Atverti pagrindinį meniu

Sosiūro-Fortunatovo dėsnis – fonetinis dėsnis, kurį, nepriklausomai vienas nuo kito, atrado F. Fortunatovas (1895 m.) ir F. de Sosiūras (pranc. F. de Saussure) (1896 m.).[1] Jis galioja slavų ir baltų (konkrečiai – lietuvių) kalbose. Pasak šio dėsnio, iš neakūtinio skiemens kirtis persikėlė į tolesnį, jeigu šis buvo tariamas su akūtine priegaide.[2][3][4]

Lietuvių kalbaKeisti

Nagrinėdami lietuvių kalboje veikiantį Leskyno dėsnį, F. Fortunatovas ir F. de Sosiūras priėjo prie išvados, kad lietuvių kalbos keturias kirčiuotes galima sujungti į dvi (2-oji kildinama iš 1-osios, o 4-oji – iš 3-osios).[5][6]

Lietuvių kalboje antroji ir ketvirtoji kirčiuotės yra atsiradusios galiojant šiam dėsniui. Pirmoji kirčiuotė išsaugo pastovų (baritoninį) kirčiavimą, o trečioji – kilnojamąjį:[7]

1 kirčiuotė 2 kirčiuotė 3 kirčiuotė 4 kirčiuotė
vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs. vns. dgs.
V. výras výrai rãtas rãtai lángas langaĩ nãmas namaĩ
K. výro výrų rãto rãtų lángo langų̃ nãmo namų̃
N. výrui výrams rãtui rãtams lángui langáms nãmui namáms
G. výrą výrus rãtą ratùs lángą lángus nãmą namùs
Įn. výru výrais ratù rãtais lángu langaĩs namù namaĩs
Vt. výre výruose ratè rãtuose langè languosè namè namuosè
Š. výre výrai rãte rãtai lánge langaĩ nãme namaĩ

Sosiūro-Fortunatovo dėsnis dar vadinamas priešpaskutinio arba antro nuo galo skiemens taisykle: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka į vienskiemenę galūnę:[8]

  1. į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -à: šakà (šãką), kità (kìtą), Redà (Rèdą);
  2. į linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos galininko galūnes: laukùs (laũkas), žodžiùs (žõdis), piktàs (pìktą);
  3. į vienaskaitos įnagininko galūnes -à, -è, -ù: su rankà (rañką), su pelè (pẽlę), su gilè (gìlę), su miškù (mìšką), su keliù (kẽlią);
  4. į vietininko galūnę -è: rūkè (rū̃kas), karklè (kar̃klas), stadionè (stadiònas), automatè (automãtas);
  5. į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes: kẽlia – keliù, kelì; sãkė – sakiaũ, sakeĩ.

KritikaKeisti

Lenkijos kalbininkas J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) Sosiūro-Fortunatovo dėsnio galiojimą neigė, nes, jo manymu, nekirčiuotuose skiemenyse negalėjo būti priegaidžių. Vis dėlto šio požiūrio kiti mokslininkai nepalaikė. Be to, akūto ir cirkumflekso priešpriešą nebūtinai turėjo reikšti kylančios ir krentančios intonacijų skirtumas, galėjo būti glotalizuotų ir neglotalizuotų skiemenų samprieša.[9]

Ch. Stangas (norv. Ch. Stang) ir juo sekantys F. Kortlandas (ol. F. Kortlandt), R. Derksenas (ol. R. Derksen), V. Skliarenka bei dauguma kitų šiuolaikinių akcentologų neigia Sosiūro-Fortunatovo dėsnį galiojus slavų prokalbėje. Tą patį galima pasakyti ir apie jo galiojimą baltų prokalbėje, nes Sosiūro-Fortunatovo dėsnis akivaizdus tik lietuvių kalboje, prūsų kalbos duomenys skurdoki, o latvių kalboje kirtis buvo apibendrintas pirmajame skiemenyje.[10][11][12][13] Tačiau Maskvos akcentologijos mokyklos atstovai (V. Dybo, S. Nikolajevas) vienoje iš savo alternatyvių slavų prokalbės kirčiavimo rekonstrukcijų teigia Sosiūro-Fortunatovo dėsnį šioje prokalbėje galiojus.[14]

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis (Sosiūro ir Fortunatovo dėsnis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 216 psl.
  2. Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 149.
  3. Derksen, R. (2008). Etymological dictionary of the Slavic inherited lexicon. Leiden — Boston: Brill, 9.
  4. Широков, О. С. „Фортунатова—Соссюра закон“, 558. 
  5. Дыбо, В. А. (1981). Славянская акцентология. М.: Наука, 11.
  6. Olander, Th. (2009). Balto-Slavic Accentual Mobility. Berlin-New York: Mouton de Gruyter, 110. ISBN 978-3-11-020397-4.
  7. Mathiassen, T. (1996). A Short Grammar of Lithuanian. Columbus: Slavica Publishers, Inc., 42—43. ISBN 0-89357-267-5.
  8. Kazlauskienė, A. (2014). Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo pagrindai. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas/Versus Aureus, 45-47. ISBN 978-609-467-062-6/978-609-467-061-9.
  9. Olander, Th. (2009). Balto-Slavic Accentual Mobility. Berlin-New York: Mouton de Gruyter, 110-112. ISBN 978-3-11-020397-4.
  10. Дыбо В. А. Сравнительно-историческая акцентология, новый взгляд: по поводу книги В. Лефельдта "Введение в морфологическую концепцию славянской акцентологии" // Вопросы языкознания. М., 2006. № 2, стр. 6
  11. Kortlandt, F. Balto-Slavic accentuation revisited. // Studies in Germanic, Indo-European and Indo-Uralic (Leiden Studies in Indo-European 17), Amsterdam & New York: Rodopi, 2009, p. 345
  12. Derksen, R.. „Introduction to the History of Lithuanian accentuation“. Studies in Slavic and General Linguistics, 16, 56 (1991). 
  13. Скляренко В. Г. К истории славянской подвижной акцентной парадигмы // Вопросы языкознания, 1991, №6, стр. 75
  14. Дыбо В. А. Сравнительно-историческая акцентология, новый взгляд: по поводу книги В. Лефельдта "Введение в морфологическую концепцию славянской акцентологии" // Вопросы языкознания. М., 2006. № 2, стр. 15