Antroji Lenkijos Respublika

(Nukreipta iš puslapio Lenkijos Antroji Respublika)

Antroji Lenkijos Respublika (lenk. II Rzeczpospolita) – Lenkijos valstybė XX a. tarpukariu. Gyvavo nuo I pasaulinio karo pabaigos iki 1939 metų. Sostinė – Varšuva.

Rzeczpospolita Polska
Lenkijos Respublika
Buvusi respublika
1918 – 1939
Flag herbas
Vėliava Herbas
Himnas
Lenkijos himnas
Location of
Location of
Lenkija 1930 m.
Sostinė Varšuva
Kalbos lenkų
Valdymo forma Unitarinė parlamentinė respublika(oficialiai, 1918-1935)
Unitarinė prezidentinė respublika (1935-1939)
Autoritarinė respublika (1926-1939)
Lenkijos Prezidentas
 1918–1922 (pirmas) Jozefas Pilsudskis
 1926–1939 (paskutinis) Ignacy Mościcki
Era Naujausi laikai
 - Pirmojo pasaulinio karo pabaiga 1918 m. lapkričio 11 d.
 - Vokietijos invazija 1939 m. rugsėjo 1 d.
Plotas
 - 1921 387 000 km²
Gyventojai
 - 1921 27 177 000 
 - 1931 32 107 000 
 - 1938 34 849 000 
Valiuta Zlotas (zł)
Prieš
Po
Varšuvos generalgubernija
Liublino generalgubernija
Austrija-Vengrija
Vokietijos imperija
Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika
Ukrainos Liaudies Respublika
Vidurinė Lietuva
Baltarusijos Liaudies Respublika
Nacių Vokietija
Lenkijos okupacija (1939-1945)
Sovietų Sąjunga
Lietuva
Slovakijos respublika (1939-1945)
Lenkijos emigracinė vyriausybė

Valstybės sienos galutinai susiformavo 1922 metais, joje buvo ir okupuotas Vilniaus kraštas, iš pradžių Respublikoje vadintas Vilniaus žeme (pats Vilniaus kraštas oficialiai vadinosi Vidurio Lietuva), o nuo 19251926 m. sandūros – Vilniaus vaivadija.

Respublikos plotas 1931 m. buvo 388 634 km² (6-oji pagal dydį Europoje). Beveik trečdalį gyventojų sudarė tautinės mažumos (daugiausia ukrainiečiai bei žydai, taip pat baltarusiai, vokiečiai, čekai ir lietuviai).

Istorija

redaguoti
 
Juzefas Pilsudskis, Lenkijos maršalas
 
Edward Śmigły-Rydz, Lenkijos maršalas

Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo, kas buvo paskelbta ir JAV prezidento V. Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę (vadinamoji Antroji Respublika). Kare su Tarybų Rusija 1919 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas su Rusija. Nepaisant susitarimų su Lietuva, Lenkija faktiškai aneksavo ir Vilniaus kraštą.

Politinė sistema

redaguoti

Lenkija nuo 1919 m. iki 1926 m. buvo parlamentinė demokratija, prezidentas turėjo ribotas galias. Rinkimų teisę turėjo 25 m. sulaukę Lenkijos piliečiai. 1918 m. lapkričio 28 d. dekretu maršalas Juzefas Pilsudskis suteikė moterims teisę balsuoti.

Po 1926 m. karinio perversmo Lenkija tapo autoritarine valstybe, o faktinis vadovas J. Pilsudkis įgijo neribotas galias. 1928 m. Lenkijoje vyko paskutiniai demokratiniai rinkimai, kuriuos vis dėlto laimėjo propilsudskinės jėgos. Šalies vadovui mirus 1935 m., šalis išliko nedemokratinė, pablogėjo Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų (lietuvių ir ypač žydų) padėtis.

