Gian Lorenzo Bernini

Lorencas Berninis
it. Gian Lorenzo Bernini
Gian Lorenzo Bernini, self-portrait, c1623.jpg
Berninio autoportretas, tarp 1630 ir 1635 m.
Gimė 1598 m. gruodžio 7 d.
Neapolis, Italija
Mirė 1680 m. lapkričio 28 d. (81 metai)
Roma, Italija
Palaidotas (-a) Šv. Marijos Didžioji bazilika
Tautybė italas
Tėvai Pjetras Berninis (1552−1629)
Andželika Galantė (apie 1575−1647)
Sutuoktinis (-ė) Katerina Tecijo (1617−1673)
Veikla skulptorius, dailininkas, architektas
Žinomas (-a) už Šv. Petro aikštė
Keturių upių fontanas
Šv. Teresės ekstazė
Commons-logo.svg Vikiteka Gian Lorenzo BerniniVikiteka

Lorencas Berninis (it. Gian Lorenzo Bernini, 1598 m. gruodžio 7 d. Neapolyje1680 m. lapkričio 28 d. Romoje[1]) − XVII a. italų baroko skulptorius, dailininkas ir architektas.

Berninis, kurio gabumai atsiskleidė dar jaunystėje, laikomas didžiausiu Europos skulptoriumi po Mikelandželo. Įvairiapusę jo kūrybą sudaro ir pavienės statulos − „Dovydas“ (1623 m.), monumentalūs antkapiniai paminklai ir portretiniai biustai. Prie Romos architektūros formavimo Berninis prisidėjo ir fontanų ansambliais. Jis sukūrė brandžiojo baroko fontano tipą, kurio pavyzdžiu yra garsusis Navonos aikštės (Piazza Navona) Keturių upių fontanas (16471652 m.).

Dauguma jo architektūros-skulptūros kūrinių nėra frontaliai orientuoti − dinamiškų figūrų visumą įmanoma aprėpti tik stebint atsitraukus iš įvairių vietų. Viena iš pačių žymiausių jo skulptūrų yra „Šv. Teresės ekstazė“ (1647−1652) Šv. Marijos Pergalingosios bažnyčioje Romoje. Tarp žinomiausių architektūrinių projektų − Šv. Petro aikštė Romoje.

BiografijaKeisti

JaunystėKeisti

Džianas Lorencas Berninis gimė 1598 m. gruodžio 7 d. Neapolyje.[2] Jis buvo pirmasis berniukas po šešerių dukterų, kurio susilaukė skulptorius Pjetras Berninis su Andželika Galante (viso jie susilaukė trylikos vaikų). Tikriausiai vyriškos giminės įpėdinio susilaukimas paskatino Pjetrą vesti Andželiką.[3] Berniukui buvo duotas senelio iš tėvo pusės Džiano (Džovanio) Lorenco vardas. Gyvenimo metu jis paprastai buvo vadinamas tik vardu Lorencas. Tėvas Pjetras buvo kilęs iš Toskanos Sesto Fiorentino miestelio, o motina Andželika buvo neapolietė. Džian Lorenco gimimo metu Pjetras buvo pripažintas skulptorius, kuris vicekaraliaus kvietimu kaip tik tuo metu persikėlė į Neapolį dirbti Šv. Martyno vienuolyne.[4] Vaikystės metus Džian Lorencas praleido Neapolyje. 1605 m. popiežiumi išrinkus Paulių V-ąjį Pjetras Berninis pajuto, kad jam atsivers geresnio darbo galimybės Romoje, skirtingai nuo ankstesnio, neišlaidavusio Klemenso VIII-ojo laikmečio. Pasirūpinęs rekomendaciniu Dž. Čezario laišku Pjetras Berninis 1606 m. žiemą atvyko į Romą, apsigyveno netoli Šv. Marijos Didžiosios bazilikos.[5]

