Gegužinės pamaldos

Gegužinės pamaldos (meninio ar publicistinio stiliaus tekstuose gali būti vartojama mojava) – tradicinės kasdienės pamaldos, vykstančios gegužės mėnesį, skirtos Švč. Mergelės Marijos pagarbinimui. Jos pravedamos ne tik bažnyčiose, bet ir tikinčiųjų namuose.

Šios pamaldos labiausiai paplitusios kaimuose, miesteliuose. Pamaldų laikas stipriai įtakotas žemdirbiškosios kaimo kultūros, nes žmonės bendrai maldai gali susirinkti tik pabaigę ūkio ir namų ruošos darbus. Gegužinių pamaldų proga papuošiamas altorėlis su girliandomis, gėlėmis, Marijos skulptūra. Marijos garbei giedama Marijos litanija, giesmės.

Istorija

Jau XII a. užtinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII a. jos atsiranda Italijoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba švč. Mergelės Marijos litaniją, maldą „Atsimink“ ir giesmę „Sveika, Marija“. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, meldžiamasi.

Lietuvoje

Užusienio koplyčia, pastatyta pravesti gegužinėms pamaldoms

1853 m. gegužinės pamaldos pradėtos vesti Lietuvoje, Seinų katedroje (dabar Lenkijoje). Manoma, Žemaitijoje šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje, nes vyskupas Motiejus Valančius bičiuliavosi su Seinų prelatu, tuoj jas įvedė šiame krašte, o Vilniuje suskambo tik 1898 m. Kunigo Antano Baranausko buvo suvienodinta pamaldų liturgija. Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, tačiau sulietuvinta ir prigijusi savitu pavidalu. Teigiama, jog šią giesmę gieda tik Lenkijoje ir Lietuvoje.

Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Gegužinės buvo labai populiarios, ypatingos, nes pasibaigus maldai pasklisdavo daina, o savaitgaliais būdavo ir šokiai. Šių pamaldų laikas buvo ne tik malda, bet ir kaimynų bendravimas. Anksčiau kiekvienas Lietuvos kaimas turėjo tokius namus, kurie priimdavo gegužinių giesmių kaimynus giedoti Marijos garbei.

Biržų rajono kaime Šukionyse daugiau kaip 115 metų mojavojimas namuose yra palaikomas ir praktikuojamas. Vietos šeimos išsaugojo gegužinių pamaldų elementus – altorėlio puošimą, skaitinių ir litanijų skaitymą, maldų giedojimą, pasibuvimą su dainomis, vaišėmis ir kt. Gegužinių pamaldų metu dažniausiai vakare po ūkio darbų susirenka kaimynai, daugiausia moterys, keli vyrai, vaikai. Pamaldose dalyvauja keturių kartų tikintieji – kartu jie meldžiasi, gieda giesmes Švč. Mergelės Marijos garbei. Gegužinių pamaldų tradicija stiprina Šukionių kaimo bendruomeniškumą, telkia gyventojus įvairioms socialinėms iniciatyvoms. Dėl svarbos Lietuvos kultūroje 2024 m. Gegužinės pamaldos Šukioyse buvo įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Nuorodos

• Vievio šv. Onos parapija. Gegužinės pamaldos Archyvuota kopija 2016-03-16 iš Wayback Machine projekto.
• Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Gegužinės pamaldos Archyvuota kopija 2016-06-13 iš Wayback Machine projekto.
• Gegužinės pamaldos (kaisiadoriumuziejus.lt)
• Klaipėdos etnokultūros centro tradiciniai giedojimai. Mojavos-gegužinės
• Kaimo žmonės išlaiko šimtametę tradiciją^{[neveikianti nuoroda]}