Ispanijos įpėdinystės karas

(Nukreipta iš puslapio Ispanijos palikimo karas)
Ispanijos įpėdinystės karas
Final War of the Spanish Succession Collage.jpg
Iš kairės į dešinę:
  • Blenimo mūšis (1704 m. rugpjūčio 13 d.)
  • Ramili mūšis (1706 m. gegužės 23 d.)
  • Almansos mūšis (1707 m. balandžio 25 d.)
  • Deneno mūšis (1712 m. liepos 24 d.)
Data 1701 m. liepos 9 d. – 1715 m. vasario 6 d. (13 metų, 6 mėnesiai ir 4 savaitės)
Vieta
Rezultatas Utrechto, Raštato ir Badeno taikos sutartys
Priežastis Bevaikio Karolio II mirtis ir Pilypo Anžu bei Karolio VI konfliktas dėl Ispanijos imperijos sosto
Teritoriniai pakitimai
Konflikto šalys
Šventosios Romos imperijos vėliava Šventoji Romos imperija

Flag of England.svg Anglija (iki 1707 m.)
Flag of Scotland.svg Škotija (iki 1707 m.)
Flag of Great Britain (1707–1800).svg Didžioji Britanija (nuo 1707 m.)
Statenvlag.svg Olandijos respublika
Flag of Cross of Burgundy.svg Prohabsburgiška Ispanija
Flag of the Kingdom of Prussia (1701-1750).svg Prūsija (nuo 1702 m.)
Flag of Savoie.svg Savoja (nuo 1703 m.)
Flag of Portugal (1707).svg Portugalija (nuo 1703 m.)

Royal Standard of the King of France.svg Prancūzija

Flag of Spain (1701–1760).svg Burbonų Ispanija
link= Bavarijos kurfiurstystė Bavarija (iki 1704 m.)
Flag of Savoie.svg Savoja (iki 1703 m.)
Black St George's Cross.svg Kelnas (iki 1702 m.)
LuikVlag.svg Lježas (iki 1702 m.)

Ispanijos įpėdinystės karas – karas, vykęs 1701–1715 m. tarp keleto didžiųjų Europos valstybių dėl Burbonų dinastijos siekio personaline unija sujungti Prancūziją ir Ispaniją. Pagrindinės karo dalyvės buvo Šventoji Romos imperija, Didžioji Britanija (iki 1707 m. Anglija ir Škotija), Jungtinės Nyderlandų Provincijos, Portugalija ir Savojos hercogystė prieš Prancūziją, Ispaniją ir Bavariją.

Ispanijos sosto įpėdinystės klausimasKeisti

1665 m. rugsėjo 17 d. mirė Ispanijos karalius Pilypas IV, palikdamas vienintelį vyriškos linijos įpėdinį iš antrosios santuokos su Marija Ona Austre – jauniausiąjį ketverių metų sūnų Karolį.[1] Pilypo IV dukra Marija Teresė (iš pirmosios santuokos su Henriko IV dukterimi Elžbieta) 1660 m. birželį ištekėjo už Liudviko XIV. Šis Burbonų suartėjimas su Ispanija atvėrė teisinę galimybę užimti Ispanijos sostą. Nors ištekėdama Marija Teresė atsisakė pretenzijų į Ispanijos sostą, už tai pažadėtas finansinis atlygis taip ir nebuvo sumokėtas.

Prancūzijos galimybes paveldėti sostą stiprino tai, kad Pilypo IV paveldėtojas ir paskutinis Ispanijos Habsburgas Karolis II buvo mažas vaikas, fiziškai neįgalus, protiškai atsilikęs, jo organizmas buvo neišsivystęs, o jis pats sunkiai vaikščiojo ir kalbėjo. Tačiau Liudviko XIV pretenzijos slydo iš rankų, nes silpnas Karolis II, kurio mirties tikėtasi dar esant gyvam Pilypui IV, ne tik pergyveno savo tėvą, bet valdė iki 1700 m.

Prancūzija bandė užsitikrinti paveldėjimo teises Ispanijoje, kai 1679 m. vienintelio Liudviko XIV brolio Pilypo Orleaniečio dukra Marija Luiza buvo ištekinta už Karolio II, bet tai nieko nedavė, nes Karolis II pasirodė esąs nevaisingas. Marija Luiza puolė į depresiją, nutuko ir galiausiai 1689 m. mirė. Tai Liudvikui XIV tapo neįveikiama kliūtimi, jis pradėjo kurti planus, kaip kitaip išnaudoti susidariusią padėtį, pirmiausia, kaip įtvirtinti Prancūzijos dominavimą Ispanijos Nyderlanduose.

Habsburgai, siekdami neleisti Prancūzijai įsitvirtinti Ispanijoje, taip pat bandė spręsti šią problemą vedybų politika. Imperatoriaus Leopoldo I svainė Marija Ona po Marijos Luizos mirties taip pat buvo ištekinta už Karolio II, bet ir ši santuoka taip pat buvo beviltiška.