Tuo metu Roma buvo mažesnis miestas nei Neapolis, bet joje vyko meno perversmas su naujovėmis, kurias į dailę įnešė Anibalė Karačis ir Karavadžas. Džianlorencas mokėsi tėvo dirbtuvėse ir iš jaunumės parodė talentą skulptūrai. Pasakojama, kas pas Pjetrą apsilankęs kardinolas Mafejas Barberinis pasakė jam: „būkite atsargus sinjore Pjetrai, kad jūsų sūnus greitu laiku jūsų neaplenktų“. Į tai tėvas atsakęs „jūsų kilnybė žino, kad tai žaidimas, kuriame, kas pralošia, tas laimi“.[6] Jaunystėje Dž. L. Berninis ėmė pavyzdį iš A. Karačio (kuris mirė 1609 m.). Jam buvo svarbus antikinių statulų pavyzdys, nuogo kūno studijos, proporcijų siekimas. Vienu iš anksčiausių žinomų Dž. L. Berninio darbų laikoma skulptūrinė grupė „Ožka Amaltėja su vaiku Jupiteriu ir faunu“, sukurta kažkada po 1609 m. Ši grupė (dabar Borgezių galerijoje) buvo atlikta artimu senovės helenistiniam stiliumi. Tuo metu tėvas Pjetras darbavosi naujojo popiežiaus Pauliaus V-ojo iniciatyva neseniai pastatytos Pauliaus koplyčios dekoravime Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje bei sukūrė bazilikai „Mergelės Marijos paėmimo į Dangų“ altorių, kuris laikomas geriausiu Pjetro Berninio darbu.[7] Tikėtina, kad Džianlorencas padėjo tėvui jo darbuose, tačiau atskirai nustatyti jų indėlį neįmanoma. Kitos ankstyvosios Džianlorenco skulptūros: „Šv. Laurynas“ (1615 m., Uficių galerijoje) ir „Šv. Sebastijonas“ (1617 m., Tiseno-Bornemisos muziejuje).[8]

 
Popiežiaus Urbono VIII biustas

Romoje garsas apie jauno Džianlorenco talentą pasklido plačiai, jis patraukė popiežiaus Pauliaus V-ojo dėmesį.[9] 1618 m. kardinolas Mafejas Barberinis sudarė sutartį su Pjetru, kurioje pirmą kartą paminėtas Džianlorencas, sukurti keturias cherubinų galvas Barberinių koplyčios durų vidinėje pusėje Sant'Andrea della Valle bažnyčioje.[10] Bet svarbiausiu ankstyvuoju rėmėju buvo popiežiaus sūnėnas, kardinolas Scipionė Borgezė (kuris taip pat rėmė Karavadžą). Tik dvidešimties metų Džianlorencui jis patikėjo pirmosios monumentalių matmenų skulptūros atlikimą. Tai buvo „Enėjo, Anchiso ir Askanijaus pabėgimo iš Trojos“ grupė, kurios atlikime atsiskleidė ankstyvas ir originalus Džan Lorenco talentas. Nuo 1618 m. iki 1625 m. jis kardinolo vilos (dabar Borgezių galerija) dekoravimui sukūrė dar tris skulptūrines grupes, įvardijamas trimis jo ankstyvaisiais šedevrais.[11] Tai „Prozerpinos pagrobimas“ (1621−1622), „Dovydas“ (1623−1624) ir „Apolonas ir Dafnė“ (1622−1625). Lygiagrečiai stambioms skulptūroms Džianlorencas kūrė mažus, bet pelningus biustus kapams ir galerijoms. Apie 1615 m. jis sukūrė pirmuoju laikomą biustą − 1592 m. mirusio popiežiaus Siksto V mažordomo, vyskupo Santonijo Santa Prassede bažnyčioje Romoje. Jo pirmuoju išties sėkmingu biustu buvo apie 1622 m. iškaltas ispanų teisininko Pedro de Fošo Montojos biustas.[12] 1621 m. pasirūpinus Scipionei Borgezei jam popiežius suteikė riterystę (kavalieriaus titulą). Pirmuoju Dž. L. Berninio architektūriniu darbu buvo Santa Bibiana bažnyčios pertvarkymas.[13]

