Alfonsas Lipniūnas
Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas, 1905 m. kovo 12 d. Talkoniuose, Pumpėnų vlsč. – 1945 m. kovo 28 d. Pucke, Pamario vaiv., Lenkijoje) – lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, Dievo tarnas.[1]
BiografijaKeisti
A. Lipniūnas kilęs iš gausios valstiečių šeimos, buvo septintasis vaikas iš dešimties. Lankė Pumpėnų pradinę mokyklą, 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją.
1930 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1932 m – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1930–1935 m. buvo Panevėžio katedros vikaras, Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktorius.
1935–1937 m. studijavo sociologiją Lilio universitete, 1937–1939 m. – Paryžiaus katalikų institute. Nuo 1939 m. dirbo lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute (vėliau perkėlus įstaigą – Vilniuje). Nuo 1940 m. profesorius. Nuo 1942 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos sociologijos ir pastoracinės teologijos profesorius, Vilniaus universiteto kapelionas. 1940–1943 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas.
Apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią, 1943 m. kovo 17 d. nacių buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Artėjant frontui, 1945 m. sausio 25 d. buvo pradėta koncentracijos stovyklos evakuacija. Persikėlimo metu pavyko išvengti prižiūrėtojų dėmesio ir su dar keliais lietuviais atvykęs į Pucką ten pasiliko. Sunkiai sirgdamas pateko į perpildytą ligoninę. Iš kun. Stasio Ylos gavęs išrišimą, 1945 m. kovo 28 d. mirė. Buvo palaidotas Pucko kapinėse.
Artimųjų rūpesčiu, 1989 m. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą, perlaidoti šventoriuje prie Panevėžio katedros.
2006 m. pradėtas A. Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Alfonsas Lipniūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008