Susidomėjimą Ispanijos problema rodė ir jūrinės valstybės – Anglija bei Jungtinės Provincijos (Olandija). Jei būtų nelikę Karolio II, anglams buvo svarbu užsitikrinti užjūrio prekybos teises Ispanijos kolonijose. Olandijai ypač rūpėjo Ispanijos Nyderlandų likimas. Šie interesai jungė Angliją ir Olandiją (kaip ir Vilhelmo Oraniečio dinastinė linija). Olandijos ekonomiką valdę luomai jokiu būdu nenorėjo, kad Prancūzijos sosto įpėdinis sėstų į Ispanijos sostą. Jie siekė pasidalinti Ispanijos valdas, patenkindami prancūzų pretenzijas tik į pakraštines teritorijas.

Po Karolio II mirties dinastinės galimybės leido pratęsti valdžią Ispanijoje Burbonams arba Habsburgams, nes tiek Leopoldas I, tiek Liudvikas XIV buvo karaliaus Pilypo III vaikaičiai. Todėl kandidatai į sostą buvo du: Leopoldo I vaikaitis, Bavarijos kurfiursto sūnus Juozapas Ferdinandas ir Liudviko XIV vaikaitis, Anžu kunigaikštis Pilypas.

1698 m. Hagoje buvo sudaryta vadinamoji Pirmojo padalijimo sutartis: jūrinės valstybės su Prancūzija sutarė, kad šešiametis Bavarijos kurfiursto sūnus, Leopoldo I anūkas Juozapas Ferdinandas taps Ispanijos sosto paveldėtoju (pirmiausia dėl to, kad jis – nei Habsburgas, nei Burbonas, o Vitelsbachas), jam taip pat turėjo pereiti Ispanijos kolonijos ir Belgija, o Italija pasidalijama tarp Prancūzijos (kuriai atitenka Neapolis ir Sicilija) bei Austrijos, gaunančios Milaną. Ispanija iš pradžių pasipriešino, bet vėliau Karolis II nusileido, nepritardamas tik Ispanijos valdų padalijimui. Tačiau 1699 m. vasario 6 d. sutartas pretendentas į sostą Juozapas Ferdinandas netikėtai mirė nuo raupų. Tai davė kelią tolesmėms Prancūzijos–Anglijos deryboms. 1700 m. kovą Londone buvo pasirašyta nauja Antrojo padalijimo sutartis, pagal kurią jauniausiajam imperatoriaus Leopoldo I sūnui erchercogui Karoliui turėjo atitekti Ispanija, Belgija ir kolonijos, Prancūzijai – Neapolis, Sicilija ir Toskana, o Lotaringijos kunigaikščiui Leopoldui – Milanas. Austrai tuo nebuvo patenkinti, nes pirmiausia siekė ispanų valdų Italijoje, todėl Leopoldas I padalijimui pasipriešino.

Sutarčiai nebuvo pritariama ir Ispanijoje. Jos politinis elitas suprato, kad gresia karas, tačiau dominuojant proprancūziškai pusei, visos valdos buvo prižadėtos Anžu kunigaikščiui Pilypui. Tam pritarė ir popiežius, norėjęs išvengti Habsburgų dominavimo. Karolis II 1700 m. spalio 2 d. Pilypo naudai sudarė testamentą, kuriuo reikalavo niekada nesujungti Prancūzijos ir Ispanijos (Pilypui tapus Prancūzijos karaliumi, Ispanijos valdovu turėjo tapti jo jaunesnysis brolis Beri kunigaikštis Karolis), o Ispanijos neįtraukti į Prancūzijos karus, ir 1700 m. lapkričio 1 d. mirė.

 
Žemėlapis, rodantis Prancūzijos ir jos sąjungininkų (žalia) ir jos priešininkų (mėlyna) teritorijas

Liudvikui XIV iš pradžių sekėsi manevruoti, sudarant susitarimus su jūrinėmis valstybėmis. Pilypas tapo Ispanijos karaliumi, viešai buvo paskelbta, kad „Pirėnų jau nebėra“ (pranc. Il n'y a plus de Pyrénées). Nors tai buvo Londono sutarties pažeidimas, kuriam Anglijos karalius priešinosi, parlamente dominavę toriai nenorėjo karo, todėl 1701 m. balandį Anglija pripažino Pilypą V nauju Ispanijos karaliumi. Tačiau Liudviko XIV pasirinktas kelias buvo pernelyg agresyvus. Kai Anžu kunigaikštis Pilypas tapo Ispanijos karaliumi, 1701 m. vasarį prancūzų įgulos buvo operatyviai įvestos į Milaną, o iš Belgijos barjerinių tvirtovių pasienyje su Olandija buvo išvarytos olandų įgulos. Tai stiprino priešiškumą Olandijoje. Liudvikas XIV Pilypui po savo mirties pavedė valdyti ir Prancūziją. Tai laužė tarptautinius susitarimus ir prieštaravo Karolio II testamentui. Be to, Liudvikas XIV juodaodžių vergų pervežimo monopolį Ispanijoje atidavė vien Prancūzijai, kas dar labiau kirtosi su Anglijos ir Olandijos interesais.

