Alna (upė)

Alna
Alna prie Olštyno
Alna prie Olštyno
Ilgis 264 km
Baseino plotas 7 126 km²
Vidutinis debitas 40,4 [1] m³/s
Ištakos Mozūrijos ežerynas
Žiotys Prieglius
Šalys Lenkija, Rusija
Commons-logo.svg Vikiteka AlnaVikiteka

Alna (prūs. Alnā, vok. Alle), Lava (rus. Лава), Lyna (lenk. Łyna) – upė Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje ir Rusijoje, Kaliningrado srityje. Kairysis Priegliaus intakas. Prasideda Mozūrų ežeryne, prie Alnos (Łyna) kaimo Lenkijoje, 9 km į šiaurę nuo Nidzicos, aukštupyje teka per keletą ežerų. Įteka į Prieglių 72 km nuo jo žiočių, ties Vėluva.[1][2]

Ilgis – 264 km, iš jų 190 km Lenkijoje ir 74 km Rusijoje. Baseino plotas – 7 126 km², iš jų 5719 km² Lenkijoje ir 1407 km² Rusijoje.[1] Vagos plotis aukštupyje 15–20 m, vidurupyje 20–40 m, žemupyje 30–50 metrų. Gylis aukštupyje iki 1 m, vidurupyje 1,5–2 m, žemupyje 2–4 m. Srovės greitis 0,2–0,5 m/s, vidutinis nuolydis 0,52 m/km. Aukštupyje slėnis siauras, gilus, Lenkijos-Rusijos pasienyje yra rėvų, žemupyje – užtvankų. Veikia 5 hidrologijos stotys, iš jų 4 – Lenkijoje.[2] Aukštupyje įkurtas Romano Kobenzos Alnos upės ištakų gamtos draustinis.[3]

Svarbiausi intakai: Vadanga, Kirsna, Šimša, Pisa, Gubrė, Apta, Mozūrų kanalas (dešinieji); Spuigė, Sunia, Elmona (Elma), Svėnė (kairieji). Prie Alnos įsikūrę miestai: Olštynas, Dobre Miastas, Varmės Lidzbarkas, Barštynas ir Šipapilis Lenkijoje; Frydlandas ir Vėluva Karaliaučiaus krašte.[2]

XIX a. Alna pradėta naudoti vandens transportui. Aukštupyje plukdyta mediena, žemupys naudotas laivybai. Vaga gilinta, valyta, tiesinta, sutvirtinti krantai, pastatytas Piniavos šliuzas. 1887–1894 m. pro šliuzą praplaukė 1130 laivų ir 295 garlaiviai, kasmet pervežta 40–60 tūkst. tonų krovinių.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Alna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Vilius Pėteraitis, Algirdas Rainys, Alna, Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 1 (A–Kar). Vilnius, Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. Nuoroda tikrinta 2020-11-18.
  3. Źródła Rzeki Łyny im. prof. Romana Kobendzy, Generalna Dyrekcja Ochrony Środowiska. Nuoroda tikrinta 2020-11-18.