma kad Lietuvoje gali perėti apie 50-200 porų^[1]. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Buveinė

Pasirenka atvirą kraštovaizdį - pelkėtose vietose, didesnėse pievose, ganyklose ypač netoli vandens telkinių. Šiauriniame Žemės pusrutulyje lizdus sukti pradeda (suka patelė) kovo mėnesį (atšiauresniuose kraštuose vėliau - balandžio-birželio mėn.) ant žemės žolėje arba tiesiog ant smėlio. Lizdo skersmuo 20-50 cm, ir maždaug 1-3 cm gylio duobutė. Kas vieną arba dvi dienas deda po vieną kiaušinį, viso dėtyje būna 4-8 balti kiaušiniai, o jeigu tais metais gausu pelėnų kuriais daugiausiai minta, dėtyje gali buti net iki 12-14 kiaušinių. Peri tik patelė vidutiniškai 24-30 dienas, o per tą laiką patinėlis laikosi netoli saugodamas buveinę, taip pat patelę aprūpindamas maistu. Jaunikliai lizdą palieka po 3-4 savaičių, o penktą savaitę pradeda skraidyti.

Mityba

Medžioja naktimis. Medžioddama grobį skrenda lėtai, žemai arba tykodama grobio tupi ant stulpo. Minta dažniausiai tik smulkiais graužikais (ypač pelėnais), nors į jų mitybos racioną retkarčiais patenka maži kiti žinduoliai, smulkūs paukšteliai, ropliai bei didesni vabzdžiai. Paukščiai, įskaitant žuvėdras, smulkesnius kirus