Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia

Šventos Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia (rus. Храм Святой Екатерины Александрийской) – Romos katalikų šventovė Rusijos Sankt Peterburgo mieste. Neoklasikinio stiliaus architektūros paminklas, seniausia katalikška bažnyčia mieste. Administraciškai priklauso Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijai. Šv. Mišios aukojamos rusų, anglų, lenkų, prancūzų, ispanų ir lotynų kalbomis.

Architektūra

Plane – lotyniško kryžiaus formos, su didžiuliu kupolu. Pastato ilgis – 44 m, plotis – 25 m, aukštis – 42 m. Talpina apie du tūkstančiu maldininkų. Į šventovę patenkama iš svarbiausios miesto gatvės – Nevos prospekto (rus. Невский проспект). Pagrindiniame fasade įkomponuotas arkinis portalas, besiremiantis į kolonas. Virš parapėto stovi keturių apaštalų ir laikančių kryžių angelų figūros, virš įėjimo – išrašas iš Evangelijos pagal Matą lotynų kalba ir statybų užbaigimo data. Vidų puošė gausybė medinių skulptūrų, buvo įrengtas itin puošnus marmurinis altorius, mozaikinės grindys.

Istorija

Interjeras 2019 m.

Kviestinių specialistų iš Vakarų Europos, dirbusių besikuriančioje Rusijos imperijos sostinėje, iniciatyva katalikiška parapija mieste susikūrė dar 1716 m. Būsimai šventovei paskirtas sklypas dabartinės bažnyčios vietoje. Pagal architektų Dominyko Trezini (it. Domenico Trezzini), Žano Batisto Vallen–Delamoto (pranc. Jean-Baptiste Vallin de la Mothe), Minčiani ir Antonijaus Rinaldi (it. Antonio Rinaldi) projektą buvo statoma 1738–1782 m. Per tą laiką buvo meldžiamasi gretimame name įrengtoje laikinojoje koplyčioje. Naujoji bažnyčia konsekruota 1783 m. spalio 7 d. Ji pavadinta Šv. Kotrynos Aleksandrietės, Rusijos imperatorės Jekaterinos II globėjos, vardu. Parapiją aptarnavo vienuoliai pranciškonai, 1800–1815 m. – jėzuitai. Nuo 1815 m. iki 1892 m. šventovė priklausė Dominikonų ordinui (kurį laiką klebonavo prioras Jokūbas Skilandis), po to tapo savarankiška parapijine bažnyčia. 1917 m. jai priskirta virš 30 000 parapijiečių.

1917 m. ir 1918 m. buvo surengtos Eucharistinės procesijos į Vyborgo kapines, dalyvavo keliasdešimt tūkstančių katalikų. Vėliau tikinčiuosius imta persekioti, 1919 m. areštuotas metropolitas Eduardas fon Ropas, 1923 m. suimtas ir sušaudytas bažnyčios klebonas Konstatinas Butkevičius. 1938 m. Šventos Kotrynos bažnyčia buvo uždaryta ir apiplėšta. Žuvo 40 000 tomų turėjusi religinė biblioteka, sunaikintas bažnyčios inventorius. 1947 m. kilo gaisras, kurio metu nukentėjo vargonai ir interjeras. Po to pastatas buvo naudojamas kaip sandėlis. 1977 m. nuspręsta jame įrengti Leningrado filharmonijos koncertų salę. 1984 m. remonto metu jis užsidegė, liepsnose pražuvo altoriai ir vargonai, sunaikintos freskos. Kurį laiką patalpos buvo nenaudojamos, langai užkalti. Greta stovėjusiame vienuolyne įrengti Ateizmo muziejaus kabinetai ir butai. 1991 m. parapija atsikūrė, po metų jai grąžintas buvęs bažnyčios pastatas ir įvyko pirmosios pamaldos. Prasidėjo ilgai užtrukusi restauracija, tik 2008 m. pašventinta atkurta pagtarindinė nava.

Paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio atminimo lenta

Šventovėje tarnavo Katalikų bažnyčiai nusipelnę asmenys: šventieji Zigmuntas Felinskis ir Uršulė Leduchovska, palaimintieji Antonijus Leščevičius ir Teofilius Matulionis. Dvasininkai Konstantinas Budkevičius, Antonijus Maleckis ir Boleslovas Sloskanas paskelbti Dievo tarnais.

1850 m. Šv. Kotrynos bažnyčioje Žemaičių vyskupu įšventintas Motiejus Valančius. Mogiliovo katalikų metropolijos kurijos sekretoriaus Kazimiero Prapuolenio pastangų dėka bažnyčioje buvo sakomi lietuviški pamokslai: į tautiečius kreipėsi kun. Jonas Maciulevičius–Maironis, kun. Jurgis Matulaitis, kun. Justinas Bonaventūra Pranaitis. Česlovas Sasnauskas 1896–1916 m. dirbo bažnyčios vargonininku ir dvylikos asmenų choro (jame dainavo žinomas tenoras Juozas Babravičius) vadovu, o Juozas Žilevičius – šio kolektyvo chormeisteriu. Po to bažnyčioje vargonavo ir chorui vadovavo Aleksandras Kačanauskas.

1798 m. bažnyčioje buvo palaidotas Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, 1938 m. jo palaikai perkelti į gimtajame Volčine (dab. Bresto srityje) stovinčią Švč. Trejybės bažnyčią, o 1988 m. – į Varšuvos Šv. Jono bažnyčią. Šventovėje buvo saugomi ir Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinkio palaikai. (Prancūzijos revoliucijos metu jo karstas buvo išmestas iš Nansi miesto kapinių koplyčios. Lenkų emigrantai palaikus atvežė į tėvynę, 1830 m. jie atkeliavo į Sankt Peterburgą, o 1926 m. perlaidoti Krokuvos Vavelyje.)

Socialinė veikla

Prie Šv.Kotrynos bažnyčios 1884 m. susikūrė Labdaros draugija, kurios lėšomis buvo finansuojama katalikiška socialinė veikla. Veikė senelių prieglauda, tarpininkavimo biuras ieškantiems darbo. Draugijoje absoliučią daugumą sudarė lenkai, bet jos veikloje dalyvavo ir keli lietuviai: Kazimieras Prapuolenis, Petras Juozas Pranaitis bei kt. Susibūręs Liutnios draugijos choras (vad. Česlovas Sasnauskas ir Mykolas Bukša) su orkestru rengdavo koncertus.

1839 m. buvo įsteigta mergaičių pradinė mokykla su internatu, vėliau peraugusi į progimnaziją. Pradinė mokykla berniukams įsikūrė 1885 m., nuo 1907 m. veikė ir gimnazija, joje muziką dėstė Juozas Tallat-Kelpša. Šiose švietimo įstaigose išsilavinimą gavo žinomos Lietuvos asmenybės: rašytoja Šatrijos Ragana, gydytojas fiziologas Vladas Lašas, kalbininkas Kazimieras Būga, aktorė Ona Kurmytė-Mazurkevičienė, visuomenės veikėja Honorata Paškauskaitė–Ivanauskienė, švietėjas Petras Jakštas, pediatrė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė, žurnalistas Petras Babickas, kunigas Vincentas Mieleška, geologė Valerija Čepulytė ir kt. Veikė Studentiška valgykla, prieš Pirmąjį pasaulinį karą prenumeravusi ir lietuvišką spaudą.

Šiais laikais Šv. Kotrynos bažnyčioje taip pat vystoma socialinė veikla: veikia Sekmadieninė mokykla, Uršulės Leduchovskos vaikų centras, Labdaros draugija ir kt.

Šaltiniai

Vikiteka: Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Nuorodos

Bažnyčios internetinė svetainė (ru)