Sergejus Jeseninas

Сергей Александрович Есенин
Esenin Moscow 1922.jpg
Gimė 1895 m. spalio 3 d. (pagal Grigaliaus kalendorių)
Riazanės gubernija, Konstantinovo kaimas, Rusijos imperija
Mirė 1925 m. spalio 28 d. (30 metų)
Sankt Peterburgas
Tautybė rusas
Tėvas Aleksandras Nikitičas Jeseninas
Motina Tatjana Fiodorovna Titova
Sutuoktinis (-ė) Sofija Andreevna Jesenina-Tolstaja
Veikla poetas, prozininkas
Išsilavinimas aukštasis
Commons-logo.svg Vikiteka Sergejus JeseninasVikiteka
Parašas
Yesenin signature 1915.jpg

Sergejus Aleksandrovičius Jeseninas (rus. Сергей Александрович Есенин, 1895 m. rugsėjo 21 d. arba spalio 3 d. – 1925 m. gruodžio 28 d.) – rusų poetas, vienas iš populiariausių ir žinomiausių XX amžiaus rusų poetų.[1]

Ankstyvieji gyvenimo metaiKeisti

 
Sergejus Jeseninas su seserimis Katia ir Aleksandra 1912 m. (autorius S.Čižovas)

Sergejus Jeseninas gimė 1895 m. spalio 3 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Konstantinove, Rusijos imperijos Riazanės gubernijoje, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo Aleksandras Jeseninas (1873–1931), motina Tatjana Titova (1875–1955). Be Sergejaus šeimoje augo jo sesuo Jekaterina (1905–1977), Aleksandra (1911–1981) bei pusbrolis Aleksandras Razguliajevas (1902–1961). Abu Sergejaus tėvai didžiąją laiko dalį praleido ieškodami darbo, tėvas – Maskvoje, motina – Riazanėje, todėl sulaukęs dviejų metų Sergejus buvo perkeltas į netoliese esantį Matovo kaimą, kuriame gyveno jo seneliai Titovai iš motinos pusės. Seneliai jį užaugino.[2][3]

Seneliai Titovai turėjo tris užaugusius sūnus, su kuriais Sergejus praleido vaikystę. „Dėdės mokė jodinėti ir plaukti, vienas iš jų … net įdarbino mane kaip skaliką, eidamas į tvenkinius, medžiodamas antis“, – vėliau prisiminė jis. Sergejus pradėjo skaityti penkerių metų amžiaus, būdamas devynerių pradėjo rašyti poeziją, įkvėptą iš pradžių čiastuškų ir tautosakos. Čiastuškas ir tautosakos pasakojimus girdėjo iš močiutės.[4]

1904 m. Sergejus Jeseninas įstojo į keturmetę Konstantinovo mokyklą. 1909 m. ją baigė su pagyrimu. Po šios mokyklos toliau tęsė mokslą parapijinėje Spas-Klepikų mokykloje. Nuo 1910 m. S.Jeseninas pradėjo sistemingai rašyti poeziją: aštuoni tais metais datuoti eilėraščiai vėliau buvo įtraukti į jo 1925 m. poezijos rinktinę.[5]

Iš viso Jeseninas per savo mokslo metus parašė apie trisdešimt eilėraščių. Jis sudėjo juos į savo pirmąją rankraštinę knygą, kurią pavadino „Ligotos mintys“ („Больные думы") (1912), kurią ketino išleisti Riazanėje, tačiau jam nepavyko.[6] 1912 m. turėdamas mokytojo diplomą, Sergejus Jeseninas persikėlė į Maskvą, kur įsidarbino korektoriaus padėjėju I.D.Sitino spaustuvėje. Kitais metais jis įstojo į A.L. Šaniavskio universitetą studijuoti istoriją ir filologiją eksterno būdu, tačiau dėl lėšų trūkumo studijas turėjo palikti po aštuoniolikos mėnesių.[6] Universitete S.Jeseninas susidraugavo su keliais literatūrinio ir muzikinio būrelio pradedančiaisiais poetais, tarp jų – Dmitrijumi Semionovskiu, Vasilijumi Nasedkinu, Nikolajumi Kolokolovu ir Ivanu Filipčenko.[5]

1913 m. rudenį Sergejus Jeseninas vedė Aną Izriadnovną, bendradarbę iš leidyklos, su kuria susilaukė sūnaus Jurijaus. Santuoka truko trejus metus.[7]

1913 m. Sergejus Jeseninas vis labiau ėmė domėtis krikščionybe, jo eilėraščiuose dažnėjo Biblijos motyvai. „Griša, ką šiuo metu skaitau, yra Evangelija ir randu daug dalykų, kurie man yra nauji“, – rašė jis artimam vaikystės draugui G. Panfilovui.[6]

Šiuo laikotarpiu S.Jeseninas taip pat buvo įsitraukęs į Maskvos revoliucines grupeles: kelis mėnesius jo butas buvo policijos slapta stebimas, 1913 m. rugsėjį poetas buvo užpultas ir apieškotas.[6][7]

Gyvenimas ir karjeraKeisti

 
Sergejus Jeseninas 1924 m.
 
