Vikipedija

Lenkijos tarptautiniai santykiai

Lenkijos Respublika – Centrinės Europos valstybė, Europos Sąjungos bei NATO narė. Per keletą paskutinių metų Lenkija padidino savo atsakomybes ir poziciją Europos ir Vakarų reikaluose, paremdama ir puoselėdama draugiškus tarptautinis santykius su Vakarų ir daugybe Europos šalių.

Integracija su Vakarais ir Europa redaguoti

 
Lech Wałęsa - „Solidarumo“ lyderis ir Lenkijos prezidentas 1990-1995

Lenkija galėjo pradėti savarankišką užsienio politiką dėl daugybės pasikeitimų pasaulio politikoje (Perestroika, Varšuvos Pakto žlugimas) ir dėl pasikeitimų vidaus politikoje (Apskritasis stalas, birželio rinkimai ir transformacijos pradžia). Komunistų valdžia Lenkijoje ėmė šlyti jau apie 1980 m., kai susikūrė galingas nepriklausomų profesinių sąjungų judėjimas „Solidarumas“[1] Prasidėjus permainoms Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje buvo atkurta demokratija. Demokratiškai išrinktuoju prezidentu tapo buvusis „Solidarumo“ lyderis – Lech Wałęsa.

Lenkija yra viena iš pirmųjų Vidurio ir Rytų Europos šalių, kuri išsiveržė į priekį ekonominėje reintegracijoje su Vakarų pasauliu[2]. Lenkija taip pat buvo aktyvi valstybė, pasisakanti Europos integracijoje.

1996 m. Lenkija gavo pilnateisę TEBIPO narystę ir pateikė preliminarią dokumentaciją ES narystei. 1997 m. Lenkija buvo pakviesta į pirmosios NATO politikos plėtrą 1997 m. liepą, NATO viršūnių susitikime, Madride, Ispanijoje. 1999 m. kovą šalis tapo pilnateise NATO nare.

Lenkija ir NATO redaguoti

Lenkija aktyviai veikia Aljanso struktūrose ir yra svarbi NATO narė. Po įstojimo į NATO, Lenkija pasijautė saugesnė, nes pagrindinis NATO tikslas yra užtikrinti savo narių laisvę ir saugumą politinėmis ir karinėmis priemonėmis, vadovaujantis Šiaurės Atlanto sutartimi ir Jungtinių Tautų Chartijos principais[3].

