Varšuvos lietuviai

Varšuvos lietuviaiVaršuvos mieste gyvenę ir gyvenantys išeiviai iš Lietuvos.

IstorijaKeisti

Lietuviai pirmuosius glaudesnius ryšius su šiuo Mozūrijos miestu ėmė megzti XVI a. viduryje, kai po Liublino unijos jame vykdavo bendri ATR seimai. Ištekėjusi už Mozūrijos kunigaikščio Jonušo I Senojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio duktė Ona Danutė pakvietė lietuvių statybininkus pastatyti šiame mieste gotikinę bažnyčią. [1] Keliautojų iš Lietuvos padaugėjo, kai 1596 m. Varšuva tapo šalies sostine. 1765 m. Stanislovo Augusto įsteigtoje Riterių mokykloje mokėsi vėliau pagarsėję kariuomenės vadai: Tadas Kosciuška, Jokūbas Jasinskis, Kazimieras Nestoras Sapiega. Nemažai išeivių iš Lietuvos Varšuvoje kovėsi per 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimus.

XIX a. antrojoje pusėje, ypač po Vilniaus universiteto uždarymo, Varšuvoje padaugėjo studentų iš Lietuvos. Jie studijavo Universitete (Polikarpas Girštautas, Juozapas Ignotas Lukaševičius, Juozas Kėkštas, Albinas Žukauskas, Natalija Likevičienė), Muzikos institute (Beatričė Grincevičiūtė, vėliau Gražina Bacevičiūtė), Kunigų seminarijoje (Mykolas Pranciškus Karpavičius, Juozapas Holiakas, Antanas Martynaitis, Andrius Holiakas, Jurgis Radzinskas, Antanas Martynaitis), Politechnikos institute (Stasys Čiurlionis), vargonininkų mokyklose (Balys Valušis, Jonas Brundza, Juozas Žilevičius, Aleksandras Aleksis-Aleksandravičius), sociologijos kursuose (prelatas Kazimieras Steponas Šaulys); Žemės ūkio akademijoje (Jonas Pajaujis) ir kitur.

1888 m. įsikūrė liberalios orientacijos visuomeninė politinė varšuviečių lietuvių organizacija „Lietuva“, kurios pirmininku buvo išrinktas studentas medikas Jonas Gaidamavičius-Gaidys. Organizacija leido laikraščius „Varpas“ (1889–1905 m.), „Ūkininkas“ (1890–1905 m.), „Naujienos“ (1901–1903 m.), jos sekretoriumi buvo universitete studijavęs Vincas Kudirka.

Prienų parapijos kilęs Jurgis Pesys kartu su uošviu Lenkijos sostinėje turėjo spaustuvę „Saturn“, kurioje išleido virš 20 lietuviškų knygų (Juozo Damijonaičio „ABC pradžiamokslį“ (1906 m.), M.K.Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų rinkinį „Vieversėlis“ (1908 m.) ir kt.). Jurgio Pesio žmona operos solistė Vanda Pessis–Stajevska Varšuvoje lietuviškai įdainavo, o prancūzų „Pathé“ firma išleido plokštelę su šiomis dainomis: „Miškas ūžia“, „Sudiev Lietuva“, „Piemenėlis“, „Už jūrių marių“, „Oi giria, giria“, o taip pat ariją iš Leo Delibas operos „Lakmé“. Tai viena pirmųjų lietuviškų plokštelių.

Miesto dailės mokyklai vadovavo tapytojas Kazimieras Stabrauskas, joje dėstė ir Ferdinandas Ruščicas, mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Varšuvos medicinos-chirurgijos akademijoje profesoriavo Jurgis Aleksandravičius; darbavosi rašytojai Marija Lastauskienė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas; istorikas Kajetonas Rokas Nezabitauskis-Zabitis; poetas Juozas Baltrušaitis; kompozitoriai Aleksandras Kačanauskas ir Stasys Kezūra, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius. Varšuvos realinės mokyklos kapelionu dirbo Justinas Staugaitis, vėliau tarnavęs Šv. Aleksandro bažnyčios vikaru.

Iki Pirmojo pasaulinio karo varšuviečiai lietuviai turėjo net savo bažnyčią, kurią jiems padovanojo globėja kunigaikštienė Marija Magdalena Radvilienė. [2](Matyt, kalba eina apie Kūdikėlio Jėzaus ligoninės koplyčią, XX a. pr. pertvarkytą į Varšuvos Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia (lenk. Kościół Najświętszego Imienia Jezus w Warszawie). Antrajame pasauliniame kare nukentėjusi šventovė pokaryje buvo nugriauta.) Bažnyčioje kunigavo Antanas Petrauskas, Leonas Kulvietis, Donatas Linartas, Jonas Alekna, Visnievskis, Stanislovas Vencius. [3] [4][5][6] Šventovėje vargonavo ir chorą vedė Viktoras Žadeika. Spėjama, kad XX a. pr. Varšuvoje gyveno tūkstančiai išeivių iš Suvalkų ir kt. lietuviškų gubernijų. Mieste tarnavo keletas lietuvių kunigų: Švč. Mergelės bažnyčioje D. Budzeika, Dominikonų bažnyčioje – kanauninkas Juozapas Marma ir kt., bet tik dar vienoje Varšuvos bažnyčioje (Šv. Pranciškaus) kun. A. Petrauskas atnašavo lietuviškos pamaldas.[7]

Iš lietuviškų žemių kilę dvarininkai buvo įkūrę draugiją „Związek Wielkego Księstwa Litewskiego“, kuri pasisakė už vieningą Lietuvos-Lenkijos valstybę. Jiems prieštaravę susijungė į „Lietuvių valstybininkų sąjungą“. Kunigas Jurgis Matulaitis-Matulevičius (vėliau paskelbtas palaimintuoju} redagavo katalikišką darbininkų laikraštį „Pracownik Polski“, o Lietuvos socialdemokratų partijos grupei Lenkijoje vadovavo Pranas Ancevičius. Miesto kalėjime buvo kalinami Andrius Domaševičius, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Liudvikas Janavičius, Zigmas Aleksa-Angarietis.

