Mogiliavas

Mogiliãvas ^[1]^[2] (arba Mogiliovas, Mahiliovas; blrs. Магілёў, rus. Могилёв, psn. Magiliavas) – miestas rytų Baltarusijoje, nutolęs 200 km į rytus nuo Minsko. Miestas išsidėstęs abipus Dniepro upės, kurios plotis mieste – 100 metrų, laivyba vykdoma 230 dienų per metus. Mogiliavas yra netoli Rusijos sienos, srities ir rajono centras. Tai trečiasis (po Minsko ir Gomelio) Baltarusijos miestas pagal gyventojų skaičių.

Mogiliavas blrs. Магілёў, rus. Могилёв

Mogiliovo rotušė

Mogiliavas 53°54′29″š. pl. 30°20′31″r. ilg. / 53.908°š. pl. 30.342°r. ilg. / 53.908; 30.342 (Mogiliavas)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Mogiliavo sritis
Rajonas	Mogiliavo rajonas

Įkūrimo data	1267 m.

Gyventojų (2022)	355 436
Plotas	110,5 km²
Tankumas (2022)	3 217 žm./km²

Vikiteka	Mogiliavas

Mogiliavas XIX a. Napoleonas Orda. Mogiliavas

Etimologija redaguoti

Pagal legendą Mogiliave apie 1301 m. yra miręs ir palaidotas Haličo-Volynės kunigaikštis Levas Danilovičius, todėl ir ši vietovė sieta su jo kapaviete bei vadinta „Mogila“.^[3]

XVI–XVIII a., kuomet Mogiliavas priklausė jungtinei ATR ir siekiant jį atskirti nuo Podolėje (dabartinėje vakarų Ukrainoje) esančio Mogiliavo – taip pat ATR miesto, iki 1923 m. jis dar buvo vadinamas Mogiliavu ant Dniepro, o XIX a. – Rusijos imperijos laikais – gubernijos Mogiliavu.^[4]

Istorija redaguoti

Mogiliavas minimas nuo 1267 m. – vienas seniausių Kijevo Rusios miestų. Nuo XIII a. priklausė Smolensko, XIV a. pradžioje – Vitebsko kunigaikštystei, nuo XIV a. trečio dešimtmečio – LDK miestas. XIV a. pabaigoje Mogiliavas buvo Lenkijos karalienės Jadvygos, 1431 m. – Ldk Švitrigailos, 1503–1513 m. Ldk Aleksandro žmonos Elenos Maskvietės valda. XIV a. – XVIII a. Mogiliavo seniūnijos, nuo 1589 m. ir karaliaus stalo ekonomijos centras.

1577 m. suteiktos Magdeburgo teisės, Mogiliavas tapo svarbiu tranzitinės prekybos ir amatų miestu – XVI a. pabaigoje čia veikė 12, XVII a. pradžioje apie 17 cechų. XVI a. čia susikūrė didelė žydų bendruomenė. Mogiliave posėdžiaudavo Lietuvos žydų seimas. Nuo 1634 m. stačiatikių vyskupijos, vienintelės to meto Baltarusijoje, centras. Po XVII a. vidurio kazokų sukilimų ir 1700–1721 m. Šiaurės karo Mogiliavas smuko. Po Pirmojo Abiejų Tautų Respubliko padalijimo 1772 m. Mogiliavą užėmė Rusijos imperija. 1772–1778 m. ir 1802–1919 m. Mogiliovo gubernijos (joje buvo ir Mogiliavo apskritis),^[5] 1778–1802 m. Mogiliavo vietininkystės centras. 1782–1926 m. gyvavo Mogiliavo arkivyskupija. 1783–1798 m. mieste buvo jos centras, vėliau arkivyskupas rezidavo Sankt Peterburge. Mogiliavo arkivyskupijos jurisdikcijai priklausė visi Rusijos imperijos, išskyrus Lenkijos karalystę, katalikai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. rugpjūčio – 1917 m. lapkričio mėn. Mogiliave veikė Rusijos imperijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės būstinė, gyveno imperatorius Nikolajus II. 1918 m. gegužės 10 d. Mogiliavą okupavo Vokietijos kariuomenė. 1919–1924 m. miestas priklausė Rusijos TFSR, nuo 1924 m. – Baltarusijos TSR. Tarpukario metais sparčiai plėtota pramonė. Per Antrąjį pasaulinį karą 1941–1944 m. miestą vėl okupavo Vokietija. Lupalaukių koncentracijos stovykloje, Dubravėlės gete ir karo belaisvių stovykloje nužudyta apie 70 000 žmonių. Per karą miestas sugriautas; po karo atstatytas. Nuo 1924 m. rajono, nuo 1938 m. – ir srities centras. Sovietmečiu Mogiliavas buvo mašinų, chemijos, maisto, baldų pramonės centras.^[6]

Gyventojai redaguoti

Demografinė raida tarp 1604 m. ir 2009 m.

1604 m.

1745 m.

1880 m.

1906 m.

1913 m.

1939 m.^sur.

15 000

10 500

40 536

51 959

69 700

99 400

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1993 m.

1996 m.

2006 m.

2009 m.