Lenkijos kelias į NATO redaguoti

 
NATO programos „Partnerystė taikos labui“ narės

Nuo 1989 m. Lenkija aktyviai siekė reintegracijos su Vakarų pasauliu. Lenkijos istorija nulėmė tai, kad Lenkija norėjo tapti NATO nare. Antrasis pasaulinis karas įrodė, kad Lenkija negali pati savęs apginti nuo kitų šalių agresijos. Be to, ilgalaikis Tarybų Sąjungos viešpatavimas Lenkijoje paveikė politikų požiūrį į tarptautinę politiką ir valstybės saugumą. Lenkija norėjo tapti Vakarų pasaulio dalimi, nes tai buvo tapatinama su saugumu ir stabilumu. Lenkija įdėjo daug pastangų tam, kad būtų priimta į NATO: suaktyvino diplomatines pastangas ir modernizavo kariuomenę. 1990 m. kovo mėn. Lenkijos užsienio reikalų ministras, Krzysztof Skubiszewski, nuvyko su oficialiu vizitu į NATO būstinę Briuselyje ir nuo to laiko prasidėjo oficialūs kontaktai tarp Lenkijos ir NATO. 1992 m. lapkričio mėn. Lenkija suformulavo savo užsienio politikos tikslus ir karinę strategija, kuriuose pateikė savo šalies saugumo viziją ir nurodė, kad NATO narystė yra laikoma prioritetu. Toks sprendimas buvo priimtas tik 1992 m. pabaigoje, nes lenkų politikai nenorėjo priimti greitų sprendimų dėl sovietų kariuomenės buvimo Lenkijos teritorijoje, prastos ekonominės padėties šalyje ir politinio elito susiskaldymo[4]. Rusijos Federacija buvo nepatenkinta Lenkijos noru tapti NATO nare ir nenorėjo NATO plėtros į Vidurio ir Rytų Europą. Rusijos pusė argumentavo, kad NATO plėtra prieštarauja „Du plius keturi“ sutarties nuostatoms[5]. Tokie argumentai susilpnino Lenkijos poziciją derybose dėl NATO narystės. Tačiau JAV ir kitoms NATO šalims rūpėjo Vidurio ir Rytų Europos saugumas ir stabilumas ir tai nulėmė, kad 1997 m. buvo priimtas galutinis sprendimas dėl NATO plėtros į Rytus. 1994 m. buvo pradėta programa Partnerystė taikos labui, kurioje dalyvavo visos šalys, kurias domino bendradarbiavimas su NATO, tarp kurių buvo ir Lenkija. NATO svarbu buvo užtikrinti stabilumą Vidurio ir Rytų Europoje ir todėl pradėtas buvo bendradarbiavimas su atskiromis šalimis, kurios nepriklausė NATO[6]. Partnerystė taikos labui davė galimybę rengti bendras karines pratybas, dalyvauti humanitarinėse ir taikos palaikymo operacijose bei suteikė galimybę konsultuotis su NATO partneriais jei iškiltų problemų gresiančių šalies saugumui. Programa Partnerystė taikos labui nežadėjo šalims narystės NATO struktūrose, tačiau davė Lenkijai viltį, kad jau greitai galės tapti NATO nare. 1989-1994 metais buvo paruošti pamatai Lenkijos narystei NATO bei buvo padidintas NATO susidomėjimas Lenkijos saugumu[7]. Tačiau Lenkija vis dar nerimavo dėl savo narystės NATO, nes programoje Partnerystė taikos labui nebuvo paminėta konkreti įstojimo į NATO data. Be to, Rusija vis dar reiškė savo nepasitenkinimą, kuris pasunkino Lenkijos padėtį. 1996 m. gegužės mėn. NATO patikino Rusiją, kad esamomis aplinkybėmis „neketina, neplanuoja ir nemato pagrindo dislokuoti branduolinius ginklus naujų narių teritorijoje“[8]. Toks NATO pareiškimas sumažino Rusijos nerimą, kurį sukėlė NATO plėtros planai. 1996 m. balandžio mėn. Lenkija įteikė NATO Individualų Diskusijos Dokumentą ir jau gegužės menėsį prasidėjo dvišalės konsultacijos dėl NATO plėtros. Tarp Lenkijos ir NATO vyko intensyvus dialogas, kurio metu Lenkija geriau suprato kaip veikia Aljansas, o Aljansas geriau susipažino su Lenkijos politine situacija bei susipažino su jos išsivystymo lygiu[9]. 1997 m. liepos mėnesį Madrido viršūnių susitikime Čekijos Respublika, Lenkija ir Vengrija buvo pakviestos pradėti derybas dėl stojimo į NATO. Rudenį prasidėjo derybos tarp Lenkijos ir NATO, o jau gruodžio mėnesį buvo pasirašytas Stojimo protokolas. 1999 m. kovo mėn. Lenkija, kartu su Čekijos Respublika ir Vengrija, tapo NATO narėmis. Lenkijos užsienio reikalų ministras Bronisław Geremek savo kalboje pasakė „Lenkija amžinai grįžo ten, kur ji visada turėjo būti, į laisvą pasaulį“[10].

Lenkijos narystė NATO Aljanse redaguoti

Lenkijos politiką NATO struktūrose galima apibūdinti kaip atvirų durų politiką, nes Lenkija aktyviai propagavo NATO plėtrą į Baltijos šalis ir Slovakiją, o šiandien Lenkija remia kuo glaudesnį bendradarbiavimą tarp NATO, Gruzijos ir Ukrainos[11]. Tokia politika nulėmė Lenkijos-Rusijos santykių pablogėjimą. Tačiau Lenkija vis dar lieka viena iš pagrindinių JAV sąjungininkių Vidurio ir Rytų Europoje.