1904 m. įsikūrė Varšuvos lietuvių savišalpos draugija, kuri rengė vaidinimus, organizavo suaugusiųjų kursus, paskaitas. Prie jos susikūrusį jaunimo chorą globojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, taip pat chorvedžiai Stasys Šimkus, Jonas Bendorius ir Aleksandras Aleksis-Aleksandravičius. Chore dainavo J. Štarka, J. Bendorius, A. Iešmantas, V. Žadeika ir kiti lietuviai studentai. Draugija, jungusi apie 300 narių, veikė iki 1939 m.; jai kurį laiką vadovavo Jurgis Pesys, o 1923–1934 m. – žinomas rašytojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. 1938 metais buvo pradėtas leisti laikraštis lenkų kalba „Lituanica“, kurį po dviejų numerių lenkų valdžia uždarė. Spėjama, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lenkijos sostinėje gyveno apie du tūkstančius lietuvių.

Veikla po Antrojo pasaulinio karoKeisti

Pokaryje mieste įsikūrė persikėleliai iš Lietuvos. Varšuvos įstaigose dirbo istorikai Barbora Vileišytė (tyrusi ir Varšuvos lietuviškos Jurgio Pesio spaustuvės veiklą), Sara Šner-Nišmit, Politechnikos institute dėstė Rimas Vaina, Universitete – Sigitas Kraužlys, Bronius Makauskas. Susibūrė Lituanikos klubas, nuomuojantis patalpas prie Lenkijos Seimo, prestižinėje Wiejska gatvėje. Klubo lankytojai buvo varšuviečiai–lietuviai; vėliau pradėjo lankytis iš Seinų–Punsko krašto kilę studentai: (Alicija Zimnickaitė, Sigitas Birgelis, Rimas Vaina, Juozas Bliūdžius, Romas Vitkauskas, Linas Domarackas, Juozas Sigitas Paransevičius, Algirdas Vektorius, Algirdas Vaicekauskas, Darius Zimnickas, Eugenijus Petruškevičius, Valdas Samonis, Anastazija Sidarienė, Alicija Sitarskienė; atvažiuodavo tautiečiai iš JAV ir Kanados; užsukdavo negausūs komandiruotieji iš Lietuvos. Kartu buvo švenčiamos Velykos, Kalėdos, Naujieji metai; vaišinamasi suneštinėmis vaišėmis. Baldais aprūpindavo Viktoras Vaina iš Suvalkų. 1957 m. gruodžio 15 d. įsikūrė Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyrius, jos pirmininku išrinktas Zigmas Baltrušaitis. 1960–1972 m. pradėtas leisti žurnalas „Aušra“, o 1971–1972 m. – nepriklausomas žurnalas „Varsnos“ (pastarojo leidinio iniciatoriai – Bronius Mickevičius ir Rimas Vaina). 1980 m. pasirodė ir lietuviškas kalendorius, parengtas L. Jonuškos ir B. Makausko; trumpai ėję leidiniai „Vingis“, „Varšuvos lietuvis“ (pastarasis 1976–1980 m.). Dėl nesumokėtų nuomos mokesčių patalpos Wiejska gatvėje buvo prarastos, o draugijos skyrius po ilgų klajonių įsikūrė Noakowskio gatvėje. [8]

Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyriaus pastangomis 1968 m. prie M. K. Čiurlionio namo ir jo mirties vietoje buvo pritvirtintos paminklinės lentos. Varšuviečiai lietuviai surado ir nupirko M. K. Čiurlioniui priklausiusį fortepijoną, kuris vėliau buvo perduotas dailininko ir kompozitoriaus muziejui Druskininkuose.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui ir politiniam atšilimui Lenkijoje, draugija buvo pavadinta Lenkijos lietuvių draugija. Skyriaus veikla suaktyvėjo, pradėjo lankytis daugiau tautiečių iš Lietuvos. Pagausėjo vaikų, norinčių mokytis lietuviškai, todėl buvo įkurta šeštadieninė mokyklėlė. Mokiniams dėstė žinomi savo srities specialistai: Lietuvos geografiją – docentas Sigitas Kraužlys, piešimą – dailininkė Alicija Zimnickaitė, istoriją – dr. Bronius Makauskas, muziką – studentės iš Lietuvos. Draugija organizavo įvairius muzikinius renginius, talkino parodose dalyvaujantiems tautiečių dailininkų grupės LDK nariams, kitiems menininkams. Sukaupta lietuviškų knygų biblioteka. Sirgaliai palaikė Varšuvos klubų garbę gynusius lietuvių sportininkus: Andrių Jurkūną, Tomą Pačėsą, Alvydą Tenį, Rolandą Jarutį, Tomą Žvirgždauską. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje (dar vadinama ir Res Sacra Miser) pastoviai aukojamos lietuviškos Šv. Mišios.

IšnašosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

LiteratūraKeisti

  • Iš Varšuvos lietuvių gyvenimo. Aušra, Punskas, 2009