121 700

232 000

366 000

367 000

367 700

372 000

Lietuviai redaguoti

XIX a. aplink Mogiliavo miestą įsikūrė 6 lietuvių kaimai, XXI a. pradžioje iš jų liko vienas – Malkava. Per I pasaulinį karą Mogiliave gyveno evakuotų lietuvių, veikė lietuvių mokykla, nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos „Grūdas“ skyrius.^[7] XXI a. pradžioje Mogiliavo mieste gyvena lietuvių, atvykusių iš lietuviškų kaimų, palikuoniai. Jų rūpesčiu buvo sutvarkytos Mogiliavo lietuvių kapinės, pastatytas kryžius. Lituanistinių mokyklų, fakultatyvų, etnografinių ansamblių Mogiliave nėra, su vaikais lietuviškai kalba ir visas religines katalikų šventes švenčia vyresniosios kartos lietuviai.^[8]

Architektūra redaguoti

XVII a. vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, turėjęs 3 gynybinių sienų žiedus su mūriniais vartais ir bokštais: apie pilį, senamiestį ir naujamiestį. Jie XIX a. sunaikinti. Išliko barokiniai sakraliniai statiniai: kupolinė Šv. Mikalojaus cerkvė (1672 m., interjere puošnus pjaustinėtas barokinis ikonostasas), bazilikinė karmelitų Šv. Stanislovo bažnyčia (1738–1752 m., klasicistinis fasadas, 1788 m., interjere sienos ir skliautai puošti freskomis, XVIII a. vid., dail. P. Petrovskis; nuo 1772 m. katedra).

Kiti pastatai: Šv. Kazimiero bažnyčia (1605 m., 1810 m. perstatyta klasicistiniu stiliumi), rotušė (1681 m., 2008 m. perstatyta), dvaro rūmai (1762–1785 m.), Šv. Boriso ir Glebo cerkvė (1869 m.), neorenesansiniai dramos teatro rūmai (1888 m.).^[9]

Ekonomika redaguoti

Mogiliavas – upių uostas ir geležinkelio mazgas – per Mogiliavą eina geležinkelis ir plentas Sankt Peterburgas (Rusija) – Odesa (Ukraina), geležinkelis Maskva – Brestas, plentai į Minską, Homelį, Vitebską. Yra Mogiliavo oro uostas.

Išplėtota mašinų ir transporto priemonių gamyba, juodoji metalurgija, metalo ir medienos apdirbimo, chemijos (dirbtinio pluošto, farmacijos), statybinių medžiagų (gelžbetonio gaminių, asfaltbetonio), baldų, odos, poligrafijos, tekstilės, siuvimo, avalynės, mikrobiologijos, maisto (mėsos, pieno) pramonė.

Kultūra redaguoti

Yra Dramos, lėlių, muzikinių komedijų teatrai, Mogiliavo kraštotyros muziejus, Mogiliavo etnografijos ir buities muziejus, Baltarusijos dailės muziejaus filialas. Šv. Nikolajaus cerkvė, statyta XVII a. Parkas (XVIII a.)

Švietimas redaguoti

Yra Mogiliavo universitetas, įkurtas 1918 m., Mogiliavo Baltarusijos-Rusijos universitetas (buvęs Mogiliavo technikos institutas, įkurtas 1973 m.), Mogiliavo pedagoginis universitetas, Mogiliavo finansų ir ekonomikos institutas.

Sportas redaguoti

1956 m. mieste atidarytas Spartako futbolo stadionas.

Futbolas redaguoti

Žymūs žmonės redaguoti

Mykolas Podolinskis (1783–1856) – grafikas. Mokėsi Mogiliave;
Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886) – etnografas, leidėjas, istorikas. Gimė Slivino kaime netoli Mogiliavo, mokėsi Mogiliavo gimnazijoje;
Jakovas Dinesonas (1836–1919) – rašytojas. Mokėsi pas savo dėdę Mogiliave;
Juozas Rauktys (1898–1974) – miškininkas, pedagogas, mokslininkas, profesorius. 1915–1918 m. mokėsi Aleksandro I Palaimintojo gimnazijoje Mogiliave;
Leonidas Bondaras (1913–1993) – Merkinėje gimęs stačiatikių dvasininkas. 1943–1945 m. dirbo Mogiliave;
Ichakas Rabinas (1922–1995) – Izraelio Ministras Pirmininkas, Nobelio taikos premijos laureatas. I. Rabino motina Roza Kohen 1890 m. gimė ir vaikystės metus praleido Mogiliave;
Borisas Moisejevas (1954) – Rusijos estrados dainininkas. Gimė Mogiliave;
Piotras Jelfimovas (1980) – Baltarusijos estrados dainininkas. Gimė Mogiliave;

Šaltiniai redaguoti

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ „Kaip lietuviškai vadinamas Baltarusijos miestas Mahiliou?“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuota iš originalo 2011-01-10. Nuoroda tikrinta 2012-08-04. „Tradicinis lietuviškas šio Baltarusijos miesto pavadinimas yra Mogiliãvas.“
↑ Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 307.
↑ Рудаков В. Е., Селиванов А. Ф. Могилев на Днепре // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890–1907
↑ Mohylew. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 594 psl. (lenk.)
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 284
↑ Mogiliavas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 367
↑ Vitalija Kolesnikova. Mogiliovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 304 psl.
↑ Jonas Minkevičius. Mogiliovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 304 psl.

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] „Kaip lietuviškai vadinamas Baltarusijos miestas Mahiliou?“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuota iš originalo 2011-01-10. Nuoroda tikrinta 2012-08-04. „Tradicinis lietuviškas šio Baltarusijos miesto pavadinimas yra Mogiliãvas.“

[3] Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 307.

[4] Рудаков В. Е., Селиванов А. Ф. Могилев на Днепре // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890–1907

[5] Mohylew. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 594 psl. (lenk.)

[6] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 284

[7] Mogiliavas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 367

[8] Vitalija Kolesnikova. Mogiliovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 304 psl.

[9] Jonas Minkevičius. Mogiliovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 304 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]