Eksperimentinė fizika

Eksperimentinė fizika – klasė metodikų susijusių su fizikinių reiškinių stebėjimais, norint surinkti duomenų apie visatą. Tai gali būti paprasti eksperimentai, pvz., Kavendišo eksperimentas arba daug sudėtingesni – LHC.

Apžvalga redaguoti

Eksperimentinė fizika yra dažnai supriešinama su teorine fizika, kuri yra labiau susijusi su spėjimais ir aiškinimais, o ne su žinių įsisavinimu.

Nors eksperimentinė ir teorinė fizikos yra susijusios su skirtingais gamtos aspektais, jos abi kartu dalijasi tą patį tikslą – reiškinio supratimą ir turi simbiozinį santykį.

Istorija redaguoti

Eksperimentinė fizika, kaip atskira sritis, buvo išvystyta ankstyvojoje moderniojoje Europoje, mokslo revoliucija metu, tai tokių fizikų nuopelnas – Galilėjus, Kristianas Heigensas, Johanesas Kepleris, Blezas Paskalis ir seras Izaokas Niutonas. XVII a. pradžioje Galilėjus atliko nemažai eksperimentų, kad galėtų patvirtinti fizikines teorijas, kurios yra pagrindinės mokslo metode. Jis suformulavo ir sėkmingai patikrino keletą rezultatų dinamikoje, inercijos dėsnyje, kuris vėliau tapo pirmuoju Niutono dėsniu.

Eksperimentinė fizika Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje 1752 m. Vilniaus universitete pradėjo veikti pirmasis fizikos kabinetas, o žymesnieji Lietuvos bajorai Mykolas Oginskis, Mikalojus Radvila ir Antanas Tyzenhauzas įsirengė fizikos kabinetus ir savo dvaruose.[1] Vėliau prie eksperimentinės fizikos plėtros Lietuvoje daug prisidėjo mokslininkai Povilas Brazdžiūnas (1897–1986), Kazimieras Baršauskas (1904–1964) ir kt.[2]

Dabartiniai eksperimentai redaguoti

 
LHC

Garsiausi eksperimentai redaguoti

Eksperimentų metodikos redaguoti

Garsiausi fizikai eksperimentatoriai redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Saulius Juršėnas. „Istorinis įvadas“. Suarchyvuotas originalas 2013-12-24. Nuoroda tikrinta 2013-12-24.
  2. „Kaip fizikai tiria gamtą“. Suarchyvuota iš originalo 2013-12-17. Nuoroda tikrinta 2013-12-17.