Vidurinysis laikotarpisKeisti

1623 m. Dž. L. Berninio rėmėjas, kardinolas Mafejas Barberinis buvo išrinktas popiežiumi Urbonu VIII-uoju ir Džianlorencas buvo priimtas dirbti Šv. Petro bazilikos architektu.[14] Jam patikėtas Navonos aikštės fontanų statybų užsakovo ir inspektoriaus postas. Spalio 7 d. jis paskirtas popiežiškųjų metalo dirbtuvių meistru ir Acqua Felice akveduko prižiūrėtoju. 1624 m. jis sugalvojo sukurti Baldakimą, kuris pažymėtų Šv. Petro kapo vietą Šv. Petro bazilikoje.[15] Tuo pačiu metu jis dirbo ties šv. Bibianos, šv. Liongino statulomis ir popiežiaus Urbono VIII-ojo kapo projektu.[16] To meto Romoje Džianlorencas tapo vienu brangiausiai apmokamų menininkų, su kuriuo užmojais varžėsi, bet neprilygo Pjetras da Kortona ir Frančeskas Borominis. Atrodo, kad Džianlorencas negalėjo pasakyti „Ne“ įvairiems užsakovams. Didžiulių apimčių darbus jam padėjo atlikti dirbtuvės, kurių sėkmingas valdymas ir darbų paskirstymas pameistriams tikriausiai buvo nemenkas Džianlorenco talento ir šioje srityje įrodymas. Dirbtuvėse jam padėjo jaunesnis brolis Luidžis. Neskaitant ilgalaikių projektų, pvz., Urbono VIII kapo (sukurtas 1627−1648 m.), Džianlorencui reikėjo įgyvendinti įvairius trumpalaikius sumanymus, kurių nestokojo Kurijos nariai. Neabejotinai sėkmingas dirbtuvių darbas padėjo Džianlorencui išlaikyti didžiulį autoritetą tokį ilgą laiką ir susigriebti pelningiausius užsakymus. Laisvalaikiu Džianlorencas rašė komedijas, kurios buvo vaidinamos jo namuose tarp draugų, ir viena iš jų išliko pilna.

1627−1629 m. Džianlorencas kartu su tėvu Pjetru kūrė Barkačo fontaną Ispanijos aikštėje. 1629 m. vasario 5 d., šešios dienos po K. Maderno mirties, Džian Lorencas buvo paskirtas vyriausiuoju Šv. Petro bazilikos Romoje architektu ir perėmė K. Maderno Barberinio rūmų statybas.[17] Jis pilnai atitiko popiežiaus Urbono VIII-ojo ambicijas išauginti naująjį Mikelandželą Romoje. Sekančius apie 50 metų Džianlorencas dirbo šešiems popiežiams, su kuriais palaikė artimus ryšius, ir buvo atsakingas už Romos miesto architektūrinio veido sukūrimą. 1629 m. rugpjūtį mirė jo tėvas Pjetras. Džianlorencas tuo metu vadovavo grupei kitų menininkų ir pagalbininkų įgyvendindamas Baldakimo projektą virš Šv. Petro kapo bazilikoje (1624−1633). Svarbiausias jo indėlis projekte buvo viršutinio ornamento sukūrimas su keturiais angelais šonuose.[18] Kartu jis pertvarkė keturias atramas bazilikos navų susikirtime, kurių vienos nišoje buvo pastatyta jo šv. Liongino statula. Apie 1636−1638 m. Džianlorencas palaikė ryšius su vieno savo pameistrių žmona Kostanca Bonareli, kurią įamžino asmeniškumo turinčiame biuste. Pasakojama, kad Kostanca taip pat pradėjo palaikyti ryšius su jo broliu Luidžiu. Džianlorencas vieną dieną pranešė Kostancai išvykstantis, tačiau iš tikro palaukė šalia jos namų ir pamatė ją išeinant su Luidžiu. Įsiutęs Džianlorencas užpuolė brolį ir po to nusivijo jį į Šv. Marijos Didžiąją baziliką, į kurią įsiveržė su kardu. Be to, jis pasiuntė žmogų, kad tas užpultų Kostancą ir ji buvo sužeista skustuvu į veidą. Įsikišus popiežiui Urbonui VIII-ajam istorija buvo užglaistyta. Džianlorencas 1639 m. buvo apvesdintas su teisininko dukterimi Katerina Tecijo (1617−1673), su kuria jis susilaukė vienuolikos vaikų, ir iki gyvenimo pabaigos išliko religingu kataliku. Minima, kad jis dalyvaudavo mišiose kiekvieną dieną ir priimdavo komuniją du kartus savaitėje.[19] Jo kūriniai pilnai atitiko Bažnyčios žinią tikintiesiems: buvo realistiški ir skatino emocinį religingumą.

