Annibale Carracci

Anibalė Karačis it. Annibale Carracci

Anibalės Karačio autoportretas (apie 1585, dingęs)
Gimė	1560 m. lapkričio 3 d. Paryžius
Mirė	1609 m. liepos 15 d. (48 metai) Roma
Palaidotas (-a)	Romos Panteonas
Tautybė	italas

Veikla	tapytojas, grafikas

Vikiteka	Annibale Carracci

Anibalė Karačis (it. Annibale Carracci, 1560 m. lapkričio 3 – 1609 m. liepos 15 d.) – italų baroko tapytojas ir grafikas iš Bolonijos, talentingiausias iš Karačių giminės.

Anibalė daug prisidėjo prie akademistinės dailės mokyklos tradicijos, paremtos praeities didžiųjų meistrų kūrybos studijavimu, susiformavimo Europoje. Nors Anibalė laikomas baroko dailininku, iš tikro jo sąsajos su vėliau sekusiu klasicizmu yra kur kas tampresnės.

Svarbiausiu Anibalės darbu laikomos freskos Farnezės rūmuose Romoje. Tarp jo mokinių ir pasekėjų – Gvidas Renis, Domenikinas, Gverčinas ir daugelis kitų. Per Bolonijos mokyklą jo įtaką patyrė prancūzai Nikola Pusenas ir Klodas Lorenas.

Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose yra Anibalės Karačio paveikslas „Pieta“.^[1]

Biografija

Anibalė Karačis gimė 1560 m. lapkričio 3 d. Bolonijoje siuvėjo šeimoje. Pirmuosius dailės mokslus išėjo pas pusbrolį Liudoviką, kuris mokė tapybos, ir brolį Agostiną, kuris išmokė jį raižytojo amato. Broliai pavyzdžio sėmėsi iš Florencijos dailės, Rafaelio ir Andrea del Sarto.

1580-81 m. Anibalė daug keliavo po Šiaurės Italiją studijuodamas renesanso dailės meistrų kūrybą. Pabuvojo Parmoje ir Venecijoje, kurioje, tikėtina, susitiko su Jakopu Basanu. 1582 m. Anibalė grįžo į Boloniją, kur kartu su broliu ir pusbroliu atidarė nuosavą dailės mokyklą Accademia degli Incamminati (Pažengusiųjų mokykla), kuri vėlesnėje literatūroje buvo dar vadinama Karačių arba Eklektikų mokykla. Mokykloje Karačiai siekė atgaivinti Italijos aukštojo renesanso dailės tradiciją, kaip atsvarą tuo metu dominavusiam manierizmui. Anibalė, spėjama, mokykloje buvo atsakingas už tapybos ir piešimo klasę.

Naujoji dailės mokykla buvo tokia populiari, kad esą likusios dailės mokyklos Bolonijoje buvo priverstos užsidaryti. Karačiai suformavo dailės mokyklą, kurios stilistika ir metodai po to porą šimtmečių dominavo Europoje. Kaip aukščiausius dailės etalonus ir sekimo pavyzdžius Karačiai užtvirtino tokius meistrus kaip Rafaelis, Ticianas, Koredžas, Paolas Veronezė, Tintoretas. Jie nusigręžė nuo Mikelandželo įkvėpto manierizmo, grąžino dailės objekto studijavimą ir piešimą iš natūros. Vienus pirmųjų reikšmingų darbų Karačiai atliko kartu, pvz., Fava rūmuose Bolonijoje 1583–84 m.

„Dievų meilės“, lubų freska (1597–1602, Farnezės rūmai, Roma)

Anibalė buvo talentingiausias iš brolių. Ankstyvuosiuose savo darbuose jis atidavė duoklę praeities meistrams. Pavyzdžiui, „Kristaus krikštas“ (1584) įkvėptas Koredžo, „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ (1590) − Paolo Veronezės. Kitų meistrų imitavimas padėjo pamatus vėlesnei Europos dailės akademinei eklektikai. 1587–88 m. Anibalė vėl keliavo po Šiaurės Italiją. Apie 1588–91 m. broliai dirbo Magnani rūmuose ir apie 1593 m. − Sampieri rūmuose Bolonijoje freskos technika.

