Prūsijos kunigaikštystė

(Nukreipta iš puslapio Prūsijos hercogystė)

Prūsijos kunigaikštystė (Prūsijos hercogystė), arba Kunigaikštiškieji Prūsai (vok. Herzogtum Preußen, lenk. Prusy Książęce) – vokiečių valstybė pietryčių Pabaltijyje 1525–1701 m. Plotas apie 31 000 km².[1] Sostinė – Karaliaučius, kiti žymesni miestai – Klaipėda ir Tilžė. Gyveno lietuviai (lietuvininkai), lenkai (mozūrai), prūsai, vokiečiai (dauguma bajorai, miestiečiai, laisvieji valstiečiai, kitos tautybės – daugiausia baudžiauninkai).

Prūsijos kunigaikštystė
vok. Herzogtum Preußen
lenk. Prusy Książęce
Lenkijos karalystės vasalė (1525–1657)

1525 – 1701
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Location of
Prūsijos kunigaikštystė (geltona)
Sostinė Karaliaučius
Kalbos Vokiečių
Valdymo forma Monarchija
Istorija
 - Sekuliarizuota 1525 m., 1525
 - Paskelbta karalyste 1701 m.

Istorija

redaguoti

1525 m. balandžio 10 d. Krokuvos sutartimi su Žygimantu Senuoju paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis teokratinę Vokiečių ordino valstybę pertvarkė į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, pats tapo kunigaikščiu (hercogu). Prūsija tapo pirmąja Europoje protestantiška šalimi. Iki 1657 m. buvo Lenkijos karalystės vasalė, 1618 m. personaline unija sujungta su Brandenburgu ir valdyta iš Berlyno. Nuo XVII a. vidurio faktiškai jungtinės Brandenburgo ir Prūsijos valstybės autonominė dalis. Nuo 1525 m. įvesta valstybinė religija – liuteronybė.

1530 m. kunigaikščio Albrechto pavedimu lietuviškos pamaldos buvo įvestos Tilžėje, 1531 m. Karaliaučiuje, 1536 m. Įsrutyje. 1544 m. rugpjūčio 17 d. įkurtas Karaliaučiaus universitetas – vienas svarbiausių protestantizmo židinių Europos rytuose bei itin žymus lietuvių evangelikų liuteronų dvasininkų bei lietuvių raštijos darbuotojų rengimo centras. 1544–1829 m. Karaliaučiaus universitete mokėsi jaunuoliai iš maždaug 400 Mažosios Lietuvos vietovių, iš viso apie 13 370 studentų.[2] 1547 m. Karaliaučiuje, Hanso Veinreicho spaustuvėje išleista Martyno Mažvydo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmo prasti žodžiai“.

1701 m. kunigaikštystė paskelbta Prūsijos karalyste. XVI a. kunigaikštystėje baigė susidaryti Mažosios Lietuvos ir XVII a. – Mozūrijos sritys.

Valdymas

redaguoti

1525 m. Prūsijos kunigaikštystėje buvo sudaryti nauji administraciniai teritoriniai vienetai: didieji valsčiai (vok. Hauptamt), į kuriuos įėjo mažesni valsčiai (vok. Amt). Visa valstybė buvo suskirstyta į 3 dideles sritis, kurios susidėjo iš didžiųjų valsčių:

  • Sembos sritis (vad. Žemutinė Prūsija) susidėjo iš 10 valsčių: Žiokų, Žuvininkų, Tepliuvos, Noihauseno, Labguvos, Toplaukio, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos.
  • Notangos srityje buvo 13 valsčių: Balgos, Brandenburgo, Ylavos, Barštyno, Bartų, Unguros, Leko, Alėckos, Lėciaus, Johanisburgo, Reino, Rastenburgo ir Zeehesteno.
  • Oberlando srityje (vad. Aukštutinė Prūsija) buvo 8 valsčiai: Prūsų Olandijos, Morungo, Osterodės, Lybštadto, Lybemiulės, Hohenšteino, Ryzenburgo ir Marienverderio.
 
Pomerelijos ir Prūsijos istorija
Prūsijos priešistorė
Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)

Valsčiaus viršininkas vadinosi hauptmanu (vok. Hauptmann). Jis buvo teisėjas, policijos viršininkas, tvarkė ir ūkinius reikalus. Tepliuvos, Žiokų, Žuvininkų ir Brandenburgo hauptmanai sudarė Prūsijos kunigaikščio tarybą, arba Keturių kolegiją. Klaipėdos apskritis, sudaryta po Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo, 1525 m. vadinta Hauptamt Memel.[3]

Prūsijos valdovai savo raštinėje Berlyne laikė mažiausiai du tarnautojus susirašinėjimui su lietuviškąja provincija lietuvių kalba vesti.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Algirdas Matulevičius. Prūsijos kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-09-09.
  2. Mažosios Lietuvos enciklopedija, I t., Vilnius, 2000. 731 p.
  3. Mažosios Lietuvos enciklopedija, I t., Vilnius, 2000. 31 p.

Literatūra

redaguoti