Chronologija redaguoti

 
NATO vėliava
  • 1991 m. kovo 3 d. - Iširo Varšuvos pakto karinės struktūros. 1991 m. liepos mėn. Varšuvos sutarties organizacija nustojo egzistuoti.
  • 1992 m. kovo 11-12 d. - NATO generalinis sekretorius Manfred Wörner vizito į Lenkiją metu pareiškė, kad „durys į NATO yra atviros“.
  • 1992 m. balandžio 10 d. - Vyko pirmasis NATO Karinio komiteto posėdis, kuriame dalyvavo Vidurio ir Rytų Europos gynybos ministrai ir štabo viršininkai.
  • 1993 m. rugsėjo 1 d. – Lenkijos prezidentas Lech Wałęsa adresavo laišką NATO generaliniam sekretoriui, kuriame pareiškė, kad narystė NATO yra vienu iš Lenkijos užsienio politikos prioritetų.
  • 1994 m. sausio 10 d.- NATO viršūnių susitikime Briuselyje Vidurio ir Rytų Europos šalims buvo pasiūlyta bendradarbiavimo su NATO programa Partnerystė taikos labui (Partnership for Peace - PfP).
  • 1994 m. sausio 12 d. - Vyšegrado grupės šalių prezidentai (Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija) Prahoje, susitikimo su JAV prezidentu Billu Clintonu metu sutiko dalyvauti programoje Partnerystė taikos labui.
  • 1994 m. vasario 2 d.- Vizito NATO būstinėje Briuselyje metu ministras pirmininkas Waldemar Pawlak pasirašė pagrindinį programos Partnerystė taikos labui dokumentą.
  • 1994 m. liepos 5 d. - Lenkija ir NATO priėmė individualią Partnerystės taikos labui programą.
  • 1994 m. rugsėjo 12-16 d. - Biedruske netoli Poznanės, remiantis Partnerystės taikos labui programa vyko pirmieji bendri kariniai mokymai (kodinis pavadinimas „Cooperative Bridge“).
  • 1995 m. vasario 16 d. - JAV Kongresas priėmė nutarimą dėl nacionalinio saugumo (National Security Revitalization Act), kuris numatė NATO plėtrą į Vidurio Europą.
  • 1996 m. balandžio 4 d. - Lenkija įteikė NATO Individualų Diskusijos Dokumentą, kuriame pristatė argumentus dėl Aljanso plėtros, Europos saugumo viziją ir NATO vaidmenį.
  • 1996 m. spalio 22 d. – JAV prezidentas Bill Clinton savo kalboje Detroite pirmą kartą paskelbė konkrečią NATO plėtros datą. Vidurio ir Rytų Europos šalys turėtų būti įtrauktos į Šiaurės Atlanto Aljansą ne vėliau nei 1999 m.
  • 1997 m. liepos 8 d. - NATO viršūnių susitikime Madride NATO kandidatės, Lenkija, Čekija ir Vengrija, buvo pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.
  • 1997 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. – vyko stojimo derybos tarp NATO ir Lenkijos. Šio proceso pabaigoje Lenkija atsiuntė ketinimo protokolą, patvirtinantį derybų metu prisiimtus įsipareigojimus.
  • 1997 m. gruodžio 16 d. – NATO užsienio reikalų ministrai pasirašė Šiaurės Atlanto sutarties protokolus dėl Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos įstojimo į NATO.
  • 1998 m. gruodžio 17-18 d. - Briuselyje vyko NATO gynybos ministrų susitikimas, kuriame dalyvavo Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos gynybos ministrai.
  • 1999 sausio 29 d. - NATO generalinis sekretorius Javier Solana išsiuntė Lenkijai, Čekijai ir Vengrijai oficialų kvietimą pasirašyti Šiaurės Atlanto sutarties dokumentus.
  • 1999 vasario 17d. – Lenkijos parlamentas pritarė Įstatymo dėl Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimo projektui.
  • 1999 vasario 26 d. – Lenkijos prezidentas pasirašė protokolą dėl Lenkijos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties.
  • 1999 m. kovo 12 d. – Independance, Misūrio valstijoje, Jungtinėse Valstijose vykusioje ceremonijoje Čekijos Respublikos, Lenkijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai deponavo prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentus. Ši diena laikoma oficialaus jų įstojimo į Aljansą data.
  • 1999 m. kovo 16 d. – Lenkijos vėliava iškilmingai iškelta NATO būstinėje Briuselyje.

Lenkija ir Europos Sąjunga redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Lenkija Europos Sąjungoje.
 
Europos Sąjunga ir 10 šalių, kurios tapo ES narėmis 2004 m.

1989 m. Lenkija ir Europos Bendrija pasirašė ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Tais pačiais metais Europos Bendrija inicijavo programą PHARE (pranc. Pologne et Hongrie: Action pour la Conversion Économique), kuri buvo skirta Lenkijos ir Vengrijos ekonominėms reformoms remti. Vėliau į šią programą buvo įtrauktos kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurios norėjo tapti ES narėmis[12]. 1991 m. Lenkija ir Europos Bendrija pasirašė asociacijos sutartį, kuri numatė, kad per 10 metų jos pereis prie laisvos prekybos. 1994 m. balandžio 5 d. Lenkija įteikė Europos Sąjungai paraišką, kad nori tapti Europos Sąjungos nare. 1998 m. kovo 31 d. buvo pradėtos derybos dėl Lenkijos narystės. Jos buvo sudėtingos ir truko ilgai, nes Lenkija norėjo išsiderėti kuo didesnę finansinę paramą žemės ūkiui ir regioninei plėtrai[13].

