Malajų valstybės

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Malajų valstybės – I–II mūsų eros tūkstantmečiais malajų etninės grupės sukurtos valstybės ir jų gyvenamas regionas, apimantis dabartinės Malaizijos, Pietinio Tailando, didelės dalies Sumatros ir vakarines Borneo teritorijas. Jų istorija sudaro malajų tautos istoriją, taip pat dabartinės Malaizijos ir dalies Indonezijos bei Tailando istoriją.

Malajų salyno regionai Melayu
Šalis	Indonezija, Malaizija
Tautos	malajai
Valstybės	Samudera, Pattani, Kedahas, Melaka, Džohoro ir kt.
Miestai	Melaka, Palembangas, Džambi ir kt.
Malajų salyno istoriniai regionai: Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Kalimantanas, Gova, Molukai, Filipinai batakai, dajakai, papuasai

Kaip visų kitų Malajų salyno regionų, jų istorija skirstoma į hinduistinį ir islamo laikotarpius.

Regiono geografija

Malajų istorinės sritys koncentravosi derlingose lygumose rytų Sumatroje ir Malakos pusiasalyje, kurie, apglėbę Malakos sąsiaurį, vieną iš nedaugelio įėjimų į Malajų salas. Dėl savo strateginės padėties malajų valstybės visada vaidino ypač svarbų vaidmenį Malajų salyno istorijoje, o malajai buvo viena svarbiausių tautų greta javiečių, sundų, baliečių, bugių ir kitų.

Visos malajų valstybės pirmiausia koncentravosi ties jūra, ir jų centrai dažniausiai būdavo pakrantėse. Pirmiausia jos kontroliavo derlingas lygumų sritis Malakos pusiasalyje ir Sumatroje. Nuo Minangkabau regiono Vakarinėje Sumatroje ir Ačeho šiaurėje jas skyrė batakų gyvenamos aukštumos – Barisano kalnai. Panašios aukštumos (Titivangsa kalnynas), gyvenamos orang aisli, įsiterpė ir Malajos pusiasalio centrinėje dalyje. Šiaurėje nuo žemyno malajus atskyrė kra sąsmauka ir Tenaserimo kalnagūbris. Sumatros pietuose buvo lampungų teritorijos.

Hinduistinis laikotarpis

Transmalakinė prekyba (iki VIII a.)

Anksčiausiai vystėsi Malakos pusiasalio dalis, kuri dabar yra šiaurės Malaizijoje ir Pietų Tailande. Ją veikė transmalakinė prekyba. Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais čia kūrėsi tokie miestai kaip Kedahas, Panpan (dab. Kelantane), Langkasuka (Tailando Pattani provincijoje), Tambralinga (Tailando Nakhon Si Thammarat provincijoje) ir kiti. Malajų gyvenamos sritys ir valstybės driekėsi iki pat siauriausios Kra sąsmaukos dalies. Jie kontroliavo intensyvią prekybą tarp Indijos ir Kinijos. Kurį laiką čia hegemoniją buvo įgijusi Langkasuka, tačiau atskiros valstybės turėjo nemažai savivaldos.

Šrividžajos iškilimas (VIII–XI a.)

Šrividžajos imperija

Tuo pat metu malajų protėviai sukūrė valstybes didžiojoje Sumatros dalyje prie didžiųjų upių slėnių. Viena jų buvo Melaju, kuri davė pradžią malajų savivardžiui. Pati žymiausia Sumatros malajų hinduistinė valstybė buvo Šrividžaja, kilusi Palembange. Nuo VII a. ji vykdė ekspansiją, kontroliavo ir kolonizavo didžiules teritorijas: rytų Sumatrą, Malakos pusiasalį. Jos užkariavimų metu konsolidavosi bendra malajų kultūra, kalba, susikūrė kultūrinis malajų regionas. Tuo metu malajai kolonizavo ir vakarinį Borneo, kur susiformavo hinduistinės valstybėlės.

Didžiausio klestėjimo metu Šrividžaja šiaurėje ribojosi su Khmerų imperija. Be to, ši valstybė XI a. pradžioje nusiaubė ir Javos valstybes Sundą bei Medangą, tapdama svarbiausia galybe visoje Pietryčių Azijoje.

Smukimas (XI–XIV a.)

XI a. viduryje Šrividžaja žlugo prieš trumpalaikę tamilų Čolos imperiją, kuri vykdė užkariavimus iš Indijos. Čolai atsitraukus, malajų sritys subyrėjo, prasidėjo nuosilpis. Šiaurinėse malajų teritorijose kurį laiką valdžią konsolidavo Tambralinga. XIII a. buvusios Šrividžajos teritorijos buvo įjungtos į javiečių kontroliuojamą Madžapahito imperiją.

Islamo laikotarpis

Ačeho užkariavimai

Islamas malajus pasiekė labai anksti. Pirmoji, jau XII a., islamą priėmė Kedaho valstybė, tapusi sultonatu. XIII a. islamizuota šiauriau buvusi Langkasuka, pasivadinusi Pattani, taip pat Sumatros šiaurėje buvusi Samudera. Šiose pirmosiose musulmoniškose Malajų salyno valstybėse formavosi islamiška malajų kultūra.

Melaka ir Džohoras (XV–XVII a.)

Didžiausias islamo suklestėjimas malajų istorijoje yra siejamas su Melakos sultonatu. Jį įkūrė Palembango princas Paramešvara. 1400 m. jis pabėgo iš Palembango, kurį laiką gyveno Singapūre, o vėliau įkūrė Melakos uostą, tapusį stipriausiu Malajų salyno miestu. Šis uostas ilgainiui ėmė kontroliuoti visas malajų istorines sritis. Buvo vykdoma ir intensyvi kolonizacija kitose salose: malajai apgyvendino Brunėjų ir nešė islamą į Filipinų salas.

1511 m. portugalai užėmė Melaką, tokiu būdu pradėdami kolonizacijos laikotarpį Malajų salyne. Nors malajai ne kartą puolė tvirtovę, norėdami ją atsiimti, jiems nepavyko. Sultonato sostinė buvo perkelta į Džohoro miestą. Džohoro sultonatas dar šimtą metų išlaikė hegemoniją malajų teritorijose, kovodamas su svarbiausiais priešais: portugalais ir ačehais.

Nuosmukis (XVIII–XIX a.)

XVII a. viduryje Džohoras nebegalėjo atsispirti Ačeho sultonato agresijai. Šis sultonatas laikinai užvaldė visą Sumatros šiaurę ir Malakos pusiasalį. Netgi Ačehams atsitraukus, buvusi galybė niekada nebuvo atkurta. Malajų istorinėse srityse nebebuvo vieningos valdžios, viešpatavo smulkūs sultonatai, tokie kaip Palembangas, Džambi, Pahangas ir kiti. Į malajų teritoriją ėmė keltis tautos iš kitų regionų. Pvz., bugiai jų istorinėse žemėse į kūrė Selangorą, o minangkabau – Negeri Sembilaną. Šiaurėje nuolat grasino Tailandas, kuris ilgainiui prisijungė Pattani.

XIX a. visi smulkūs malajų sultonatai po olandų ir britų kolonizacijos atsidūrė šių dviejų valstybių valdžioje, taip de facto baigdami egzistenciją (nors de jure kai kurie sultonatai išlaikyti iki dabar). Tai nulėmė istorinių malajų žemių padalinimą tarp dviejų politinių jėgų: Britų Malajos ir Nyderlandų Rytų Indijos, kuris iki šiol išlikęs šiame teritorijų padalinime tarp Malaizijos ir Indonezijos.