Varmė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis apie istorinę prūsų žemę. Apie ežerą Kelmės rajone skaitykite straipsnyje Varmė (ežeras).

Varmė (prūs. Wārmi, lot. Varmia, vok. Ermland) – istorinė prūsų sritis, vakaruose siekianti Aistmares, šiaurėje – Priegliaus žiotis, rytuose ribojasi su Notanga ir Barta. Į šį regioną įeina Banavos upynas, vėlesnė Šventapilės apskritis. XIII a. užkariauta Vokiečių ordino, iš didžiosios Varmės dalies sudaryta Varmės vyskupystė. Nuo 1466 iki 1772 m. Varmės vyskupystė priklausė Lenkijai su tam tikromis autonomijos teisėmis. Didžiausi šios žemės miestai buvo Elbingas ir Braunsbergas, taip pat Balga. Didžioji dalis Varmės vėliau priklausė Rytprūsiams. Šiuo metu buvusi Varmė yra Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijoje.

Prūsų žemės

Šventosios Varmijos žemėlapis (kartografas Jan Fryderyk Endersch, 1755 metais)

Pirma kartą šaltiniuose „Warmia“ minima 1249 m. Pavadinimas kildinamas iš prūsų wormyan, warmun („raudona“). 1262 m. minima kaip „Wormeland“ ir tik 1299 m. atsiranda vokiškas variantas „Ermelandt“.

Geografija

Varmės vyskupystė tęsėsi nuo siauro Aistmarių pakrantės ruožo tarp Fromboko ir Branevo į pietvakarius link Mozūrų ežeryno aplink Olštyną ir Rešlių. Iš visų pusių Varmę supo vokiškieji Rytprūsiai – Oberlandas pietvakariuose, Natanga ir Barta šiaurėje ir Mozūrija pietvakariuose. Didžiausios upės – Pasargė ir Alna. Bendras plotas – 4249 km².

Vyskupystei priklausė šie miestai (nuo pakrantės gylyn į kraštą) Frauenburgas, Braunsbergas, Melzakas, Vormditas, Gutštatas, Heilsbergas, Bišofšteinas, Rioselis, Zėburgas, Bišofsburgas, Vartenburgas ir Alenšteinas.

Gyventojai

Merginos Varmijos krašto rūbais (apie 1920 m.)

XIII a. Varmėje gyveno prūsų gentys varmiai (šiaurės rytuose), pagudėnai ir galindai (pietuose), notangai ir bartai (šiaurės rytuose). Užkariavęs prūsus, Vokiečių ordinas čia kvietėsi vokiečių kolonistus. Po paskutinio didelio prūsų sukilimo kolonistai iš Liubeko įkūrė abu Varmijos miestus prie Baltijos jūros Frauenburgą ir Braunsbergą, o vidurinę Varmės dalį XIV a. pirmojoje pusėje pasiekė kolonistai iš Silezijos, kurių savotiška tarmė išsilaikė čia iki XX a. („sileziečių miestai“ buvo Vermditas, Gutštatas ir Heilsbergas). Vėliausiai, XIV a. antrojoje pusėje, kolonistai pasiekė pietinę Varmės dalį aplink Alenšteiną, Vartenburgą, Zėburgą, Rioselį ir Bišofsburgą. Čia šalia prūsų kaimų buvo kolonistų nausėdijos. Varmės vyskupijoje su prūsais tų laikų matais buvo elgiamasi pavyzdingai, prūsai galėjo gauti vyskupo tarnybas.

Prūsų kalba katalikiškoje Varmėje išnyko jau XVI a.