Prezidentai ir Ministrai pirmininkai

redaguoti

Lenkijos maršalas

redaguoti

Prezidentai

redaguoti

Ministrai pirmininkai

redaguoti
  • Jędrzej Moraczewski (1918 m. lapkričio 18 d. – 1919 m. sausio 16 d.)
  • Ignacy Paderewski (1919 m. sausio 18 d. – 1919 m. lapkričio 27 d.)
  • Leopold Skulski (1919 m. gruodžio 13 d. – 1920 m. birželio 9 d.)
  • Władysław Grabski (1920 m. birželio 27 d. – 1920 m. liepos 24 d.)
  • Wincenty Witos (1920 m. liepos 24 d. – 1921 m. rugsėjo 13 d.)
  • Antoni Ponikowski (1921 m. rugsėjo 19 d. – 1922 m. kovo 5 d.)
  • Antoni Ponikowski (1922 m. kovo 10 d. – 1922 m. birželio 6 d.)
  • Artur Śliwiński (1922 m. birželio 28 d. – 1922 m. liepos 7 d.)
  • Wojciech Korfanty (1922 m. liepos 14 d. – 1922 m. liepos 31 d.)
  • Julian Nowak (1922 m. liepos 31 d. – 1922 m. gruodžio 14 d.)
  • Władysław Sikorski (1922 m. gruodžio 16 d. – 1923 m. gegužės 26 d.)
  • Wincenty Witos (1923 m. gegužės 28 d. – 1923 gruodžio 14 d.)
  • Władysław Grabski (1923 gruodžio 19 d. – 1925 m. lapkričio 14 d.)
  • Aleksander Skrzyński (1925 m. lapkričio 14 d. – 1926 m. gegužės 5 d.)
  • Wincenty Witos (1926 m. gegužės 10 d. – 1926 m. gegužės 14 d.)
  • Kazimierz Bartel (1926 m. gegužės 15 d. – 1926 m. birželio 4 d.)
  • Kazimierz Bartel (1926 m. birželio 8 d. – 1926 m. rugsėjo 24 d.)
  • Kazimierz Bartel (1926 m. rugsėjo 27 d. – 1926 m. rugsėjo 30 d.)
  • Józef Piłsudski (1926 m. spalio 2 d. – 1928 m. birželio 27)
  • Kazimierz Bartel (1928 m. birželio 27 – 1929 m. balandžio 13 d.)
  • Kazimierz Świtalski (1929 m. balandžio 14 d. – 1929 m. gruodžio 7 d.)
  • Kazimierz Bartel (1929 m. gruodžio 29 d. – 1930 m. kovo 15 d.)
  • Walery Sławek (1930 m. kovo 29 d. – 1930 m. rugpjūčio 23 d.)
  • Józef Piłsudski (1930 m. rugpjūčio 25 d. – 1930 m. gruodžio 4 d.)
  • Walery Sławek (1930 m. gruodžio 4 d. – 1931 m. gegužės 26 d.)
  • Aleksander Prystor (1931 gegužės 27 d. – 1933 m. gegužės 9 d.)
  • Janusz Jędrzejewicz (1933 m. gegužės 10 d. – 1934 m. gegužės 13 d.)
  • Leon Kozłowski (1934 m. gegužės 15 d. – 1935 m. kovo 28 d.)
  • Walery Sławek (1935 m. kovo 28 d. – 1935 m. spalio 12 d.)
  • Marian Zyndram-Kościałkowski (1935 m. spalio 13 d. – 1936 m. gegužės 15 d.)
  • Felicjan Sławoj Składkowski (1936 m. gegužės 15 d. – 1939 m. rugsėjo 30 d.)

Kariuomenė

redaguoti

Tarpukario Lenkijos kariuomenė buvo santykinai didelė, ją sudarė apie 950 tūkst. kareivių: 37 pėstininkų divizijos, 11 kavalerijos brigadų, 2 šarvuotos brigados bei artilerija. Dar 700 tūkst. piliečių buvo įtraukti į kariuomenės rezervą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lenkiją gynė beveik milijonas karių, turėta 1280 tankų ir 745 lėktuvų [1].

Karių paruošimas buvo nuodugniai apgalvotas ir vykdomas, juos rengė kompetentingi kareiviai, turintys ekspertines žinias ir pasižymintys kilniais idealais. Vyresni ir jaunesni karininkai nuolat naujino savo žinias tiek tuometines technines naujoves pristatančiose paskaitose, tiek praktiniuose užsiėmimuose. Lenkijos kariuomenės įranga buvo senesnė ir mažiau išvystyta nei nacių Vokietijos turima įranga, jos atnaujinimą sulėtino pasitikėjimas Vakarų Europos šalių karine pagalba ir biudžetiniai sunkumai[2].

