Toskanos didžioji kunigaikštystė

Toskanos didžioji kunigaikštystė (it. Granducato di Toscana, lot. Magnus Ducatus Etruriae) – buvusi Centrinės Italijos monarchija, Florencijos kunigaikštystės įpėdinė.[1]

Toskanos didžioji kunigaikštystė
it. Granducato di Toscana
lot. Magnus Ducatus Etruriae
1569 – 1860 Etrurian Kingdom and War Flag with Great Royal Coat of Arms.svg
 
Flag of Italy.svg
Flag herbas
Vėliava valdant Medičiams (1532–1737) Herbas
Devizas
Sotto una Fede et Legge un Signor solo
„Pagal vieną tikėjimą ir įstatymą Viešpatis tik vienas“
Himnas
La Leopolda
Location of
Sostinė Florencija
Kalbos Italų
Religija Romos katalikybė (oficiali)
Valdymo forma Absoliutinė monarchija
Didysis kunigaikštis
 1569–1574 (pirmas) Kozimas I de Medičis
 1824–1859 (paskutinis) Leopoldas II
Era Naujieji laikai
Valiuta Toskanos lira (iki 1826 m.)
Toskanos florinas (1826–1859 m.)
Prieš
Po
Flag of the Grand Duchy of Tuscany (Medici period).svg Florencijos kunigaikštystė
Flag of Siena.svg Sienos respublika
Etrurian Kingdom and War Flag with Great Royal Coat of Arms.svg Etrurijos karalystė
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Pirmoji Prancūzijos imperija
Flag of the Principality of Lucca (1805-1809).svg Lukos ir Pjombino kunigaikštystė
Third Flag of the Duchy of Lucca.svg Lukos hercogystė
Bandiera Elba.svg Elbos kunigaikštystė
Etrurijos karalystė Etrurian Kingdom and War Flag with Great Royal Coat of Arms.svg
Jungtinės Centrinės Italijos provincijos Flag of Italy.svg

Kunigaikštystę valdė Medičiai, kol išnyko 1737 m. Nors Toskana neturėjo Florencijos respublikos tarptautinio pripažinimo, ji vis tiek Medičių valdoma klestėjo. Tai ypač pasireiškė valdant Kozimui I ir jo sūnums, bet nuo Ferdinando II laikų kunigaikštystė patyrė didelį ekonominį nuosmūkį, kurio žemiausias taškas buvo Kozimo III valdymas.[1] Didžiausias Medičių valdymo metų nuopelnas buvo iškilimas į didžiojo kunigaikščio rangą, už kurį imperatoriui Kozimas I sumokėjo 100 000 dukatų.[2]

Jonas de Medičis, 1737 m. (Francas Ferdinandas Richteris)

Mirus Jonui de Medičiui ir išnykus pagrindinei Medičių šakai, po sutarties su kitomis didžiosiomis Europos valstybėmis, sostas kaip kompensacija atiteko Lotaringijos kunigaikštystę po ATR įpėdinystės karo praradusiam Marijos Teresės vyrui Pranciškui SteponuiHabsburgų Lotaringų dinastijos, tolimam Medičių giminaičiui.[3][1] Jo valdymo metu Toskaną kontroliavo jo vietininkas Markas de Bovo-Kraonas. Pranciškaus palikuonys gyveno ir valdė Toskaną iki 1859 m., išskyrus trumpą laikotarpį, kai Napoleonas buvo ją atidavęs Parmos Burbonams. Žlugus Napoleono santvarkai 1814 m., kunigaikštystė buvo atkurta. 1859 m. Toskaną prijungė Jungtinės Centrinės Italijos Provincijos, Sardinijos karalystės satelitinė valstybė. Toskana buvo formaliai aneksuota po 1860 m. vykusio referendumą, kuriame 95 % balsavo už.[1]

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Velde, François. „The Grand-Duchy of Tuscany“. Heraldica. Nuoroda tikrinta 2023-01-05. 
  2. Hanlon, Gregory (1998). The Twilight Of A Military Tradition: Italian Aristocrats And European Conflicts, 1560–1800. p. 81. ISBN ‎978-1857287042. 
  3. Mutschlechner, Martin. „Tuscany as a Habsburg secundogeniture“. The World of the Habsburgs. Nuoroda tikrinta 2023-01-05. 

Taip pat skaitykiteKeisti