Jonas Kadžionis
| Jonas Kadžionis | |
|---|---|
| |
| J. Kadžionis, 2020 m. | |
| Gimė | 1928 m. sausio 29 d. Piktagalys, Kavarsko vls. |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Aleksas Kadžionis (1876–1941) |
| Motina | Petronėlė Kalibataitė-Kadžionienė (1890–1977) |
| Sutuoktinis (-ė) | Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė (1923–1992) |
| Vaikai | Antanas (g. 1950 m.) |
| Žinomas (-a) už | Partizaninio judėjimo dalyvis |
| Žymūs apdovanojimai | |
Jonas Kadžionis (slapyv. Bėda; g. 1928 m. sausio 29 d. Piktagalio k., Kavarsko vls. (dab. Anykščių raj.)) – partizaninio judėjimo dalyvis, politinis kalinys, visuomenininkas. 1990 m. atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Algimanto apygardos partizanų vadas, dimisijos kapitonas, partizaninės kovos atminimo paminklų iniciatorius ir įgyvendintojas.
Biografija redaguoti
J. Kadžionis gimė žemdirbių ūkininkų Alekso ir Petronėlės Kadžionių šeimoje, turėjusioje 6 ha žemės ir 4 ha miško, auginusioje 11 vaikų. 1936–1940 m. mokėsi Pienionių pradžios mokykloje, kur baigė keturis skyrius. Gyveno ir dirbo pas tėvus ūkyje.
1948 m. pavasarį buvo ištremti jo šeimos nariai: motina, seserys, brolis (į Lietuvą visi grįžo 1958 m.). Vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, J. Kadžionis 1948 m. gegužę išėjo partizanauti. Jis buvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Alekso Velanio‑Tigro būrio partizanu. 1948 m. rudenį rinktinės vado nurodymu išvyko gyventi į Panevėžį, kur legalizavosi ir slapta vykdė partizanų nurodymus. 1949 m. pavasarį iškilo pavojus būti suimtam, todėl gegužę vėl išėjo pas partizanus. Rugpjūčio 17 d. dalyvavo Piktagalio kautynėse. 1949 m. lapkritį žuvus Algimanto apygardos vadams ir suėmus Butageidžio kuopos vadą A. Velanį‑Tigrą, perėmė šios kuopos vado pareigas. Tuo metu aktyvi partizaninė veikla šiose apylinkėse nutrūko.
1949–1953 m. J. Kadžionis-Bėda buvo Laisvės rajono kovotojas, vienas iš trijų paskutinių šio rajono partizanų. Gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose Kavarsko, Dabužių, Traupio apylinkėse.
Partizanavo kartu su žmona Monika Gedžiūnaite‑Kadžioniene (slapyv. Sesutė). 1953 m. gegužės 22 d. abu suimti, kalinti Vilniuje. Buvo nuteisti 25 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Atsisakęs prašyti malonės, J. Kadžionis iškalėjo Rusijoje visą jam skirtą 25 metų bausmės laiką. 1954–1958 m. kalėjo Kamyšlage (Omsko sritis), 1958–1961 m. – Oziorlage (Taišetas), 1961–1972 m. – Dubrovlage (Mordovija). Nuo 1972 m. buvo ištremtas į Permės sritį. Dirbo lentpjūvėse, statybose.
1978 m. buvo paleistas grįžti į Lietuvą. Apsigyveno pas žmoną Pajūrio miestelyje (Šilalės raj.), kur dirbo bažnyčios valytoju. Sovietinio saugumo persekiojamas slapstėsi. 1983 m. buvo apkaltintas veltėdžiavimu ir ištremtas į Kaliningrado sritį. 1989 m. paleistas grįžti į Lietuvą, apsigyveno Skaudvilėje, vėliau Adakavo, Bebrūnų (Kavarsko sen.) kaimuose, Anykščiuose.
2009 m. vasarą įgyvendino seną sumanymą: surado ir atkūrė savo buvusio bunkerio vietą Dabužių miške (Kavarsko sen.).
Apdovanojimai redaguoti
- Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (1998),
- Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (2000)
- Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000)
- Laisvės premija (2018, su kitais)
Bibliografija redaguoti
2020 m. išleista J. Kadžionio-Bėdos prisiminimų knyga „Per skausmo pelkes“.
Nuorodos redaguoti
- Jonas Kadžionis anykstenai.lt
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jonas Kadžionis
- Jonas Kadžionis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006