Atverti pagrindinį meniu

Štuthofo koncentracijos stovykla

 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Štuthofo koncentracijos stovykla
Plan Stutthof.jpg
Map of KL Stutthof main camp after expansion. The German armaments factory DAW (Deutsche-Ausrüstungs-Werke) to the right (black, outlined in red) by the prisoner barracks. Death gate marked with an arrow, next to the red-brick SS administration building (photo below). The Stutthof Museum permanent exhibit
KL Stutthof 01.jpg
KL Stutthof Museum panorama, 2007
Operation
PeriodSeptember 2, 1939 – May 9, 1945
Prisoners110,000 with 85,000 dead victims

Štuthofo koncentracijos stovykla buvo nacių Vokietijos koncentracijos stovykla, pastatyta nuošalioje, šlapioje ir miškingoje vietovėje, šalia mažo miestelio Štutovo (vok. Stutthof), 34 km į rytus nuo Gdansko miesto, buvusioje laisvojo Dancigo miesto teritorijoje. Koncentracijos stovykla buvo įkurta ant jau egzistuojančių struktūrų, kurios buvo naudojamos Lenkijos inteligentams įkalinti po vokiečių invazijos į Lenkiją antrojo pasaulinio karo metu.[1] Šimtai pavergtų kalinių (daugiausiai žydų) specializuotuose būriuose pastatė barakus, kurie buvo naudojami naujai koncentracijos stovyklai. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pirmoji koncentracijos stovykla, pastatyta už Vokietijos teritorijos ribų, kuri veikė nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. ir buvo paskutinė koncentracijos stovykla, kurią 1945 m. gegužės 9 d. išlaisvino sąjungininkų pajėgos. Iš 110 000 deportuotų kalinių net 85 000 aukų mirė šioje koncentracijos stovykloje.[2]

Turinys

StovyklaKeisti

 
German concentration camps in occupied Poland (marked with black squares). Stutthof, upper left

Jau 1936 metais nacių institucijos Laisvajame Dancigo mieste pradėjo rinkti duomenis apie žinomus žydų ir lenkų inteligentus. Taip pat slaptai apžiūrinėjo ir rinko tinkamą vietą, kurioje būtų galima įkurti koncentracijos stovyklą. Prieš Štuthofo stovyklai smarkiai išsiplečiant, ji buvo naudojama kaip civilinio kalinimo stovykla, valdoma Dancigo policijos viršininko. 1941 m. lapkričio mėnesį ji tapo „darbo švietimo“ stovykla, kurią administravo vokiečių saugumo policija. Galiausiai 1942 m. sausio mėn. Štuthofas tapo įprasta koncentracijos stovykla, kurioje buvo nužudyta tūkstančiai žydų ir romų kilmės žmonių.

Pradinė stovykla (vadinama senąja stovykla) buvo apsupta spygliuotos vielos tvora. Ją sudarė aštuoni barakai kaliniams ir „kommandantur“, kuris buvo skirtas SS sargybiniams, iš viso 120 000 m². 1943 m. stovykla buvo išplėsta ir nauja stovykla buvo įkurta šalia jau seniau egzistavusios. Stovykla buvo apsupta elektrifikuota spygliuotos vielos tvora ir turėjo trisdešimt naujų barakų, o jos teritorija išsiplėtė iki 1,2 km². 1943 m. stovykloje buvo pastatytas krematoriumas (skirtas žmonių kūnams deginti) ir dujų kamera. Šie statiniai buvo pastatyti kaip tik laiku tam, kad būtų pradėtas masinis žydų naikinimas. Pagal „Galutinį Sprendimą“ („Galutinis sprendimas“ buvo nacių parengta žydų masinio naikinimo programa) Štuthofo stovykla buvo įtraukta į masinio naikinimo, kuris turėjo prasidėti 1944 m. birželį, sąrašus. Taip pat prireikus buvo naudojami mobilūs dujų vagonai, skirti dujų kameros našumui maksimaliai padidinti (per vieną egzekuciją buvo nužudoma 150 žmonių).

