Vikipedija

Galicijos ir Lodomerijos karalystė

Galicijos ir Lodomerijos karalystė su Krokuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Osvencimo bei Zatoro kunigaikštystėmis (vok. Königreich Galizien und Lodomerien mit dem Großherzogtum Krakau und den Herzogtümern Auschwitz und Zator, lenk. Królestwo Galicji i Lodomerii wraz z Wielkim Księstwem Krakowskim i Księstwami Oświęcimia i Zatoru, ukr. Королівство Галичини та Володимирії з Великим князіством Краківським і князівствами Освенцима і Затору) – Karūnos žemė Habsburgų monarchijos rytuose su sostine Lvove, susidariusi po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m., apėmusi Galiciją ir Mažąją Lenkiją. Gyvavo šiuolaikinės Ukrainos Ivano Frankivsko, Lvovo ir Ternopilio (išskyrus šiaurinę dalį) srityse, Pakarpatės vaivadijoje ir didžiojoje dalyje Mažosios Lenkijos vaivadijos teritorijos Lenkijoje. Karalystės vakarinėje dalyje daugiausia gyveno lenkai, o rytinėje – rusinai ir ukrainiečiai.

vok. Königreich Galizien und Lodomerien
lenk. Królestwo Galicji i Lodomerii
ukr. Королівство Галичини та Володимирії
Galicijos ir Lodomerijos karalystė
Karūnos žemė, pavaldi:
Habsburgų monarchijai (1772–1804)
Austrijos imperijai (1804–1867)
Austrijos-Vengrijos daliai Cisleitanijai (1867–1918)
←
 
←
 
←
1772 – 1918 →
 
→
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Location of
  – Karalystė Austrijos imperijos žemėlapyje
Sostinė Lvovas
Kalbos vokiečių (iki 1867), lenkų, ukrainiečių
Valdymo forma monarchija
Galicijos ir Lodomerijos karalius
 1772-1780 Marija Teresė
 1780-1790 Juozapas II
 1790-1792 Leopoldas II
 1792-1835 Pranciškus II
 1835-1848 Ferdinandas I
 1848-1916
1916-1918 		Pranciškus Juozapas I
Karolis I
Parlamentas Seimas
Era naujieji laikai
Karalystės Seimo rūmai (dabar Lvovo universitetas)
Galicijos vėliava 1849, 1849-1890 ir 1890-1918 m.[1]

Istorija redaguoti

Pirmą kartą šį vardą pavartojo Vengrijos karalius Andrius II, kuris po Romano Didžiojo mirties 1205 m. pretendavo į Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostą ir buvo karūnuotas „Dievo malone karaliumi Vengrijos, Dalmatijos, Kroatijos, Romos, Serbijos, Galicijos ir Lodomerijos“ (lot. Dei gratia, Hungariae, Dalmatiae Croatiae, Romae, Serviae, Galliciae, Lodomeriaeque rex). Monarchai iš Romanovičių dinastijos taip pat vartojo šį vardą savo tituluose. Karaliaus Danieliaus Haličiečio palikuonys turėjo titulus „Rex Russiae“, dažniau „Regis Rusie“ ir „duces totius terrae Russiae, Galicie et Ladimirie“ („Rusios karalius“ ir „visų Rusios, Galicijos ir Vladimiro žemių kunigaikštis“).

Senovės Rusios Haličo-Voluinės kunigaikštystėje, nuslopinus valdančiąją Romanovičių dinastiją vyrų linijoje, į sostą buvo pašauktas Jurijus Boleslovas II, didikas iš Lenkijos Piastų dinastijos. Po jo mirties 1340 m. prasidėjo karai dėl Haličo ir Voluinės palikimo, po kurių Haličo žemės atiteko Kazimiero Didžiojo iš Piastų dinastijos valdomai Lenkijos karalystei, o Voluinė pasiliko Gediminaičiams. Dar XIII a. pabaigoje, kaip Levo Danilovičiaus dukters kraitis, Užkarpatės valdos buvo perduotos Vengrijos karūnai. 1372 m. Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I Didysis į Vengriją įtraukė Haličo žemę, o 1387 m. jo duktė Jadvyga, Lenkijos karalienė, Haličą prijungė prie Lenkijos karalystės. 1434 m. karalius Vladislovas III Varnietis iš Haličo ir Voluinės žemių suformavo vaivadijas, o vėliau Galicija ir Voluinė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi kaip Lenkijos karūnos žemės.

Po pirmojo ATR padalijimo 1772 m. Rusios ir Belzo vaivadijos sudarė karalystę, kuri vėliau tapo Austrijos imperijos dalimi, o vėliau priklausė Austrijai-Vengrijai kaip rytinė Galicijos ir Lodomerijos karalystės dalis. 1775 m. jai iš Moldavijos kunigaikštystės atiteko Bukovinos Černivcių regionas. Karalystėje nuolat vyko politinės kovos tarp lenkų ir ukrainiečių.

