Šventoji Romos imperija

Šventoji Romos imperija (lot. Sacrum Romanum Imperium, vok. Heiliges Römisches Reich) – viduramžiais ir naujaisiais laikais Vakarų bei Vidurio Europoje gyvavęs valstybinis junginys. Imperija 962 m. susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės ir gyvavo iki jos iširimo 1806 m. per Napoleono karus. Valstybės pradžia dažniausiai laikomas Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.

Šventoji Romos imperija lot. Sacrum Imperium Romanum vok. Heiliges Römisches Reich
←   ← 962 – 1806 ↓
Vėliava Herbas
Location of Šventosios Romos imperijos teritorijos kaita 962–1806 m.
Sostinė	Nebuvo oficialios sostinės
Kalbos	Vokiečių, lotynų
Valdymo forma	Renkamoji monarchija
Imperatorius
962–973	Otonas I
1155–1190	Frydrichas I
1508–1519	Maksimilianas I
1519–1556	Karolis V
1792–1806	Pranciškus II
Parlamentas	Reichstagas
Era	Viduramžiai · Naujieji laikai
- Otono I karūnavimas	962 m. vasario 2 d.
- Pranciškus II atsižada sosto	1806 m. rugpjūčio 6 d.
Valiuta	Taleris, guldenas, grašis, reichstaleris
Prieš Po Vidurio Frankų karalystė Rytų Frankų karalystė Jungtinė Nyderlandų karalystė Reino konfederacija Austrijos imperija Prūsijos karalystė Lichtenšteinas

Formulė „Romos imperija“ (Imperium Romanum) naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai save titulavo „romėnų imperatoriais“ (Imperator Romanorum) ir „romėnų karaliais“ (Rex Romanorum). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).

Nuo 1254 m. vokiečių dokumentuose valstybė vadinama „Šventąja Romos imperija“ (Sacrum Imperium Romanum). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae („vokiečių tautos“), o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Istorija

Šventoji Romos imperija po Vestfalijos taikos sutarties 1648 m.

Šventoji Romos imperija atsirado iš Rytų frankų karalystės ir priešnacionaliniu ar viršnacionaliniu dariniu, kuris niekada netapo nacionaline valstybe kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.

Imperija faktiškai kaip „skėtinė organizacija“ apėmė daugelį teritorijų ir sudarė tam tikrus legitimumo rėmus atskirose teritorijose valdžiusiems valdovams. Šios pusiau savarankiškos kunigaikštystės ir hercogystės pripažino imperatorių kaip idėjinį imperijos valdovą ir turėjo paklusti imperijos įstatymams, teismams ir reichstagų sprendimams, tačiau per monarcho rinkimus, reichstagus ir kitas luomines atstovavimo institucijas dalyvavo imperijos politikoje ir galėjo daryti jai įtaką.

Imperatorių kova su popiežiais (vadinamoji kova už investitūrą) lėmė tai, kad XIII a. prarasta Italija ir sustiprėjo imperiją sudarančios vokiečių kunigaikštystės. Imperatoriaus valdžia Vokietijoje darėsi vis labiau sąlygiška, o po Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) imperatorių valdžia beliko nominali.

Šventoji Romos imperija prieš Prancūzijos revoliuciją 1789 m.

Šventosios Romos imperijos imperatorius tuo metu realiai tevaldė savo domeną, ir iš ten gaudavo savo pagrindines pajamas. Tai buvo sąlygota ypatingos Vokietijos situacijos. Kai daugelyje Europos šalių vyko centralizacija, Vokietijoje liko politinis išsiskaidymas. Kadangi teisiškai Vokietijos kunigaikščiai buvo privatūs savo valdų savininkai, tai reiškė atskirų politinių vienetų nepastovumą, išskyrus bažnytines žemes. Daugelis Šventosios Romos imperijos valdų skyrėsi resursais, teritorija, politine reikšme ir juridiniu statusu. Dinastijos taip pat sėkmingai galėjo plėsti ir stiprinti savo valdas bei išskaidyti jas skirtingiems paveldėtojams, sukuriantiems atskiras šakas.

Po Vokietijos pralaimėjimo Prancūzijai 1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu imperatorius Imperatorius Pranciškus II atsisakė imperijos sosto. Napoleonas didžiąją imperijos dalį perorganizavo į Reino konfederaciją, satelitinę valstybę. 1814–1815 m. Vienos kongrese Šventoji Romos imperija nebuvo atkurta ir atsirado Vokiečių konfederacija, sudaryta iš 34 vokiečių valstybių ir 4 laisvųjų miestų.

Habsburgų-Lotaringijos giminė, kuriai priklausė Pranciškus II, imperijos žlugimą išgyveno ir valdė Austriją bei Vengriją kaip imperatoriai iki pat galutinio imperijos panaikinimo po Antrojo pasaulinio karo 1918 m.

Imperijos teritorija

Imperiją sudarė Vokietija (dabartinės Vokietijos teritorijos bei Austrija, Bohemija ir kitos Habsburgų valdos), taip pat dalys dabartinės Lenkijos (Silezija). Kurį laiką imperijai priklausė ir Šveicarija bei šiaurinės žemumų šalys (vėliau Jungtinės Nyderlandų provincijos), dalis dabartinės Rytų Prancūzijos ir Šiaurės Italijos.

Imperijos valdymas

• Šventosios Romos imperijos monarchas buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius.
• Šventosios Romos imperiją sudarančių sričių atstovai posėdžiaudavo Reichstage.
• Šventoji Romos imperija turėjo teismus, pavyzdžiui, Imperatoriškąjį rūmų teismą.