Vikipedija

Žudgalis

Žudgalis
{{#if:
Kaimo kryžkelės koplytėlė. 1985 m.
Žudgalis
Žudgalis
56°03′50″š. pl. 21°32′35″r. ilg. / 56.064°š. pl. 21.543°r. ilg. / 56.064; 21.543 (Žudgalis)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Imbarės seniūnija
Gyventojų (2021) 17
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Žùdgalis
Kilmininkas: Žùdgalio

Žudgalis – kaimas Kretingos rajono savivaldybės šiaurinės rytinėje dalyje, 1 km į vakarus nuo Salantų, kelio  2305  Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai  dešinėje pusėje, Salanto dešiniajame krante.

Alekso Gvazdausko sodyboje 1920 m. pastatytas kryžius. 1985 m.

Etimologija redaguoti

Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašomas lenk. Żuty, Żudgale, vok. Shudkale, rus. Жудкале, Жудгалы, Жудгале, Жудгали, Жудгалиc, liet. Žudgaliai, Žūdgalis, Žutgalis, Žudgalis, o vietos gyventojai kaimą vadina žem. Žodgalės, Žodgalē. Vardo formų įvairovė leidžia manyti, kad anksčiausiai kaimas galėjo būti vadinamas Žūtais, vėliau – Žūtgaliais (Žudgaliais), ir tik XX a. prigijo dabartinė forma.

Vienas seniausių užrašytų vardų (Żuty, t. y. Žūtai) leidžia vietovardį sieti ir su žodžiu „žūtis“, kurio reikšmės yra „pražūtis, prapultis; labai sunki būklė, vargas, kankynė; kas vargsta sunkiai dirba“. Kaimo naujakuriams teko labai sunkiai vargti, kol atokiai esančiuose plėšimuose jie išrovė krūmus ir medžių kelmus, išrinko riedulius, nusausino balas ir pavertė plėšinius derlinga dirbama žeme.

Tačiau dauguma XVI-XVIII a. šiame Žemaitijos krašte atsiradusių kaimų gaudavo pirmojo naujakurio vardą, todėl neatmestina, kad vietovardis susideda iš dviejų žodžių: naujakurio Žudžio (Žudys) vardo, taip pat žodžio „galas“ vedinio, apibūdinančio atkampią kaimo vietą.[2]

Geografija redaguoti

Kaimas plyti Erlos – Salanto senslėnyje ir į vakarus nuo jo esančioje aukštumoje. Jam priklauso 212,10 ha žemės,[3] kuri ribojasi su Kirkšiais, Bargaliu, Pesčiais, Salantais, Dvaraliu ir Alku.

Kaimo centre susikerta keliai keliai Salantai–Kirkšiai–Juodupėnai ir Žudgalis–Pesčiai (Ateities gatvė), o jų kryžkelėje stovi koplytėlė.

Šiauriniame pakraštyje driekiasi Erlos – durpingos užliejamos pievos su jomis link Erlos tekančiu Alkupiu.

Nuo Erlų link Salanto teka Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti.

Pietiniu – pietvakariniu pakraščiu praeina kelias  2305  Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai .

 
Žudgalio (Жудкале) 1872 m. planas. Ištrauka iš Rusijos generalinio štabo parengto Kretingos apylinkių žemėlapio
 
Žudgalio (Żudgale) 1915 m. planas. Ištrauka iš Vokietijos karo kartografų parengto Salantų apylinkių topografinio žemėlapio
 
Žudgalio (Жудгалиc) 1948 m. planas. Ištrauka iš Sovietų armijos generalinio štabo parengto ir 1950 m. išspausdinto Salantų apylinkių topografinio žemėlapio

Istorija redaguoti

Archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad prie Erlos – Salanto senslėnio pirmieji žmonės gyveno jau I-VII a. Apie tai liudija valstiečio Vasiliauskio lauke rastas ir apie 1898 m. į Kalnalio bažnyčioje kunigavusio Juozapo Žiogo senienų kolekciją patekęs akmeninis skiltuvas.[4]

Kaimas susiformavo XVIII a. Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarko Pesčių kaimo bendrųjų ganyklų pakraštyje. Pirmąkart paminėtas 1821 m. Salantų parapijos vizitacijos akte.[5]

1821–1846 m. buvo 7 dūmai.[6] Sodybos telkėsi aplinkui kryžkelę, abipus kelio Žudgalis–Pesčiai.[7] Kryžkelėje nuo seno stūksojo monumentalus kryžius, šalia kurio vėliau pastatyta koplytėlė.

