2014 m. vasario revoliucija Ukrainoje
| 2014 m. vasario revoliucija Ukrainoje | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Euromaidanas | |||||||||
 Protestuotojų minia | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Euromaidano protestuotojai Euromaidano kovotojai (Šimtinė) |
 Vidaus reikalų ministerija
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Arsenijus Jaceniukas Petro Porošenka Oleksandras Turčynovas Julija Tymošenko Ruslana |
Viktoras Janukovyčius Serhijus Arbuzovas | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 20 000 – 100 000+ protestuotojų | 7 000+ vyriausybinių pajėgų | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 100 žuvusiųjų[1] 1 100+ sužeistųjų Suimta: 77 |
16 žuvusiųjų 272 sužeistųjų[2] Pagrobta: 67 | ||||||||
| Žuvusiųjų: 82 Sužeistųjų: 622 | |||||||||
2014 m. vasario Ukrainos revoliucija – ginkluotas konfliktas Kijeve tarp oficialios Ukrainos valdžios ir protestuotojų, pasibaigęs koalicijos pasikeitimu Aukščiausioje Radoje ir po to sekusiu valstybės perversmu, kai buvo nuverstas prorusiškų pažiūrų Ukrainos Prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Konflikto priežastys ir aktyvių veiksmų pradžia
redaguotiRevoliucija prasidėjo keliais smurto lydimais gyventojų pasipriešinimo valdžiai epizodais Kijeve, kurie vyko kaip proeuropietiško Euromaidano judėjimo dalis.
Susipriešinimo kulminacija buvo vasario 18 d., kai protestuotojai susirėmė su policija. Šių įvykių metu žuvo mažiausiai 82 žmonės, tarp jų 13 policininkų, daugiau nei 1 100 buvo sužeista.[3] Įvykiai įvardijami kaip Ukrainos revoliucija[4] arba valstybės perversmas.
Pradiniai protestai prasidėjo vasario 18 d., kuomet apie 20 000 protestuotojų Kijeve rinkosi prie Ukrainos Aukščiausios Rados reikalaudami atkurti 2004 m. priimtą šalies konstituciją, kuri buvo pakeista 2010 m. prezidentu tapus Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacija peraugo į kruvinus susirėmimus – policija prieš protestuotojus naudojo gumines kulkas, vėliau ir kovinius ginklus (įskaitant automatus ir snaiperių šautuvus), ašarines dujas, norėdama išsklaidyti protestuojančią minią. Kita pusė atsakė savadarbiais Molotovo kokteiliais, kitais sprogmenimis.[5] Protesto dalyviai įsiveržė į valdančiosios Regionų partijos būstinę ir ją padegė. Politikos apžvalgininkai teigė, kad šalis atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio.[6]
Vasario 19 d. šalies valdžia įsakė sustabdyti visą Kijevo viešąjį transportą bei uždaryti visas mokyklas. De facto tai reiškė nepaprastosios padėties šalyje įvedimą.
Vasario 20 d. šalies vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka pranešė pasirašęs leidimą prieš protestuotojus naudoti kovines kulkas.[7] Šią dieną aukų skaičius buvo didžiausias – per 48 valandas žuvo mažiausiai 77 žmonės.[8]
Koalicijos Radoje pasikeitimas ir Prezidento nušalinimas
redaguotiKitą dieną šalies Rados pirmininkas Volodymyras Rybakas pasirašė parlamentinį nutarimą dėl karinės jėgos naudojimo prieš protestuotojus nutraukimo. Šalies parlamentas netrukus po to sustabdė visus V. Zacharčenkos įgaliojimus. Vasario 21 d. prezidentas V. Janukovyčius, dalyvaujant opozicijos lyderiams, Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrams pasirašė kompromisinį dokumentą, pagal kurį susitarta suformuoti naują vyriausybę, grąžinti 2004 m. konstitucijos galias bei surengti išankstinius šalies prezidento rinkimus 2014 metų gruodžio mėnesį. Vasario 22 d. šalies parlamentas nušalino V. Janukovyčių iš užimamų pareigų. Vasario 23 d. parlamentas laikinuoju šalies vadovu paskyrė Oleksandrą Turčynovą bei nutarė surengti šalies prezidento rinkimus gegužės 25 d. Šią dieną šalies parlamentas paskelbė negaliojančiu anksčiau priimtą kalbos įsakymą, kuris įteisino rusų kalbą kaip regioninę kai kuriose Ukrainos vietose.Tuo metu V. Janukovyčiaus buvimo vieta nebuvo žinoma, nors kaip išaiškėjo, jis pabėgo į Rusiją. Šie įvykiai padėjo pamatus Krymo krizei, Ukrainos pilietiniam karui su tolesne decentralizacija, bei, kai kurių politikų ir istorikų manymu, buvo naujojo Šaltojo karo tarp Rusijos federacijos ir JAV pradžia.
Tolesnė įvykių eiga
redaguotiVasario 28 d. V. Janukovyčius surengė spaudos konferenciją, būdamas pietų Rusijoje. Jis pareiškė, jog laiko save vieninteliu šalies vadovu ir įsitikinęs, kad būsimi prezidento rinkimai bus nelegalūs.[10]
Kovo 1 d. Rusijos Dūma patenkino šalies prezidento Vladimiro Putino prašymą įvesti karius į Ukrainos pietus, Krymą.[11] Tokiu būdu įsiplieskė Krymo krizė.[12]
Kovo 17 d. Krymas ir Sevastopolis paskelbė nepriklausomybę, sekančią dieną - oficialiai prisijungė prie Rusijos. Balandį nepriklausomybę paskelbė Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika, kurios gegužės 24 d. paskelbė susijungimą į naują nepripažintą konfederacinę valstybę - Novorusiją (istorinis, dar Rusijos Imperijoje naudotas teritorijų į šiaurę nuo Juodosios ir Azovo jūrų pavadinimas). Taip prasidėjo kontroversiškas Ukrainos pilietinis karas, kurį mėginta spręsti Minske 2015 m. priimant vadinamąjį "Minsko susitarimą".
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Ukraine bloodshed: Kiev death toll jumps to 77
- ↑ Police, protesters in standoff on EuroMaidan; death toll rises to 22 people
- ↑ Ukraine Violence Leaves at Least 18 Dead
- ↑ Ukraine revolution: Tuesday February 25 as it happened
- ↑ At least 22 reported dead, more than 1,000 injured in Feb. 18 clashes
- ↑ Ukraine: Heading for Civil War
- ↑ Ukrainian Police Authorized to Use Live Ammo as Battle Rages
- ↑ Ukraine protests timeline
- ↑ На Украине отменили закон о региональном статусе русского языка
- ↑ Основные высказывания Виктора Януковича на пресс-конференции в Ростове-на-Дону
- ↑ As it happened: Ukraine crisis
- ↑ Ukraine Mobilizes Reserve Troops, Threatening War