Stasys Šimkus
Gimė 1887 m. vasario 4 d.
Rusija Motiškiai, Seredžiaus valsčius, Rusijos imperija
Mirė 1943 m. spalio 15 d. (56 metai)
Lietuva Kaunas
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Veikla Lietuvos kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas, muzikos publicistas, folkloristas, pedagogas
Vikiteka Stasys Šimkus

Stasys Šimkus (1887 m. vasario 4 d. Motiškiuose, Seredžiaus valsčius, Rusijos imperija – 1943 m. spalio 15 d. Kaune) – kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas, muzikos publicistas, folkloristas, pedagogas ir muzikos visuomenininkas.

Biografija

redaguoti
 
Stasys Šimkus su sūnumi Algiu JAV
 
Stasys Šimkus su karine uniforma

Gimė mažažemių valstiečių šeimoje, nuo 9 m. muzikos mokėsi pas vietos vargonininką, 18971900 m. – Juozo Naujalio vargonininkų ir dirigentų kursuose Kaune, dainavo mėgėjų choruose, nuo 13 metų vargonininkavo Čiobiškyje, Krokialaukyje, Skirsnemunėje. Nuo 1904 m. dalyvavo lietuviškųjų vakarų veikloje, organizavo chorus, rengė koncertus, užrašinėjo liaudies dainas. 19041906 m. mokėsi Varšuvos muzikos instituto vargonų klasėje pas prof. J. Suržinskį, vedė Varšuvos lietuvių draugijos chorą. 19081914 m. stažavosi Peterburgo konservatorijoje, vadovavo lietuvių chorams. Be studijų, dėstė muziką Šv. Kotrynos bažnyčios katalikų gimnazijoje, kaip chormeisteris bendradarbiavo su Česlovu Sasnausku.

1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pasiųstas į JAV rinkti aukų. [1] 19151920 m. organizavo lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes JAV miestuose, leido žurnalą „Muzika“. Grįžęs į Lietuvą, dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, 1922 m. buvo jos valdybos pirmininkas. 19211922 m. studijavo kompoziciją Leipcigo ir Berlyno konservatorijose. 1923 m. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą, joje dėstė, 19241927 m. ir 19281930 m. buvo jos direktorius. Čia subūrė simfoninį orkestrą.

19301933 m. Valstybės teatro dirigentas, 19331936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto mišraus choro vadovas ir Švietimo ministerijos muzikos inspektorius. Šimkus daug prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos dainų švenčių (1924, 1928 m.) rengimo, buvo jų dirigentas. Nuo 1942 m. Kauno konservatorijoje profesorius. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Stasys Šimkus buvo įdomi asmenybė – didelio temperamento, ūmus, neišsenkamos energijos. Dažnai būdavo geros nuotaikos, nekreipdavo dėmesio į smulkmenas, karštai griebdavosi naujų darbų, nepasižymėjo taupumu, nevengdavo naujų pažinčių, pobūvių.

 
Stasio Šimkaus ir jo žmonos Sofijos sodyba, Birutė (Kaunas)
 
Atminimo akmuo gimtinėje Motiškiuose

Kompozitorius S. Šimkus pagrįstai laikomas lietuvių muzikos klasiku. Jį žavi gamtos poezija, buities vaizdai, meilės lyrika. Apie 180 surinktų lietuvių liaudies dainų tekstų kartu su melodijomis gavo iš Šilavoto klebono Antano Radušio. S. Šimkus sugebėjo atrinkti vertingas liaudies melodijas ir pritaikyti jas chorui. Jo dainos buvo leidžiamos įvairiais rinkiniais („Mūsų dainos”, „Dainų dainorėlis” ir kt.).

Svarbesni kūriniai: surinktos ir harmonizuotos dainos „Ūžia girelė“, „Oželis”, „Tykus buvo vakarėlis”, „Mes padainuosim”, „Ko vėjai pučia”, „Pamylėjau vakar”, „Aš augau pas tėvelį”, chorinė daina „Vėjo dukra” (Fausto Kiršos ž.), simfoninė poema „Nemunas” (apie 1925 m.). Stambiausias kompozitoriaus vokalinis – instrumentinis kūrinys yra opera „Kaimas prie dvaro” („Pagirėnai”). Ji tarsi apibendrino visą kompozitoriaus kūrybinį kelią, nes buvo užbaigta 1941 m., o pastatyta 1942 m. Kaune.

S. Šimkus sukūrė žinomą masinę dainą „Lietuviais esame mes gimę” (Jurgio Zauerveino tekstu), tapusią Mažosios Lietuvos himnu. Dar kompozitoriui gyvam esant pusė visų Lietuvoje dainuojamų dainų buvo S. Šimkaus. Daugelį metų S. Šimkaus vedami chorai buvo laikomi geriausiais Lietuvoje. Kompozitorius gerai pažinojo mūsų liaudies kūrybą ir paliko užrašęs apie 1200 liaudies dainų, melodijų ir tekstų. Dauguma jų ir dabar įeina į profesionalų bei mėgėjų atlikėjų repertuarą.

Taip pat skaitykite

redaguoti
 
S. Šimkus (Lietuvos pašto ženklas, 2012 m.)

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 406.

Nuorodos

redaguoti