Iš viso, 1910 m. surašymo duomenimis, Rytų Galicijoje iš 5 300 000 gyventojų 39,8 % nurodė lenkų kalbą kaip gimtąją kalbą, 58,9 % ukrainiečių – 58,9%; tačiau įtariama, kad ši statistika galėjo būti šališka, nes surašymą atlikę pareigūnai daugiausia buvo etniniai lenkai. Be to, lenkiškai kalbančiai populiacijai taip pat buvo priskiriami etniniai žydai.[2]

Po Austrijos-Vengrijos žlugimo Galicijos teritorijoje trumpą laiką egzistavo Rusijos Lemkų Liaudies Respublika, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika ir Galicijos Socialistinė Sovietų Respublika, tačiau dėl Lenkijos-sovietų ir Lenkijos–Ukrainos karų, visa karalystės teritorija atiteko Antrajai Lenkijos Respublikai.

 
Galicijos ir Lodomerijos karalystės administracinis žemėlapis 1914 m.
 
Etnografinis žemėlapis (Jakovas Golovackis, 1878 m.)

Administracinis suskirstymas redaguoti

Po pirmojo Lenkijos padalijimo Abiejų Tautų Respublikos žemės pateko į naujai sukurtą Austrijos provinciją – Galicijos ir Lodomerijos karalystę. Provincijos sostine planuota paskelbti Jaroslavą, miestą, esantį karalystės centre. Svarstyta ir Peremislio kandidatūra, tačiau galiausiai valdžia apsistojo ties Lvovu, kaip didžiausiu provincijos miestu.[3][4]

Pirmiausia, 1774 m., karalystės teritorija buvo padalinta į 6 cirkulus: Belzo, Raudonosios Rusios, Krokuvos, Liublino, Podolsko ir Sandomiero. Tie atitinkamai buvo suskirstyti į 59 distriktus. 1777 m. distriktų skaičius sumažintas iki 19, o 1782 m. administracinis suskirstymas pertvarkytas ir karalystę sudarė 19 cirkulų. Galutinės provincijos ribos buvo nustatytos Vienos kongrese, o Karūnos kraštu tapo nuo 1850 m.

Etninė sudėtis redaguoti

Galicijoje ir Lodomerijoje tarp gyventojų iki XX a. pradžios vyraujanti dauguma buvo slavai, kuriuos maždaug po lygiai sudarė rusinai (ukrainiečiai) ir lenkai (86 % = 2 x 43 %).[2] Karalystės vakarinėje dalyje vyravo Romos katalikai (88,6 %), rytinėje – unitai (61,7 %).[5]

Gyventojų grupė Rytų Galicija
(55 300 km²) 		Vakarų Galicija
(23 200 km²)
rusinai (ir kiti rytų slavai) 64,5 % 13,2 %
lenkai 21,0 % 78,7 %
žydai 13,7 % 7,6 %
vokiečiai 0,3 % 0,3 %
kiti 0,5 % 0,2 %
Pagal tikėjimą Rytų Galicija
(55 300 km²) 		Vakarų Galicija
(23 200 km²)
Romos katalikai 25,3 % 88,6 %
Unitai 61,7 % 3,2 %
Žydai 12,4 % 7,9 %
Kiti 0,5 % 0,3 %

Rusinai – istorinis Vakarų Rusios gyventojų savivardis. Dėl nacionalinio judėjimo XIX a. pirmoje pusėje – XX a. pradžioje jį palaipsniui pakeitė etnonimas „ukrainiečiai“.

Religinės, etnografinės ir net socialinės sąlygos kėlė antipatiją tarp dviejų pagrindinių Galicijos tautybių. Lenkai užėmė vakarinę, daug mažesnę šalies dalį iki Vyslos dešiniojo intako Sano žemumose ir tik iki Poprado kalnuose. Likusioje erdvėje (3/4 šalies) telkėsi rusinai, bet ir čia gyvenantys dvarininkai, dauguma valdininkų, Lvovo ir kiek mažiau kitų didžiųjų miestų gyventojai, taip pat kelių kaimų žmonės Lvovo ir Podolės apylinkėse buvo lenkai, kurie dominavo administracijoje, teisme, Seime ir kt.[6]

Pragyvenimo lygis redaguoti

 
Maisto dalijimas varguoliams (Sanokas, 1847 m.)