Vilhelmas III, užsitikrinęs paramą Anglijoje, 1701 m. rugsėjo 7 d. kartu su Olandija ir imperatoriumi Leopoldu I pasirašė Hagos sutartį: nors Pilypas V buvo pripažįstamas, Prancūzijos ir Ispanijos karūnas buvo numatoma atskirti, ispanų valdas Italijoje perduoti Austrijai, iš visos Belgijos suformuoti austrų kontroliuojamą barjerą tarp Prancūzijos ir Olandijos, o Anglijai ir Olandijai pripažinti prekybos Ispanijos kolonijose monopolį. 1701 m. rugsėjo 16 d. mirus išvarytam pretendentui į Anglijos sostą Jokūbui II, Prancūzija atsakė į Hagos sutartį jo sūnų pripažindama nauju Anglijos karaliumi Jokūbu III, kas galutinai užaštrino santykius tarp Prancūzijos ir Anglijos. Tai davė tiesioginį pretekstą Anglijai: vigų dominuojama karo siekiančiųjų pusė laimėjo ir pasirengimui karui Anglijoje buvo pritarta.

Karo eigaKeisti

 
Liudvikas XIV skelbia Anžu kunigaikštį Pilypą nauju Ispanijos karaliumi

Karas dėl Ispanijos įpėdinystės prasidėjo 1702 m. gegužės 15 d., kai Anglija paskelbė karą Prancūzijai. Bendrame aljanse ją palaikė Danija, dauguma Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių, įskaitant ir Hanoverio kurfiurstą Jurgį bei Prūsiją (už pažadą dalyvauti kare Habsburgų pusėje 1701 m. gavusi karalystės titulą). Prancūzija kitoje pusėje galėjo naudotis Bavarija ir Vengrija.

Kariniai veiksmai prasidėjo princo Eugenijaus Savojiečio vadovaujamai austrų kariuomenei įžengus į ispanams priklausiusį Milaną, kas išprovokavo prancūzų įsikišimą. Anglams 1703 m. sulaikius ispanų ir portugalų laivyną, portugalai pamatė, kad Prancūzijos–Ispanijos laimėjimas jų santykiams su užjūriu nieko gero neduos (nes jūrą tvirtai kontroliavo Anglija), todėl, norėdama išsaugoti savo kolonijas nuo galimo ispanų arba prancūzų išpuolio, 1703 m. Portugalija po ilgų derybų sudarė su Anglija Metueno sutartį. 1704 m. Anglija įsitvirtino Gibraltare.

Prancūzijos veiksmų Ispanija ryškiau paremti negalėjo. 1705 m. Bavarija po lemtingo Blenimo mūšio (kuriame Džonas Čerčilis Molboras ir Eugenijus Savojietis sumušė Kamilio de Talaro vadovaujamus prancūzus) prarado karinę iniciatyvą ir faktiškai iš karo pasitraukė. 1706 m., pasinaudoję Gibraltaru bei Portugalija, anglai užėmė Ispaniją, ir Austrijos įpėdinis erchercogas Karolis buvo paskelbtas Ispanijos karaliumi. Tačiau pačioje Ispanijoje prancūzams pavyko konfesiniu pagrindu sukelti neramumus visuomenėje.

1709–1710 m. Prancūzija nepatyrė lemiamų pralaimėjimų, Austrija, Olandija bei Didžioji Britanija patyrė žymius nuostolius. Vigus Britanijoje pakeitė toriai, kurie ėmė siekti taikos, be to, ir kitos pusės norėjo nusileisti. Austrija buvo išsekinta sukilusių vengrų (1703–1711 m.), vadovaujamų Transilvanijos kunigaikščio Ferenco Rakocio.

Karo rezultataiKeisti

 
Princas Eugenijus Savojietis, Habsburgų karo pajėgų vadas kare

Ispanijos įpėdinystės karas baigėsi 1713 m. balandžio 11 d. Utrechte sudarius taikos sutartį tarp Prancūzijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Nyderlandų Provincijų bei Savojos bei 1714 m. kovo 4 d. Raštate ir rugsėjo 6 d. Badene sudarius taikos sutartį tarp Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos.[2]

Prancūzija sugebėjo išsaugoti Burbonui Pilypui V Ispanijos sostą, bet su sąlyga, kad nebus personalinės Prancūzijos ir Ispanijos unijos. Ispanija turėjo paaukoti Britanijai Gibraltarą, be to, į Britaniją ilgainiui ėmė orientuotis Portugalija. Ispanija prarado didesnę buvusių valdų pietų Italijoje ir Viduržemio jūros salose kontrolę. Habsburgams, greta Milano ir Neapolio, atiteko Ispanijos Nyderlandų kontrolė.

Karo rezultatai gerokai sumažino Prancūzijos aktyvumo galimybes Europos politikoje. Ispanija taip pat nebegalėjo imtis aktyvesnių veiksmų ir faktiškai buvo palikta nuošalyje nuo didžiosios Europos politikos.

ŠaltiniaiKeisti