 
Įėjimas į stovyklą, 2008 m.
 
Štuthofo stovyklos administracija

Stovyklos personalasKeisti

Stovyklos apsaugoje dirbo SS pareigūnai, o po 1943 m. – ukrainiečių pagalbininkai.[3] 1942 m. pirma vokietė moteris SS Aufseherinnen atvyko į Štuthofo koncentracijos stovyklą kartu su moterimis kalinėmis. Štuthofo koncentracijos stovyklos komplekse dirbo 295 moterys sargybinės.[4] Tarp žinomų koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų moterų buvo Elisabeth Becker, Erna Beilhardt, Ella Bergmann, Ella Blank, Gerda Bork, Herta Bothe, Erna Boettcher, Hermine Boettcher-Brueckner, Steffi Brillowski, Charlotte Graf, Charlotte Gregor, Charlotte Klein, Gerda Steinhoff, Ewa Paradies ir Jenny-Wanda Barkmann. Trisdešimt keturios koncentracijos stovyklos apsauginės (tarp jų: Becker, Bothe, Steinhoff, Paradies ir Barkmann) vėliau buvo pripažintos atlikusios nusikaltimus prieš žmogiškumą. Moterys iš Dancigo miesto ir kitų apylinkių Štuthofo stovykloje apsauginėmis-sargybinėmis buvo įdarbinamos nuo 1944 m. birželio mėn. Jos buvo treniruojamos dėl sargybinių trūkumo po to, kai buvo įsteigtas Štuthofo koncentracijos padalinys Bromberg-Ost (Konzentrationslager Bromberg-Ost) Býdgoščiaus mieste.[5]

Pasak Terje Emberlando, vyriausiojo tyrėjo Norvegijos holokausto ir religinių mažumų centre, keletas Waffen SS savanorių iš Norvegijos dirbo sargybiniais arba instruktoriais su kaliniais iš Šiaurės valstybių.[6]

KaliniaiKeisti

 
Dujų kameros vidus
 
Policės - Mścięcino: memorialinė plokštelė, apdovanota darbuotojais iš Lenkijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Lietuvos, Rusijos, Italijos ir Slovakijos, kuriuos kankino darbo metu II pasaulinis karas; šiuo metu yra Lenkijoje

Pirmieji Štuthofo koncentracijos stovykloje 1939 m. rugsėjo 2 d. įkalinti kaliniai buvo 150 Lenkijos piliečių, areštuotų Dancigo miesto gatvėse iškart po to, kai prasidėjo karas. Jau po pirmų dviejų savaičių, 1939 m. rugsėjo 15 d., kalinių skaičius pasiekė 6 000. Dešimtis tūkstančių žmonių, tiksliau, net apie 100 000 žmonių, įskaitant lenkus, lietuvius, komunistus ir žydus iš visos Europos, deportavo į Štuthofo koncentracijos stovyklą.[7] Šis 100 000 žmonių skaičius yra laikomas ganėtinai kukliu, nes tikslus skaičius nėra žinomas dėl to, kad pirmos aukos nebuvo tvarkingai registruojamos žudymo sąrašuose ir buvo nusiųstos skubiai sunaikinti. Kai 1944 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais sovietų pajėgos pradėjo žengti į priekį per Estijos teritoriją, Klogos koncentracijos stovyklos personalas evakavo daugumą kalinių jūra, nusiųsdami juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

