Šlienava
- Senąja Šlienava XIX a. vadinti Samylai.
| Šlienava | ||
|---|---|---|
  Šlienava |
||
| 54°52′05″š. pl. 24°05′28″r. ilg. / 54.868°š. pl. 24.091°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kauno rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Samylų seniūnija | |
| Gyventojų | 1 615 | |
 Vikiteka |
Šlienava | |
Šlienava – kaimas Kauno rajono savivaldybėje, į rytus nuo Kauno, 3 km į šiaurės rytus nuo Girionių, prie kelio 1943 privažiuojamasis kelias prie Šlienavos nuo kelio 1902 Vaišvydava–Girionys–Žiegždriai . Yra medinė Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1959 m.), Šlienavos pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1952 m.), Samylų kultūros namai, dvejos kapinės. Samylų seniūnijos centras.
Geografija
redaguotiŠlienava įsikūrusi Kauno marių pusiasalyje. Iš pietų prieina Dubravos miškas. Į pietus nuo Šlienavos teka Žaisos upė.
Istorija
redaguotiŠlienavos apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Archeologinių tyrinėjimų metu gyvenvietėje arba netoliese jos rasta neolito akmeninių kirvukų, lygiosios ir grublėtos keramikos, titnago dirbinių, kaulų liekanų, molinės urnos. 1956 m. archeologai Šlienavoje rado širdinių strėlių, gremžtukų, keramikos dalykų. Radiniai priskirti III–II tūkstantmečiui pr. m. e.
Šlienava minima kryžiuočių kronikose. Pirmą kartą paminėta 1365 m. Vygando Marburgiečio kronikoje kaip Slawegen. Kronikose rašoma, kad XIV a. pabaigoje Šlienava buvo labai niokojama kryžiuočių. 1365 m. kryžiuočiai ją sudegino, vėliau žudė gyventojus, niokojo jų turtą. 1376 m. gruodžio 26 d. Šlienava niokota „ugnimi ir kalaviju“, 600 kryžiuočių užpuolė jos gyventojus ir pasiėmė iš viso valsčiaus 500 žmonių, iš kurių 205 nusivarė į Prūsiją ir saugojo, o 40 nužudė.
1387 m. balandžio 28 d. Ldk Jogailos privilegijoje Skirgailai, kuria Jogaila jam pavedė Trakų kunigaikštystę, tarp Rumšiškių kaimo ir Kauno minima Šlavaišuvos (Šlienavos) vietovė. Viduramžiais Šlavaišuva buvo buvo valsčiaus centras, XIV a. 2-ojoje pusėje ji priklausė Ldk Kęstučiui. Tam valsčiui priklausė Vaišvydava ir kitos aplinkinės gyvenvietės. Šlienavą mini Hermanas Vartbergietis kaip Salwisawe, Slawislow ir vadina ją žeme (terra). Dar Šlienava vadinta Slowiss, Sloasser, Sloaszen ir kt.
Senovėje čia stovėjo Šlienavos dvaras. Jis nuo XVI a. priklausė Libneriams. Iš 1582 m. birželio 17 d. jo inventoriaus matyti, kad Kauno apskrities karuža Jonas Jonaitis Vidra, velionio daktaro Ruperto Finkos testamentu globojęs Ruperto vaikus ir visą turtą; pusę Šlienavos dvaro, skirto Libnerių palikuonims, minėto inventoriaus surašymu buvo perduota Lydos storastai Simui Motiejaičiui ir poniai Benignai Libneraitei-Volenemčienei. Tuo metu dvaro inventoriaus būta gana turtingo, aruodai buvę pilni grūdų, tvartai galvijų; ūkio pastatai buvo šiaudais dengti. Dvaras turėjo 12 avilių, pastatai buvę mediniai, su plytinėmis grindimis, buvę daug tvenkinių, išgriautas malūnas ir kt.
1709–1712 m. pastatyta Šlienavos koplyčia. Vėliau joje kartą per metus švęsti Šv. Mato atlaidai. 1909 m. Šlienava priskirta Kampiškių parapijai. Tarpukariu vyko gegužinės pamaldos. Gyventojai buvo laidojami Samylų kaimo kapinėse. 1940–1944 m. prie koplytėlės pastatyta bažnyčios salė. 1959 m. įkurta Kampiškių-Šlienavos parapija (nugriovus Kampiškių bažnyčią).
1812 m. per Šlienavą pražygiavo Napoleono armija, kurios kariai palaidoti vadinamajame Šlienavos prancūzkapyje. XIX a. pabaigoje Šlienava – kaimas ir girininkija Marijampolės apskrities Panemunės-Pažaislio valsčiuje.[2]
XX a. tarpukariu kaime buvo įsikūręs šaulių organizacijos būrys, „Pavasario“ kuopa, kuri turėjo savo skaityklą. Kuopai vadovavo mokyklos vedėjas. 1936 m. mokykla persikėlė į naują pastatą centrinėje J. Biliūno gatvėje (dabar Kultūros namai), įtaisytas radijo imtuvas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vieno Šlienavos gyventojo sklype rasti senkapiai, kuriuose rasta monetų su Vyčiu. Radinius pasiėmė vietos mokytojas. Tarpukariu Šlienava priklausė Aukštosios Panemunės valsčiui.
Statant Kauno HE, 1959 m. Šlienavon perkelta Kampiškių bažnyčia, taip pat priskirti neapsemti Mozūrų, Naujųjų Dvareliškių ir Šilėnų kiemai. Tarybiniais metais buvo J. Biliūno kolūkio centrinė gyvenvietė, įkurtas paštas, biblioteka, maisto ir pramoninių prekių parduotuvės, visuomeninė pirtis, kirpykla, ambulatorija, aštuonmetė Šlienavos mokykla, lentpjūvė, malūnas, dirbtuvės.[3] 1983 m. prie Šlienavos pastatyti vandens nuotekų valymo įrenginiai.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| Viduramžiai | Šlienavos valsčiaus centras | ? |
| XIX a. | Panemunės-Pažaislio valsčius | Marijampolės apskritis |
| XX a. tarpukaris – 1950 m. | Aukštosios Panemunės valsčius | Kauno apskritis |
| 1950–1954 m. | Šlienavos apylinkės centras | Panemunės rajonas |
| 1954–1955 m. | Samylų apylinkė (1989 m. jos centras) | |
| 1955–1995 m. | Kauno rajonas | |
| 1995– | Samylų seniūnija | Kauno rajono savivaldybė |
Gyventojai
redaguoti
Šlienavoje gyventojų padaugėjo 1956–1959 m. užliejus Kauno marioms 39 kaimus, kai iš jų daug gyventojų persikėlė į Šlienavą.
 | |||||||||||
| 1888 m.[4] | 1923 m.sur.[5] | 1959 m.sur.[6] | 1970 m.sur.[7] | 1979 m.sur.[8] | 1987 m.[9] | 1989 m.sur.[10] | 2001 m.sur.[11] | 2011 m.sur.[12] | 2021 m.sur.[13] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 431 | 367 | 710 | 1 002 | 1 337 | 1 499 | 1 532 | 1 796 | 1 987 | 1 615 | ||
| |||||||||||
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Szlanów (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 928 psl. (lenk.)
- ↑ Petras Kežinaitis. Aplink Kauną. – Vilnius, Mintis, 1966. // psl. 19.
- ↑ Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Šlienava. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 419 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Šlienava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 213
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- Šlienava. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 281 psl.