Administracinis suskirstymas

redaguoti
 
Vaivadijos ir apskritys 1930 m.
 
Vaivadijos ir apskritys 1939 m.
Vaivadija Plotas, tūkst. km² (1930 m.) Gyventojai, tūkst. (1931 m.)
Balstogės vaivadija 26,0 1263
Kelcų vaivadija 22,2 2671
Krokuvos vaivadija 17,6 2300
Liublino vaivadija 26,6 2116
Lodzės vaivadija 20,4 2650
Lvovo vaivadija 28,4 3126
Naugarduko vaivadija 23,0 1057
Pamario vaivadija 25,7 1884
Palenkės vaivadija 36,7 1132
Poznanės vaivadija 28,1 2340
Silezijos vaivadija 5,1 1533
Stanislavovo vaivadija 16,9 1480
Ternopolio vaivadija 16,5 1600
Varšuvos miestas 0,14 1179
Varšuvos vaivadija 31,7 2461
Vilniaus vaivadija 29,0 1276
Volynės vaivadija 35,7 2087

Aukštasis mokslas

redaguoti
 
Vilnius, karinis paradas, 1939

Pirmaisiais akademiniais metais po Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo (1918-1919) jos teritorijoje veikė 7 universitetai. Jų skaičius augo - buvo steigiamos tiek valstybinės, tiek privačios aukštosios mokyklos, ir jau 1932-1933 metais jų buvo 24, o 1937-1938 - 32. Juose studijavo apie 49,3 tūkst. studentų, 28% sudarė moterys - tai antroji pagal dydį studijuojančių moterų dalis tuometinėje Europoje[3]. Lenkijos studentai koncentruodavosi Varšuvoje (42%), Lvove (19%), Krokuvoje (15,6%) ir Vilniuje (7,2%). Populiariausia studijų sritis - teisė. Ją pasirinkdavo daugiau nei 20% studentų[4].

Demografija

redaguoti
Gyventojų skaičius
Surašymo data Gyventojų skaičius Miestų gyventojai, proc. Gyventojų tankis
(žmonių / 1 km²)
1921 m. rugsėjo 30 d. 27 177 000 24,6% 69,9
1931 m. gruodžio 9 d. 32 107 000 27,4% 82,6
1938 m. gruodžio 31 d. 34 849 000 30% 89,7

Tautinės mažumos

redaguoti
 
Gimtoji kalba vaivadijose, 1931 m. duomenys

Tarpukario laikotarpiu Lenkija buvo daugiataute, lenkai sudarė nuo 64 iki 69,2% gyventojų (šiuo metu lenkai sudaro apie 97% šalies gyventojų). Rytų pasienių kaimuose lenkai sudarė mažumą (daugumą sudarė baltarusiai ir ukrainiečiai), tuo tarpu daugumą sudarydavo miestuose (didesniuose - lenkai, mažesniuose - žydai ir lenkai). Lenkų buvo daugiau Vilniaus krašte ir tuometinėje Lvovo vaivadijoje. Vakaruose, kai kuriuose vietovėse, daugumą sudarė vokiečiai. Kai kuriose vietovėse daugiausia buvo žydų. Tautinių mažumų atstovai ne kartą tapo masinės nacionalistinės propagandos objektu[5].

Tautinė sudėtis, remiantis 1921 m. gyventojų surašymu[6]:

  1. Lenkai – 69,2%
  2. Ukrainiečiai –14,0%
  3. Žydai – 7,8%
  4. Baltarusiai – 3,9%
  5. Vokiečiai – 3,8%
  6. Kita arba nenurodyta – 1,3%

Tautinė sudėtis, remiantis 1931 m. gyventojų surašymu[7]:

  1. Lenkai – 68,9%
  2. Ukrainiečiai – 13,9%
  3. Žydai – 8,6%
  4. Baltarusiai – 3,1%
  5. Vokiečiai – 2,3%
  6. Kita arba nenurodyta – 3,2%