Į rytus nuo gyvenvietės, kelio į Salantus dešinėje pusėje veikė kaimo kapinės, kurias ženklino kryžiai.[8] Dvasiniais gyventojų reikalais rūpinosi Salantų parapijos kunigai.

1845 m. kaime gyveno 40 vyrų ir 39 moterys. Tai buvo Dementijaus ir Elžbietos Petrauskių, Motiejaus ir Marijos Norvilų, Antano ir Petronėlės Buivydų, Ignoto ir Barboros Vasiliauskių, Motiejaus ir Petronėlės Krištapavičių, Juozapo ir Marijonos Bernių, Norėjaus ir Teklės Skėrių, Bonifaco ir Barboros Baužinskių, Teodoro ir Onos Bernių, Prano ir Elžbietos Retkų šeimos.[9] Nuolat gyvenančių ir ūkininkaujančių žemdirbių šeimas sudarė iki 43 žmonių, o likę buvo laikinai apsigyvenę samdiniai ir įnamiai arba karšinami ūkių šeimininkų tėvai.

Panaikinus 1861 m. baudžiavą, žemdirbiai gavo luominę savivaldą ir išsipirko iš Grūšlaukės dvarininko Juozapo Tiškevičiaus iki tol nuomotą žemę. 1866 m. kaime buvo 8 katalikų kiemai,[10] o 1895–1915 m. – 10 sodybų.[11]

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. registruoti 8 ūkiai ir 64 gyventojai.[12] Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimas buvo išskaidytas į 10 vienkieminių ūkių.

Kaimo laukai, pievos, miškeliai turėjo savo vardus. Šiaurės rytiniame pakraštyje Erlos slėnyje plytėjo Velenijomis vadinamas durpynas, kuriame apylinkės gyventojai durpes. Šio durpyno duobėse po Antrojo pasaulinio karo stribai ir enkavedistai slapta pakasdavo Salantų valsčiuje žuvusius Lietuvos partizanus.[13]

Į pietus nuo durpyno driekėsi pora šienaujamų pievų: didesnioji – Pelkelė (žem. Pelkalė), o mažesnioji – Papilalė. Dar dvi nedidelės pievos buvusios abipus kelio į Salantus: kairėje – Lankos (žem. Lonkos), dešinėje – Kalvelės (žem. Kalvalės).

Šiaurės vakarinėje dalyje, kelio į Juodupėnus dešinėje pusėje plytėjo Kadagynas – kadagių, žolių ir krūmų kupstais apaugusios ganyklos. Už jų buvusi Kėsuotė (žem. Kiesoutie) – drėgna, neišdžiūvanti dirva, pilna kupstynų. Šiaurinėje dalyje dirvonavo Pašalutinės atkalnė.