2003 m. birželio 7−8 d. Lenkijoje vyko visuotinis referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje. Už narystę balsavo 77,45 proc. rinkėjų, prieš – 22,55 proc. Referendume dalyvavo 58,85 proc. rinkėjų.

Lenkija tai viena didžiausių bei daugiausiai gyventojų turinčių ES šalių, todėl Lenkija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė. Lenkijos ekonomika greitai auga lyginant su kitomis ES šalimis, be to Lenkija gauna daug subsidijų iš Europos Sąjungos. Lenkija yra viena Europos kaimynystės politikos iniciatorių. Jis skeptiškai žiūri į ES saugumo ir gynybos politikos galimybes, todėl pirmenybę teikia savo santykiams su NATO ir JAV[14].

Nuo 2011 m. liepos 1 d. Lenkija pirmininkavo ES Tarybai. Pirmininkavimo metu pavyko išspręsti daug klausimų ir pirmininkavimą galima vertinti kaip sėkmingą. Lenkijai pavyko susitarti dėl ES biudžeto 2014 – 2020 metams formavimo, pasisekė sustiprinti ES ekonominį valdymą, Europos saugumą maisto, energetikos ir apsaugos srityje bei buvo užtikrinta ES plėtros proceso tąsa ir bendradarbiavimas su trečiosiomis valstybėmis, kurios nesiekia tapti ES narėmis.[15]

Lenkija ir ESBO redaguoti

Lenkija buvo tarp Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) steigėjų bei anksčiau dalyvavo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijoje (ESBK). Lenkija visada aktyviai dalyvavo ESBO. Prieš įstojant į NATO, ESBO buvo Lenkijai svarbiu Europos saugumo garantu. Lenkija turi savo interesus ESBO – buvusios Sovietų Sąjungos regiono stabilizavimas, demokratijos plėtra, saugumo ir stabilumo Vidurio Europoje užtikrinimas.[16]

Lenkija aktyviai dalyvauja ESBO iniciatyvose, siekiančiose plėsti demokratiją bei pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Varšuvoje veikia Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, kuris yra atsakingas už paramos teikimą ESBO narėms bei jų veiklos koordinavimą žmogaus teisių, demokratijos ir įstatymų viršenybės srityje.[17]

1998 m. Lenkija pirmininkavo ESBO. Lenkijos indėlis į ESBO biudžetą yra apie 1,4% viso ESBO biudžeto.[18]

Santykių palaikymas su Europos šalimis redaguoti

Tarybų Sajungos žlugimas paskatino septynių naujų nepriklausomų valstybių susikūrimą Lenkijos kaimynystėje (Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina ir Rusija), iš kurių Lietuva, Baltarusija, Ukraina ir Rusija (Kaliningrado sritis) turi sieną su Lenkija. Lenkija aktyviai siekia gerų santykių su visomis kaimyninėmis šalimis, pasirašydama draugystės sutartis, pakeičiančias pažeistas grandis po Varšuvos sutarties organizacijos žlugimo. Lenkai palaiko ypatingus santykius su Lietuva, ypač Ukraina, jų įtvirtinimui Vakaruose.

Dėl tragiškos istorinės patirties su pasikartojančiais išdavikiškais sąjungininkais, lenkų politika ieško artimo bendradarbiavimo su stipriu partneriu, vieno tinkamo suteikti stiprią karinę paramą kritinėje situacijoje. Tai sukuria prielaidas tvirtiems Lenkijos santykiams su JAV ir jų jautrumu santykiams su jos partnere Europos Sąjungoje, Vokietija. Tuo pat metu, vienoda santykių našta Rusijai atsiliepia labai įtemptuose diplomatiniuose santykiuose, kurie pradėjo nuolat blogėti į valdžią atėjus Vladimirui Putinui. Tai svarbus faktorius, dėl kurio Lenkija skiria daug dėmesio politinei emancipacijai rytinėse kaimynėse: Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Lenkija ir JAV redaguoti

 
JAV prezidento Baracko Obamos ir Lenkijos premjero Donaldo Tusko susitikimas, 2011 m.