1637 m. popiežius Urbonas VIII-asis užsakė Džianlorencui pastatyti dvi varpines iš Šv. Petro bazilikos fasado abiejų pusių, kurias buvo suplanavęs K. Madernas. Pirmoji varpinė atidengta 1641 m. ir beveik iškart po to pamatyti įskilimai fasade. Dž. L. Berninis sulaukė daug kritikos, bet remiant popiežiui buvo pradėta statyti šiaurinė varpinė, ties kuria darbai sustojo pasibaigus pinigams ir prasidėjus Kastro karui. 1642−1643 m. jis įgyvendino Tritono fontano projektą Barberinio aikštėje Romoje. 1644 m. mirus Urbonui VIII-ajam, naujuoju popiežiumi buvo išrinktas Inocentas X (1644−1655), kuris buvo mažiau prielankus Dž. L. Berniniui ir rėmė F. Borominį ir A. Algardį. Jo priešai pasinaudojo situacija ir dėl varpinių defektų apkaltino jo prastą architektūrinį projektą, nors tikrosios priežastys tikriausiai buvo K. Maderno per silpnai paruošti pamatai ir Urbono VIII-ojo ambicijos turėti grandiozinius bokštus. 1646 m. Inocento X-ojo nurodymu Džianlorencas iš savo lėšų turėjo pasirūpinti varpinių nugriovimu. Tai buvo didžiulis smūgis jo reputacijai, dėl ko jis išgyveno iki gyvenimo pabaigos. Tikriausiai dėl šių aplinkybių jis pradėjo skulptūrą „Tiesa, atskleista Laiko“ (dabar Borgezių galerijoje).[20] Ši skulptūra buvo jo kuriama be užsakymo ir jai Dž. L. Berninis nukalė tik Tiesos figūrą.

Vėlyvieji metaiKeisti

1645 m. Dž. L. Berninis pradėjo ruošti ir iki 1652 m. įgyvendino Kornaro koplyčios projektą Šv. Marijos Pergalingosios bažnyčioje su „Šv. Teresės ekstazės“ skulptūra, kuri laikoma viso baroko meno šedevru.[21] Maždaug tuo pat metu jis sukūrė atminimo monumentą Marijai Ragi Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. 1650 m. buvo jubiliejiniai Bažnyčios metai ir Džianlorencas turėjo pasirūpinti Šv. Petro bazilikos puošyba. Tuo metu jo konkurentas F. Borominis rūpinosi Laterano Šv. Jono bazilikos puošyba. Galutiniame Šv. Petro bazilikos dekoravimo plane buvo 56 medalionai su popiežių-kankinių atvaizdais, 192 angelai ir 104 balandžiai.[22] 1648−1651 m. buvo įgyvendintas vienas žinomiausių Berninio projektų − Keturių upių fontanas su Sen. Egipto obelisku Navonos aikštėje. Skirtingai nuo paplitusios nuomonės, Džianlorencas iškalė ne visas upių alegorines skulptūras, o labiausiai prisidėjo prie uolos ir gyvūnų figūrų iškalimo.[23]

1655 m. popiežiumi tapo Aleksandras VII-asis (1655−1667) iš Kjidžių giminės. Jis užsakė Džianlorencui užbaigti Kjidži koplyčią Santa Maria del Popolo bažnyčioje, kurią prieš daugiau nei 100 metų pradėjo Rafaelis. Koplyčiai Dž. L. Berninis sukūrė „Habakuko ir angelo“ ir „Danieliaus su liūtu“ skulptūras.[24] Tuo pat metu jis suprojektavo drambliuko su obelisku statulą priešais Santa Maria sopra Minerva bažnyčios fasadą (atliktas daugiausiai padėjėjo Erkolės Feratos). 1658 m. Džianlorencas pradėjo dirbti ties trečiosios jėzuitų bažnyčios Romoje, Sant'Andrea al Quirinale statybomis (baigta iki 1670 m.). Jo sūnus Domenikas tvirtino, kad šia bažnyčia Džianlorencas buvo labai patenkintas ir ateidavo joje pailsėti.[25] 1661−1663 m. jis popiežiaus užsakymu sukūrė šv. Jeronimo ir šv. Marijos Magdalietės statulas Kjidžių koplyčiai Sienos katedroje. Jis kūrė popiežiaus Montekavalo rūmų ilgąjį sparną Kvirinalo kalvoje, ir Šv. Petro bazilikoje Karališkuosius laiptus, jungiančius Apaštalų rūmus su bazilika. Laiptams jis sukūrė raito imperatoriaus Konstantino statulą, kuri apskritai laikoma nesėkminga.