Religijos

redaguoti
 
Varšuva, 1925
 
Varšuva, Saksonijos rūmai, 1934
 
Luxtorpeda, 1936
 
Gdynė, 1938
 
Varšuvos nacionalinis muziejus, 1938
 
Vilnius, Aušros vartai, 1938
 
Varšuva, karinis paradas, 1939

Tarpukario Lenkijoje buvo daugelio religijų tauta. 1921 m., 16 057 229 piliečių (apie 62.5%) buvo katalikai, 3 031 057 (apie 11.8%) - unitai ir armėnų katalikai, 2 815 817 (apie 10,95%) - stačiatikiai, 2 771 949 (apie 10,8%.) - žydai, o 940 232 (apie 3,7%.) buvo protestantai (daugiausia liuteronai).[6]

1931 m. Lenkijoje buvo antroji pagal dydį žydų populiacija pasaulyje, sudaranti vieną penktadalį visos pasaulio diasporos (apie 3 136 000 gyventojų).[8].

Didžiausi miestai 1939 m.

redaguoti

1939 m. Lenkijoje buvo 2 miestai virš 500 tūkst. gyventojų (Varšuva ir Lodzė), 9 miestai, kuriuose gyveno 100–500 tūkst., 12 miestų, kuriuose gyveno 50–100 tūkst., 46 miestai, kuriuose gyveno 20–50 tūkst. i 83 miestai, kuriuose gyveno 10–20 tūkst. gyventojų[9].

Miestas Gyventojų skaičius Vaivadija
1   Varšuva 1 289 000 Varšuvos vaivadija
2   Lodzė 672 000 Lodzės vaivadija
3   Lvovas 318 000 Lvovo vaivadija
4   Poznanė 272 000 Poznanės vaivadija
5   Krokuva 259 000 Krokuvos vaivadija
6   Vilnius 209 000 Vilniaus vaivadija
7   Bydgoščius 141 000 Poznanės vaivadija
vėliau Pamario vaivadija
8   Čenstakava 138 000 Kelcų vaivadija
9   Katovicai 134 000 Silezijos vaivadija
10   Sosnovecas 130 000 Kelcų vaivadija
11   Liublinas 122 000 Liublino vaivadija
12   Gdynė 120 000 Pamario vaivadija
13   Chožuvas 110 000 Silezijos vaivadija
14   Balstogė 107 000 Balstogės vaivadija
15   Kališas 81 000 Poznanės vaivadija
16   Radomas 78 000 Kelcų vaivadija
17   Torunė 62 000 Pamario vaivadija
18   Stanislavovas 60 000 Stanislavovo vaivadija
19   Kelcai 58 000 Kelcų vaivadija
20   Vloclavekas 56 000 Pamario vaivadija
21   Grudziondzas 54 000 Pamario vaivadija
22   Brestas 51 000 Palenkės vaivadija
23   Petrakavas 51 000 Lodzės vaivadija
24   Peremislis 51 000 Lvovo vaivadija

Šaltiniai

redaguoti
  1. David G. Williamson. Poland Betrayed: The Nazi-Soviet Invasions of 1939. Stackpole Books, 2011. 21 psl.
  2. Walter M. Drzewieniecki. The Polish Army on the Eve of World War II. Polish Review, 1981, 26#3, 55-64 psl.
  3. B. G. Smith. The Oxford Encyclopedia of Women in World History: 4 Volume Set. Oxford University Press. 2008 p. 470.
  4. I. Kienzler. Nauka. Dwudziestolecie Międzywojenne. Bellona / Edipresse, 2014, 10 psl. ISBN 978-83-7769-973-7
  5. N. Wójtowicz, Masoni w wielonarodowościowej II Rzeczypospolitej (Warszawa 2011) ISBN 978-83-925702-4-0. (lenkų k.)
  6. 6,0 6,1 Pierwszy powszechny spis Rzeczypospolitej Polskiej z dnia 30 września 1921 roku Archyvuota kopija 2018-11-26 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga 2018-11-26)
  7. Drugi Powszechny Spis Ludności z dnia 9 grudnia 1931 r. Archyvuota kopija 2018-11-26 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga: 2018-11-26)
  8. Joseph Marcus, Social and Political History of the Jews in Poland, 1919–1939. Mouton Publishing, 1983, ISBN 90-279-3239-5, Google Books, p. 17
  9. Mały Rocznik Statystyczny 1939 Archyvuota kopija 2018-11-27 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga: 2018-11-27)