Aukštakalnių šv. Apvaizdos cerkvė

55°32′26″š. pl. 26°14′50″r. ilg. / 55.540427°š. pl. 26.247103°r. ilg. / 55.540427; 26.247103

Aukštakalnių šv. Apvaizdos cerkvė

Rusiškas pavadinimas	Свято-Покровский храм
Savivaldybė	Ignalinos rajonas
Gyvenvietė	Aukštakalniai (Ignalina)
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta	1920 m.(atstatyta)

Aukštakalnių Šv. Apvaizdos cerkvė – neveikiantys sentikių maldos namai Aukštakalnių kaime, Dūkšto seniūnijoje, Ignalinos rajone, 6 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto, 1,3 km į pietus nuo kelio 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas . Cerkvė apleista, kritinės būklės.

Istorija

Aukštakalnių sentikių religinė bendruomenė kūrėsi apie 1850–uosius, apjungdama Aukštakalnių, Tetervinių ir kitų gretimų kaimų žmones. Manoma, jog ją įkūrė caro valdžios likviduotos Degučių bendruomenės (1756–1851) likę sentikiai.

Interjeras

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia Šiaurės Vakarų krašte pradėjo masiškai uždarinėti sentikių maldyklas. Taip vietos valdžia uždarė maldyklą, veikusią šventiko namuose Teterviniuose, todėl 1866 m. sentikiai įrengė šventovę gyvenamajame name Aukštakalniuose. 1869 m. valsčiaus administracija ją uždarė, konfiskavo bažnytines ir metrikų knygas, galiausiai nusprendė namą parduoti iš varžytinių. 1873 m. vietos sentikiai kreipėsi 500 parapijiečių vardu su skundu į krašto valdžią, prašydami leidimo pastatyti naują šventovę. Sentikiai savo rašte nurodė, kad juos persekiojo, neleido melstis net savo namuose. Aiškus atsakymas – „neleisti“ sentikiams po 9 mėnesių atėjo iš Vilniaus generalgubernatorijos kanceliarijos. Negaudami vietos valdžios pritarimo, sentikių atstovai, tarpininkaujant Peterburgo policmeisteriui, kreipėsi į carą Aleksandrą II (1873 m. kovo mėn.). Tačiau taip pat sulaukė neigiamo atsakymo, kuriame buvo remtasi teismo sprendimu dėl maldyklos nugriovimo bei veikiančiais įstatymais, kurie draudė bet kokį sentikių maldos namų statymą ar atnaujinimą.

Vietos sentikių padėtis pagerėjo po 1883 m. išleisto įstatymo dėl sentikių. Šiais metais buvo leista Kauno gubernijoje atidaryti maldyklą Aukštakalniuose. Nauja šventovė buvo pastatyta šventiko Vasilijaus Ikoniko iniciatyva. Tačiau jo paslaugų vietos tikintieji atsisakė, nes jis prisijungė prie Baltosios Krynicos (ukr. Біла Криниця) sentikių hierarchijos. Pasak Aukštakalnių bendruomenės sekretoriaus I. Nikitino 1935 m. užrašytų žodinių pasakojimų, „Po to Dievas savo pyktį nukreipė į Aukštakalnių sentikius, ir visas kaimas buvo sudegintas, o Dievo šventovė liko nepaliesta“. 1889 m. kaimą pradėta atstatyti. Naujoje vietoje, šalia senosios, sentikiai pastatė naują medinę šventovę. Po 1906 m. Rusijos imperijoje įstatymu buvo legalizuotos sentikių organizacijos, todėl 1907 m. valdžia leido Aukštakalniuose pristatyti varpinę ir kupolą. Parapijos atstovas Grigorijus Nikitinas 1906 m. dalyvavo Šiaurės Vakarų krašto sentikių suvažiavime Vilniuje.

Pirmojo pasaulinio karo metu abi šventovės sudegė. 1915 m. rugpjūčio 29 d. gyventojai paliko kaimą, o šventovę su likusiomis joje ikonomis ir knygomis leido nežinomam kazokui sentikiui sudeginti, kad šio turto neišniekintų priešai. Iki 1919 m. iš Rusijos gilumos į gimtas vietas grįžo šimtai sentikių pabėgėlių šeimų.

Cerkvė tarpukaryje

Šv. Apvaizdos cerkvė su varpine buvo atstatyta 1920 m. Tačiau dalis Aukštakalnių sentikių po sienos nustatymo su Lenkija atsidūrė užsienyje, kur įkūrė Dūkšto bendruomenę. 1924 m. Aukštakalniuose buvo 520 sentikių parapijiečių, 1931–685, 1949 – apie 800. Tuomet sentikiams labiausiai rūpėjo šventikų ir bendruomenės santykiai, religinis vaikų švietimas, parapijos veiklos materialinis aprūpinimas. 1930–aisiais virš šimto parapijiečių vaikų mokėsi septyniose gretimose lietuviškose pradžios mokyklose, tačiau tikybą jose dėstė šventikai F.I. Rogozinas ir I.I. Nikitinas. Reikiamas mokymo priemones parūpino sentikių centrinė valdžia. 1939 m. Tetervinių ir Salako kaimų sentikiai, remdamiesi šalies nacionalinių mažumų švietimo įstatymu, kreipėsi į vietos valdžią su prašymu įkurti rusiškas klases lietuviškoje mokykloje, esant ne mažiau 30 mokinių.

Kunigo namas

Bendruomenė pokaryje

1940–1950 m. bendruomenei vadovavo šventikas I. Nikitinas, kuris vėliau buvo sentikių bažnytinės valdžios Lietuvos TSR veikėjas (kaip ir jo du sūnūs Eugenijus ir Arsenijus). Taip pat parapijoje tarnavo F.I. Žemčiugovas, Paisijus Orlovas (iki 1956 m.), I.I. Aleksejevas (1956–1966), Matvejus Rogozinas ir kt.

Apie 1980–1990 m. Aukštakalnio sentikių bendruomenė ėmė mažėti, nutrūko pamaldos cerkvėje, į kurią, be to, ne kartą buvo įsilaužę ikonų ir bažnytinių daiktų vagys. 1990-ųjų viduryje tuštėjančiame Aukštakalnių kaime dar gyveno trys sentikių šeimos^[1].