Tolydžio kylant dailininkų šlovei Anibalė ir Agostinas 1595 m. buvo pakviesti į Romą kardinolo Odoardo Farnezės. Liudovikas liko Bolonijoje vadovauti mokyklai. Kartu su būriu mokinių 1597 m. Karačiai užsiėmė freskų atlikimu Farnezės rūmuose. Freskos Farnezės rūmuose, žinomos bendru pavadinimu „Dievų meilės“, tapo žymiausiu Anibalės kūriniu. Pačioje projekto pradžioje Agostinas dėl neaiškių priežasčių pasišalino nuo darbų. Freskose Anibalė sukūrė sudėtingas figūrų kompozicijas antikinės mitologijos motyvais. Jose dailininkas parodė geriausią, ką išmoko iš praeities meistrų, bei nuosavą klasikinės dailės viziją. Šios freskos tiesiogiai įkvėpė vėlesnius baroko ir rokoko freskų kūrinius, tarp jų Pjetro da Kortonos ir Džovanio Lanfranko.

Romoje Anibalė išvystė nuosavą stilių, beveik priešingą tuo metu kaip tik Romoje buvusio Karavadžo stiliui. Dviejų didžiausių to meto Italijos meistrų tapybą vieną šalia kitos suvedė darbai Santa Maria del Popolo bažnyčios Cerasi koplyčioje, kurioje Anibalės Karačio, tikriausiai garsiausias paveikslas, „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ yra tarp dviejų Karavadžo šedevrų.

„Kelionė į Egiptą“ (1602-03, Doria Pamphilj galerija, Roma)

1601 m. Anibalė baigė darbus Farnezės rūmuose, tačiau kardinolas Farnezė jų pilnai taip ir neapmokėjo. Vėlesniuose metuose Anibalės produktyvumas smuko. Po 1606 m. dėl neaiškių priežasčių jis visiškai nebetapė, manoma, kad pasidavė melancholijai ir depresijai. Anibalė Karačis mirė 1609 m. liepos 15 d., palaidotas pagal pomirtinį norą Romos Panteone šalia Rafaelio.

Kūryba

Porą šimtmečių po Anibalės mirties freskos Farnezės rūmuose buvo laikomos šedevrais, lygiais Rafaelio freskoms Vatikano stancose ir Mikelandželo freskoms Siksto koplyčioje. Anibalės mokiniais buvo visa plejada gerbiamų Bolonijos dailės mokyklos meistrų: Gvidas Renis, Džovanis Lanfrankas, Frančeskas Albanis, Domenikinas ir kiti. Iš jo dailės mokėsi Gverčinas, Sasoferatas, Rubensas, Berninis, Nikola Pusenas, Klodas Lorenas.

XIX a. viduryje visa Bolonijos dailės mokykla buvo griežtai sukritikuota įtakingo anglų meno kritiko Džono Raskino. Džonas Raskinas buvo prerafaelitų meno judėjimo ideologas, kuris tikrą meną matė Italijos XIV a. ankstyvojo renesanso dailėje. Kritikas teisingai įžvelgė Bolonijos dailės eklektiką − praeities meistrų dailės metodų kopijavimą, tačiau nepelnytai nuvertino didžiausius Bolonijos meistrus. Maždaug šimtą metų po to daugelis Bolonijos dailininkų atsidūrė užmirštųjų gretose. Tačiau XX a. viduryje dėmesys Karačių mokyklai pradėjo grįžti ir Anibalė pradėtas vertinti vienu didžiausių Italijos dailininkų.

Savo daile Anibalė Karačis prisidėjo prie Europos akademistinės, klasikinės dailės principų formavimo. Karačių mokyklos dailės studijavimo metodus perėmė pirmaujančios Europos akademinės dailės įstaigos. Tarp Anibalės darbų pažymėtini dramatiški peizažai, kuriuose mažomis ir nereikšmingomis figūromis vaizduojami žmonės. Garsiausias tokio pobūdžio darbas − „Kelionė į Egiptą“ (1603). Tokia peizažo forma įsitvirtino Europos dailėje porą šimtmečių į priekį. Savo raižiniuose dailininkas atsipalaiduodavo vaizduodamas komiškas situacijas. Anibalei priskiriamas karikatūros žanro išradimas.