LietuviaiKeisti

Koncentracijos stovykloje 1943 m. buvo įkalintos žinomos Lietuvos asmenybės: Kazys Bauba, Rapolas Mackonis, Vincas Blažys, Mykolas Mačiokas, Juozas Brėdikis, Petras Mačiulis, Ignas Budrys, Jonas Maliniauskas, Petras Buragas, Zigmantas Masaitis, Vladas Butkus, Vytautas Meilus, Jonas Čiuberkis, Juozas Narakas, Adolfas Darginavičius, Jonas Noreika, Vladas Darginavičius, Mykolas Pečeliūnas, Pranas Germantas, Stasys Puodžius, Bronius Grigas, Leonas Puskunigis, Antanas Januškevičius, Kazys Rakūnas, Vladas Jurgutis, Jonas Rimašauskas, Aleksandras Kantvilas, Balys Sruoga, Jonas Katiniauskas, Vytautas Stanevičius, Petras Kerpė, Antanas Starkus, Petras Kiškis, Jonas Šernas, Mečys Kriaučiūnas, Algirdas Tumėnas, Vytautas Tumėnas, Antanas Kučinskas, Juozas Valenta, Kazys Kuprėnas, Jurgis Valiukevičius, Alfonsas Lipniūnas, Stasys Yla, Antanas Liūdžius, Pilypas Žukauskas, Mečislovas Mackevičius. [8] Vėliau atvežti: Antanas Šapalas, Vladas Čekauskas, Vladas Grudzinskas, Klemensas Gumauskas, Mykolas Mačiukas, Vaclovas Alksninis, Antanas Starkus, Henrikas Ernestas Blazas, Vladislovas Telksnys (Lankaitis).

Štuthofo konclagerio buvusio krematoriumo patalpose atidengta atminimo lenta, įamžinanti kalėjusių lietuvių atminimą. Knygas apie savo išgyvenimus Štuthofe yra parašę Balys Sruoga („Dievų miškas“, parašyta 1945 m., išleista 1957 m.), Stasys Yla („Žmonės ir žvėrys“) ir (Vladislovas Telksnys („Kamino šešėlyje“, 1990 m.). Rapolas Mackonis parašė rankraštį, kuris saugojamas Lietuvos ypatingajame archyve.

SąlygosKeisti

 
Crematory building

Žmonės koncentracijos stovykloje gyveno brutaliomis sąlygomis. Daug kalinių mirė nuo dėmėtosios šiltinės epidemijos, kuri stovykloje kilo du kartus – 1942 m. žiemą ir 1944 m. SS sargybiniai atrinkdavo kalinius. Tie, kurie buvo silpni arba sergantys, būdavo nužudomi dujomis mažose dujų kamerose. Dujų kamerose nuo 1944 m. birželio mėn. buvo naudojamos ciklono B (zyklon B) dujos. Koncentracijos stovyklos gydytojai taip pat žudė sergančius, sužeistus ir silpnus kalinius, suleisdami mirtinas injekcijas ar išbandydami preparatus su žmonėmis. Šioje koncentracijos stovykloje buvo nužudyta daugiau kaip 85 000 žmonių.

Naciai naudojo Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius priverstiniams darbams. Daug kalinių dirbo SS priklausančiuose versluose, tokiuose kaip DAW (Deutsche Ausrüstungswerke), labai saugomoje ginkluotės gamykloje, kuri buvo įkurta stovyklos teritorijoje šalia kalinių barakų. Kiti kaliniai dirbo vietinėse plytinėse, privačiose pramonės įmonėse, žemės ūkyje arba koncentracijos stovyklos darbuose. 1944 m. prievartinius darbus atliekančių kalinių jėga tapo labai svarbi ginklavimosi pramonei, Focke-Wulfaircraft gamykla buvo pastatyta Štuthofo koncentracijos stovyklos teritorijoje. Galiausiai Štuthofo koncentracijos stovyklos sistema tapo plačiu priverstinių darbų stovyklų tinklu. Remiantis Holokausto enciklopedija, šiaurinėje ir centrinėje Lenkijos teritorijoje buvo įkurti 105 Štuthofo koncentracijos stovyklos padaliniai (kiti šaltiniai priskaičiuoja jų mažiau). Didžiausi Štuthofo stovyklos padaliniai buvo Torunėje ir Elbinge.[9]