Nuo transformacijos pradžios Lenkija siekė sukurti šiltus santykius su JAV bei norėjo tapti NATO nare, nes šiai struktūrai priklausė JAV. Tokią Lenkijos politiką nulėmė siekiai sustiprinti savo saugumą, nes Lenkijos politikai laikė JAV vieną patikimiausių saugumo garantijų. Be to, glaudesnių santykių su JAV plėtrą nulėmė[19]:

  • JAV parama antikomunistinei opozicijai;
  • Visuomenės ir elitų simpatijos JAV;
  • JAV parama Lenkijos reformoms bei noras sustiprinti Lenkijos poziciją kaip stabilumo regione veiksnys;
  • Rusijos provakarietiško kurso atsisakymas, karas Balkanuose ir Europos Sąjungos nenoras vykdyti aktyvią plėtros į Rytų Europą politiką nulėmė Amerikiečių siekius praplėsti saugumo zoną iki Vidurio Europos.

Lenkijos santykiai su JAV yra, visų pirma, pagrįsti politiniais motyvais. Tuo tarpu, kiti bendradarbiavimo aspektai Lenkijos ir JAV santykiuose nėra tokie svarbūs.

Lenkijos santykius su JAV galima padalyti į tris laikotarpius:

  • 1989–1999 – laikotarpis kai Lenkijos politikai dėjo daug pastangų tam, kad Lenkija taptų NATO nare;
  • 1999–2007 – laikotarpis pastangų siekiant sudaryti strateginę partnerystę su JAV;
  • nuo 2007 – laikotarpis pastangų balansuojant strateginę partnerystę su JAV.[20]

Lenkijos narystė tarptautinėse organizacijose ir regioninėse struktūrose redaguoti

Šaltiniai ir literatūra redaguoti

Nuorodos redaguoti

  1. ↑ G. Vitkus, Europos Mozaika. 25 Europos Sąjungos valstybės, Vilnius 2004, p. 164. ISBN, 978-9955-501-70-7.
  2. ↑ Poland is in the Eurasian Union. Eurasian Club East – West, October 2012 Archyvuota kopija 2012-12-07 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ NATO samprata. Brussels : NATO Office of Information and Press, 2001, p. 30, ISBN 9284501547.
  4. ↑ R. Kupiecki, M. Sielatycki (red.), Polska w NATO, Warszawa 2002, ISBN 83-87958-35-2.
  5. ↑ Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1, Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 87. ISBN 978-83-60807-13-2.
  6. ↑ Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1, Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 87. ISBN 978-83-60807-13-2.
  7. ↑ Krzysztof Skubiszewski, „Stosunki miedzy Polską i NATO w latach 1989-1993 – przyczynek do historii dyplomacji w III RP“, Polska Rada Biznesu[neveikianti nuoroda]
  8. ↑ NATO enlargement and Russia: myths and realities, NATO Review Magazine
  9. ↑ NATO samprata. Brussels : NATO Office of Information and Press, 2001, p. 63, ISBN 9284501547.
  10. ↑ Polska flaga w NATO, Polska-zbrojna.pl
  11. ↑ Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1, Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 99. ISBN 978-83-60807-13-2.
  12. ↑ G. Vitkus, Europos Mozaika. 25 Europos Sąjungos valstybės, Vilnius 2004, p. 165. ISBN, 978-9955-501-70-7.
  13. ↑ G. Vitkus, Europos Mozaika. 25 Europos Sąjungos valstybės, Vilnius 2004, p. 165. ISBN, 978-9955-501-70-7.
  14. ↑ G. Vitkus, Europos Sąjungos Užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Vilnius 2008, p. 138. ISBN 978-9955-33-360-9.
  15. ↑ http://www.wilno.msz.gov.pl/lt/ivykiai/lietuvos_rytas/25_metai_lenkijos_transformacijos;jsessionid=A505D19FF06A49E8B8BE5C2A978FAC58.cmsap5p
  16. ↑ http://slideplayer.pl/slide/1215211/ (lenkų k.)
  17. ↑ http://www.wosna5.pl/organizacja_bezpieczenstwa_i_wspolpracy_w_europie (lenkų k.)
  18. ↑ Lenkijos užsienio reikalų ministerijos oficialus internetinis puslapis(lenkų k.)
  19. ↑ Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1, Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 139. ISBN 978-83-60807-13-2.
  20. ↑ Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1, Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 140. ISBN 978-83-60807-13-2.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lenkijos_tarptautiniai_santykiai&oldid=6494181"