Tarp kelių Salantai–Juodupėnai ir Salantai–Darbėnai bei tarp Erlos – Salanto upių senslėnio ir kelio Žudgalis–Pesčiai driekėsi Tarpeliai (žem. Tarpaliai) – apie 20 ha ariamos žemės. Šiaurėje ji ribojosi su Senkapiais vadinama pieva ir ariama žeme. Pietvakariniu pakraščiu į Grūšlaukę ir Darbėnus einantis žmonių rankomis supiltas vieškelis vadintas Kasiniu, todėl šalia jo esantį apie 15 ha ariamos žemės gyventojai pavadino Pakasiniu.[14]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1919–1950 m. Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1950–1953 m. Salantų rajonas, Klaipėdos sritis
1953–1959 m. Salantų rajonas
1959–1995 m. Kretingos rajonas
1995–2009 m. Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m. Leliūnų seniūnaitija, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1821 m. ir 2021 m.
1821 m. 1843 m. 1845 m. 1866 m. 1902 m.[15] 1923 m.sur.[16] 1959 m.sur.[17]
45 57 79 65 58 64 38
1970 m.sur.[17] 1979 m.sur.[18] 1989 m.sur.[19] 2001 m.sur.[20] 2011 m.sur.[21] 2021 m.sur.[22] -
37 26 35 21 13 17 -


Gamtos paveldas redaguoti

  • Šiaurinė ir rytinė kaimo dalys iki Ateities gatvės patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką, o fliuvioglacialiniame Erlos upės senslėnyje esanti teritorija saugoma kaip sudėtinė Erlos geomorfologinio draustinio dalis.[23]

Kultūros paveldas redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
  2. ↑ Julius Kanarskas. Žūdgalio praeities mozaika. – Pajūrio naujienos – 2021 m. sausio 29 d. – P. 9
  3. ↑ Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl Kretingos rajono Vydmantų seniūnijos įsteigimo ir Kretingos rajono savivaldybės seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo“. – Kretinga, 2016-12-22. – Nr. T2-320
  4. ↑ Akmeninis skiltuvas. I–VII a. – Šiaulių „Aušros“ muziejus. – Eksponato Nr. ŠAM GEK 841-9/ŠAM I–A120-278
  5. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – T. 15. – Vilnius, 2011. – P. 73
  6. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno verbės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – T. 15. – Vilnius, 2011. – P. 73
    Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 185
  7. ↑ Карта г. Ковенской и Курляндской. Рядъ X. Листъ I. – Топ. Васильевъ, Ѳедотовъ, [1865–1866]
    Карта г. Ковенской, Курляндской и части Пруссіи. Рядъ X. Листъ 1. – Топ. Васильевъ, Ѳедотовъ, 1872 г.
  8. ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 20. – L. 301
  9. ↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 62v-63r, 65v-66r
  10. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – T. 15. – Vilnius, 2011. – P. 73
  11. ↑ Карта Ковенск. и Курляндск. губ. – VII–10. – Тельшевск. и Гробинск. уѣзд. – Поржезинскій, Кузьминъ. – 1895 г.
    Karte des westlichen Russlands. – Kreis Grobin, Gouvernement Kurland, Kreis Telsze, Gouvernement Kowno. – J 17. – Sałanty. – Kartographische Abteilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme. – 1915
  12. ↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 120
  13. ↑ Julius Kanarskas. Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo. – Klaipėda, 2016
  14. ↑ Lietuvos žemės vardynas. – Žemės vardai Žudgalio kaimo Salantų valsčiaus Kretingos apskrities. – Surašytojas Feliksas Bražiūnas, mokytojas. – Salantai, 1935 m. birželio mėn. – Lietuvių kalbos institutas
  15. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  16. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  17. ↑ 17,0 17,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  18. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  19. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  20. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  21. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  22. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  23. ↑ Salantų regioninio parko planavimo schema. – Ribų planas. – VĮ Žemės ūkio fondas. – 2017. – L. 2
  24. ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas (tęsinys). – Vilnius, 1977. – P. 52, eil. Nr. 3697
  25. ↑ Kretingos rajono mažosios liaudies architektūros ir dailės paminklai. – 1963-1977. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 17. – L. 72, eil. Nr. 138
  26. ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas (tęsinys). – Vilnius, 1977. – P. 52, eil. Nr. 3698

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  Juodupėnai – 3 km
Kirkšiai 		Alkas – 1 km Dvaralis – 2 km  
Bargalis – 1 km
     
     
     
SALANTAI – 1 km
Leliūnai – 2 km Pesčiai – 1 km Žvainiai – 2 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Žudgalis&oldid=6801986"