Muilo gaminimas iš aukų kūnųKeisti

Egzistuoja įrodymai, kad naciai užsiėmė nedidelio masto muilo pagaminto iš kalinių kūnų gamybą, kuris buvo išgautas Štuthofo koncentracijos stovykloje.[10] Štuthofo koncentracijos stovykla buvo viena iš trijų koncentracijos stovyklų kurių žmonių liekanos buvo naudojamos muilo gamybai. Nacių daktaras Rudolf Spanner gamindavo riboto kiekio muilą iš žmonių riebalų ir turėjo siekių tolimesniam produkto kūrimui.[11] Alexander Werth savo knygoje „Rusija karo metu 1941 iki 1945“ raportavo, kad 1945 m. netrukus po to kai raudonąji armija išlaisvino Gdansko (Danzig) miestą, jis matė eksperimentinę gamyklą už miesto ribų, kurioje buvo gaminamas muilas iš žmonių kūnų. Pasak Werth ši gamykla buvo valdoma vokiečių profesoriaus Spanner. Tai buvo košmariškas reginys su bakais pilnais žmonių galvų ir kitų marinuotų kūno dalių ir kibirų pilnų medžiagos, kuri buvo muilas iš žmonių kūno.[12]

2006 metais mokslininkai iš Gdansko technologijos universiteto patvirtino ir įrodė, kad naciai vykdė muilo gaminimą iš žmonių kūnų. Šiuos tyrimo rezultatus paskelbė Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus pranešime spaudai. Profesorius Andrzej Stołyhwo iš SGGW Varšuvoje analizavo muilo pavydžius gautus iš medicinos akademijos anatomijos istituto Gdanske. Profesorius Andrzej Stołyhwo rado, kad cheminės žmonių muilo savybės buvo panašios pavyzdžiams, kurie buvo naudojami nacių karo nusikaltimams (tarp 1945 metų lapkričio ir 1946 spalio mėn.) įrodyti Tarptautiniame Teisingumo teisme Hagoje.[13]

Mirties žygisKeisti

Kalinių evakuacija iš Štuthofo koncentracijos stovyklų sistemos šiaurės Lenkijoje prasidėjo sausio 25 d. 1945 m. Prasidėjus galutinei evakuacijai Štuthofo konecracijos stovyklų sitemoje buvo beveik 50,000 kalinių, dauguma iš jų buvo žydai. Apie 5,000 kalinių iš Štuthofo koncentracijos stovyklos padalinių buvo nuvaryti iki Baltijos jūros kranto, suvaryti į vandenį ir sušaudyti iš kulkosvaidžio. Likę buvo marširuoti į Lauenburg miestą rytų Vokietijoje. Sovietų kariams pakirtus kelią, vokiečiai suvarė išgyvenusius kalinius atgal į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Žygiuodami didelius atstumus žiauriomis žiemos sąlygomis ir kęsdami žiaurų prižiūrėtojų elgesį tūkstančiai mirė.

1945 m. balandžio mėn. likę Štuthofo stovyklos kaliniai buvo pašalinti iš stovyklos Baltijos jūros keliu, nes stovykla buvo apsupta sovietų karių. Dar kartą šimtai kalinių buvo suvaryti į jūrą ir sušaudyti. Apie 4,000 kalinių buvo pasodinti į mažą valtį ir išsiųsti į Vokietiją. Kai kurie buvo išsiųsti į Neuengamme koncentracijos stovyklą šalia Hamburgo miesto ir kai kurie į koncentracijos stovyklas išilgai Baltijos jūros. Daugelis pakeliui nuskendo. Barža pilna kalinių buvo išmesta ant kranto Klintholm Havn Danijoje. 1945 m. gegužės mėnesį iš 370 kalinių net 351 buvo išgelbėti. Netrukus prieš vokiečiams pasiduodant kai kurie kaliniai buvo perkleti į Malmö mietą Švedijoje ir paleisti neutralioje šalyje. Buvo apskaičiuota, kad apie 25,000 kalinių, vienas iš dviejų, mirė per Štuthofo koncentracijos stovyklų evakuaciją.[14]

Sovietų pajėgos išlaisvino Štuthofo koncentracijos stovyklą 1945 m. gegužės 9 dieną, išgelbėdami apie 100 kalinių, kurie sugebėjo pasislėpti galutinės stovyklos evakuacijos metu.[15]