Iki industrializacijos laikotarpio palankios gamtinės sąlygos šiose žemėse lėmė perteklinį kaimo gyventojų gausėjimą.[7] Pirmieji valdžios bandymai reformuoti ir panaikinti visas monarchų įpėdinių sutartis dėl baudžiavos prievolių pavaldiniams žlugo. Dėl to tradicinės Lenkijos teisės pakeitimas Austrijos teise, kuri panaikintų feodalinės santvarkos likučius, baigėsi Galicijos skerdynių 1846 m. protrūkiu. Per pirmuosius aštuoniasdešimt metų tai buvo labiausiai atsilikęs regionas, nepatyręs nei Stanislovo Augusto eros, nei austrų apšviestojo absoliutizmo reformų. Vienos valdžia ilgą laiką šio regiono atžvilgiu vykdė savotišką kolonijinę politiką: taikyti labai aukšti mokesčiai, Galicijos gyventojai buvo neproporcingai šaukiami į kariuomenę. Imperatoriškosios valdžios požiūriu, ši provincija taip pat neteikė ypatingos vertės: buvo rimtai svarstoma galimybė apsikeisti šiomis žemėmis su Balkanų ar Vokietijos teritorijomis.[8] Nuo XIX a. vidurio, nepaisant verslo laisvės ir gana tankaus (palyginti su Rusijos aneksuotomis žemėmis) geležinkelių tinklo, Galicija buvo mažiausiai išsivysčiusi ir skurdžiausia Karūnos žemė Austrijoje. Tai skatino gyventojų masinę emigraciją, pvz. į Šiaurės Ameriką. Kai kurie istorikai situaciją Galicijoje apibūdino kaip blogesnę, nei Airijoje pradiniu Didžiojo bado laikotarpiu.[9] Stanislavo Ščepanovskio publikacija „Galicijos skurdas skaičiais“ (Nędza Galicji w cyfrach) atskleidė karčią provincijos tikrovę, kurioje 50 % vaikų mirdavo nesulaukę 5 metų amžiaus. 1900 m. 9 000 gyventojų teko 1 gydytojas, o 100 000 gyventojų turinčiame Borščivo paviete nebuvo nė vienos ligoninės. 33 % vietovių neturėjo mokyklų, o 91 mokiniui teko 1 mokytojas. Žemės naudojimo struktūra buvo netobula: per 40 % apsėjamų plotų priklausė 2,4 tūkst. stambių žemių savininkų, o 80 % valstiečių valdė mažesnius nei 4 ha ūkius.[10] Galicijoje buvo įsitvirtinusi chaotiška dirbamų žemių struktūra: daugybė įvairių formų ir dydžių nedidelių laukų, sklypų ir lysvių.[11] Galicų skurdas tapo priežastimi, kodėl provincija buvo pavadinama Golicja i Głodomeria (čia Głód – badas), taip pajuokiant valdančią monarchiją.[12]

Literatūra redaguoti

  • Paul Robert Magocsi. Galicia: A Historical Survey and Bibliographic Guide. — Toronto: University of Toronto Press, 1983. Concentrates on the historical, or Eastern Galicia.
  • Andrei S. Markovits and Frank E. Sysyn, eds. Nationbuilding and the Politics of Nationalism: Essays on Austrian Galicia. — Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1982.
  • Galicia: A Multicultured Land. / Eds.: Christopher Hann and Paul Robert Magocsi. — Toronto: University of Toronto Press, 2005.
  • Taylor, A. J. P. The Habsburg Monarchy 1809–1918, 1941 (discusses Habsburg policy toward ethnic minorities).

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Encyclopedia of Ukraine. Kingdom of Galicia and Lodomeria. Flags
  2. ↑ 2,0 2,1 Piotr Eberhardt. Ethnic groups and population changes in twentieth-century Central-Eastern Europe: history, data, analysis. — M. E. Sharpe, 2003. — P. 92—93. — ISBN 978-0-7656-0665-5.
  3. ↑ M. Wieliczko. 500 zagadek o Rzeszowie i Ziemi Rzeszowskiej. — Warsz. 1973.
  4. ↑ F. Persowski. Przemyśl pod rządami austriackimi 1772–1918. / Tysiąc lat Przemyśla. Zarys historyczny. — Kraków, 1974.
  5. ↑ Wyniki austro-węgierskiego spisu ludności z 1910 – religia i język w Galicji.
  6. ↑ Галиция // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907
  7. ↑ Norman Davies. Boże Igrzysko. Historia Polski, Kraków 2002, s. 51.
  8. ↑ Stanisław Grodziski Historia ustroju społeczno-politycznego Galicji 1771-1848, Wrocław 1971.
  9. ↑ God’s Playground A History of Poland: Volume II: 1795 to the Present. Oxford University Press, 24 lutego 2005. s. 106–108.
  10. ↑ Andrzej Chojnowski, Jan J. Bruski, Ukraina, Wydawnictwo Trio, Warszawa 2006
  11. ↑ Małgorzata Dudzińska. Szachownica gruntów rolnych jako czynnik kształtujący przestrzeń wiejską.
  12. ↑ Tadeusz Chrzanowski: Kresy, czyli Obszary tęsknot, Wydawnictwo Literackie Kraków 2010, ISBN 978-83-08-04336-3.

Nuorodos redaguoti

 
Vikiteka: Galicijos ir Lodomerijos karalystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Galicijos_ir_Lodomerijos_karalystė&oldid=6989407"