Kitu sėkmingu Džianlorenco darbu Šv. Petro bazilikoje buvo bronzinis relikvijorius (Cathedra Petri), kuriame laikoma Šv. Petro kėdė, sukurtas 1657−1666 m.[26] Tuo pat metu pagal jo projektą pertvarkyta Šv. Petro aikštė, apjuosiant ją kolonadomis ir sukuriant erdvę bažnytinėms iškilmėms. 1665 m. Dž. L. Berninis karaliaus Liudviko XIV kviečiamas atvyko į Paryžių projektuoti Luvro fasado. Tuo metu jis buvo toks garsus, kad minios paryžiečių rinkosi gatvėse pasižiūrėti į jo atvykimą. Tačiau Džianlorenco laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingu. Jis iš aukšto žiūrėjo į prancūzų meną ir esą pasakė, kad visas Paryžiaus menas nevertas vieno Gvido Renio paveikslo. Tai atstūmė nuo jo paryžiečius ir jo siūlyti Luvro fasado planai buvo vis atmetami, tad po pusmečio Džianlorencas grįžo į Romą. Per laiką Paryžiuje jis nukalė Liudviko XIV-ojo biustą, kuris vertinamas vienu sėkmingiausių jo biustų. Be to, jis buvo įsipareigojęs sukurti raito karaliaus statulą ir šiuo darbu užsiėmė gerokai vėliau grįžęs į Romą. Jau po Dž. L. Berninio mirties į Paryžių pristatyta statula sulaukė nuosaikaus įvertinimo.

1668−1669 m. Džianlorencas sukūrė Šv. Angelo tilto dekoratyvinę schemą su 10 angelų skulptūrų, iš kurių dvi nukalė jis. Tačiau šios dvi skulptūros popiežiui Klemensui IX-ajam taip patiko, kad buvo perkeltos į Sant'Andrea delle Fratte bažnyčią (dabar ant tilto yra jų kopijos).[27] 1673−74 m. Džianlorencas sukūrė ciborijų Šv. Sakramento koplyčioje Šv. Petro bazilikoje.[28] Reikšmingiausiu vėlyvuoju jo darbu buvo 1674 m. įgyvendintas Altieri koplyčios dizainas San Francesco a Ripa bažnyčioje su palaimintosios Ludovikos Albertoni skulptūra.[29] Jo projektuotą Aleksandro VII-ojo kapą Šv. Petro bazilikoje 1678 m. daugiausiai užbaigė mokiniai.[30] Džianlorencas Berninis mirė 1680 m. lapkričio 28 d. savo rūmuose Ispanijos aikštėje.[31] Jo pageidavimu buvo palaidotas Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje.

Kardinolas Mafejas Barberinis apie Džianlorencą Berninį tvirtino, kad jis buvo „retas aukštos inteligencijos žmogus, pagimdytas dieviškos valios ir Romos šlovei tam, kad nušviesti pasaulį“. Kiti tvirtino jį buvus „drakonu“ ir „suktu ir nedoru žmogumi“.[32] Jo sūnus Domenikas, parašęs tėvo biografiją, tvirtino „jis buvo gaižus iš prigimties, pasišventęs savo darbui ir karštas, kai supykęs“.[33] Savo architektūros kūriniais jis prisidėjo prie Romos, kurioje gyveno nuo 1605 m., baroko formavimosi. Berninis dirbo pagal popiežiaus užsakymus. Prie jo žymiausių architektūros laimėjimų priskiriamos ir kitos rekonstrukcijos − Barberinio rūmai, pusapskritimio formos Šv. Petro aikštės kolonados (16571667 m.). Dž. L. Berninis laikomas paskutiniuoju iš didžiųjų įvairiapusių italų menininkų, kurių dėka Italijos menas dominavo Europoje. Jei baroko architektūroje kai kurie tyrinėtojai atiduoda pirmenybę F. Borominiui, tai skulptūros srityje Dž. L. Berninis neturėjo lygių ir laikomas talentingiausiu klasikiniu skulptoriumi, gyvenusiu po Mikelandželo. 1682 m. jo biografiją publikavo Filipas Baldinučis ir 1713 m. − sūnus Domenikas.

Darbų galerijaKeisti

Ankstyvosios skulptūrosKeisti

BiustaiKeisti

Architektūros darbaiKeisti

Vėlyvosios skulptūrosKeisti

IšnašosKeisti

  1. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  2. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3
  3. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3
  4. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3
  5. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 4
  6. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 4
  7. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 6
  8. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 6
  9. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  10. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 6
  11. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 7
  12. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 7
  13. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  14. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 8
  15. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 8
  16. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 8
  17. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 7
  18. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  19. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  20. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 9
  21. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  22. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 10
  23. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 10
  24. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 11
  25. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 11
  26. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  27. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  28. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  29. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  30. Hibbard, Howard. Encyclopaedia Britannica online, 1966–84 m.
  31. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 11
  32. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3
  33. Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3