Štuthofo teismaiKeisti

 
Elisabeth Becker, front row, left

Niurnbergo teismai neteisė Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybinių, tačiau Lenkija iškėlė keturis teismus Gdanske prieš buvusius sargybinius ir Štuthofo kapos, kaltindama juos padarius karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmoniją. Pirmas teismas vyko nuo 1946 m. balandžio 25 d. iki 1946 m. gegužės 31 d., jis iškeltas prieš 30 buvusių pareigūnų ir Štuthofo stovyklos sargybinių. Sovietų/Lenkijos specialusis baudžiamasis teismas nustatė, kad visi kaltinamieji yra kalti dėl jiems pateiktų kaltinimų. Vienuolika kaltinamųjų, įtraukiant buvusį komandyrių Johann Pauls, buvo nuteisti mirties bausmei. Likę buvo taip pat nusteisti ir gavo įvairių terminų laisvės atėmimo bausmes.

Antrasis teismas vyko nuo 1947 m. spalio 8 d. iki 1947 m. spalio 31 d., prieš Lenkijos specialųjį baudžiamąjį teismą. 24 buvę pareigūnai ir Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybiniai buvo patraukti atsakomybėn, teismas pripažino juos kaltais ir nuteisė. Dešimt iš jų buvo nuteisti mirties bausmei.

Trečiasis teismas vyko nuo 1947 m. lapkričio 5 d. iki 1947 m. lapkričio 10 d., prieš Lenkijos specialųjį baudžiamąjį teismą. 20 buvusių pareigūnų ir Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybinių buvo patraukti atsakomybėn ir nuteisti. 19 kaltinamųjų pripažinti kaltais ir vienas išteisintas.

Ketvirtasis ir paskutinis teismas taip pat vyko prieš Lenkijos specialųjį baudžiamąjį teismą nuo 1947 m. lapkričio 19 d. iki 1947 m. lakričio 29 d. 27 buvę pareigūnai ir Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybiniai buvo patraukti atsakomybėn ir nuteisti. 26 rasti kaltais ir vienas išteisintas.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Maria Przyłucka (1977). Praca więźniów w obozie koncentracyjnym Stutthof [Prisoner labour at Stutthof] (PDF). Zeszyty Muzeum Stutthof (2). Muzeum Stutthof w Sztutowie. pp. 59 (4–5/19 in PDF). Retrieved 11 February 2015.
  2. Stutthof, the first Nazi concentration camp outside Germany“. JewishGen.org. Retrieved 2013-01-21.
  3. Holocaust Encyclopedia (20 June 2014). „Stutthof“. United States Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2 February 2015.
  4. Nunca Mas (2007), Datos de 295 Mujeres Pertenecientes a la SS: Christel Bankewitz, Stutthof. Historia Virtual del Holocausto.
  5. Benjamin B. Ferencz. Less Than Slaves: Jewish Forced Labor and the Quest for Compensation. Retrieved 2013-06-24.
  6. „Norske vakter jobbet i Hitlers konsentrasjonsleire“. 2010-01-01. Retrieved 2013-01-21.
  7. As an example of communist deportations to Stutthof, see the Danish Horserød camp.
  8. Lietuvių enciklopedija, XXXIX: 94.
  9. Holocaust Encyclopedia (20 June 2014). „Stutthof“. United States Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2 February 2015.
  10. Shermer, Michael; Alex Grobman (2002). Denying history: Who says the Holocaust never happened and why do they say it?. Univ. of California Press. pp. 114–117.
  11. „Tests show that Nazis used human remains to make soap“. Mail & Guardian Online. Retrieved 2013-01-21.
  12. Werth, Alexander (1964). Russia at War, 1941–1945. Dutton. p. 1019.
  13. Auschwitz-Birkenau State Museum (October 2006) Human Fat Was Used to Produce Soap in Gdansk during the War. Quote: The corpses used in the experiments were obtained from sources including the mental hospital in Kocborów, the prison in Królewiec [then Konigsburg, now Kaliningrad, Russia], and – despite Spanner’s categorical denials – the Stutthof death camp. (PAP)
  14. „Stutthof“. U.S. Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2013-06-24.
  15. „Stutthof“. U.S. Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2013-06-24.