Sergejus Jeseninas ir Nikolajus Kliujevas apie 1917 m.

1914 m. sausio mėn. žurnale vaikams „Мирок“ pasirodė pirmasis publikuotas Sergejaus Jesenino eilėraštis „Beržas" („Береза"). Netrukus ir kitus eilėraščius poetas publikavo žurnaluose, tokiuose kaip „Проталинкa“ ir „Млечный путь“. 1914 m. gruodžio mėn. S.Jeseninas, pasak jo žmonos, metė darbą „ir atsidavė poezijai, nuolat rašydamas“. Maždaug tuo metu jis tapo Surikovo literatūros ir muzikos būrelio nariu.[8]

1915 m. Jeseninas persikėlė į Sankt Peterburgą. Jis atvyko į miestą kovo 8 d., kitą dieną susitiko su Aleksandru Bloku ir skaitė jam poeziją šio namuose. Netrukus S.Jeseninas susipažino su poetais Sergejumi Gorodeckiu, Nikolajumi Kliujevu ir Andrejumi Belu, gerai žinomais to meto Rusijos literatūros sluoksniuose. Aleksandras Blokas buvo svarbus ankstyvojoje Jesenino literatūrinėje karjeroje, skatino Jeseniną kurti, apibūdino jį kaip „valstiečių brangakmenį“.[9][10]

Tais pačiais metais Sergejus Jeseninas prisijungė prie „Краса“ valstiečių poetų grupės, kuriai, be kitų, priklausė Nikolajus Kliujevas, Sergejus Gorodeckis, Sergejus Kličkovas ir Aleksandras Širiajevecas. Pamažu Segejus Jeseninas tapo žinomu, jį ėmė kviesti į poezijos vakarus literatūriniuose salonuose.[6]

Savo eiles Sergejus Jeseninas publikavo žurnaluose „Русская мысль”, „Журнал для всех” ir kt. Tarp autorių, kuriuos jis sutiko, buvo Maksimas Gorkis, Vladimiras Majakovskis, Ana Achmatova. Taip pat Sergejus Jeseninas tais metais aplankė Ilją Repiną. 1915 m. pabaigoje S.Jeseninas tapo Sankt Peterburgo literatų būrelių ir salonų žvaigžde.[11]

1916 m. sausio mėn. buvo publikuota Sergejaus Jesenino knyga „Radunica" („Радуница"). Į ją poetas sudėjo didesnę dalį 1910–1915 m. sukurtų eilėraščių. Vėliau nuo nemažos dalies eilėraščių poetas būtų su malonumu atsisakęs, jis teigė, jog tuo metu iki 1917 m. Rusijos revoliucijos pataikavo publikos skoniui, jog jo poezijoje „Dievas“, „Jėzus“, „Mergelė Marija“ tėra pasakų personažai.[6]

 
Sergejus Jeseninas ir jo trečioji žmona Isadora Duncan

1925 m. autobiografijoje S.Jeseninas rašė, jog tuo laikotarpiu Andrejus Belas jam daug davė žinių apie eilėdarą, o Aleksandras Blokas bei Nikolajus Kliujevas išmokė lyrizmo. Tai N.Kliujevas supažindino S.Jeseniną su leidėju, kuris publikavo 1916 m. jo knygą „Radunica". Su Nikolajumi Kliujevu S.Jeseninas draugavo visą savo gyvenimą.[4]

1916 m. kovo 25 d. Sergejus Jeseninas buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą, balandžio mėnesį prisijungė prie jos imperatoriškosios didenybės imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos caro ligoninės traukinio Nr. 143, dislokuoto „Ца́рское Село́“, vadovaujamo pulkininko D. N. Lomano. 1916 m. liepos 22 d. specialiame koncerte, kuriame dalyvavo pati imperatorienė Aleksandra Fiodorovna (traukinio globėja) ir jos dukterys, Sergejus Jeseninas deklamavo savo poemą „Rusia" („Русь"), kuri buvo publikuota žurnale „Северные записки“ (№ 7–8).[6] „Imperatorienė man pasakė, kad mano eilėraščiai buvo gražūs, bet liūdni. Aš atsakiau, jog tą patį galima pasakyti ir apie visą Rusiją", – vėliau prisiminė poetas. Netrukus jo santykiai su pulkininku Lomanu pablogėjo. Spalį S. Jeseninas atmetė pulkininko pasiūlymą parašyti (kartu su N.Kliujevu) monarchistinių eilių knygą ir dėl to praleido dvidešimt dienų areštuotas.[7]

1915–1917 m. Sergejus Jeseninas palaikė draugiškus santykius su poetu Leonidu Kanegiseriu, kuris vėliau nužudė Petrogrado čekistų pirmininką Moisiejų Urickį.[12][13]

1917 m. kovo mėn. Sergejus Jeseninas buvo išsiųstas į karininkų mokyklą, tačiau netrukus apleido Aleksandro Kerenskio armiją. 1917 m. rugpjūčio mėn. (metais anksčiau išsiskyręs su Iziriadnovna) Jeseninas vedė Zinaidą Raikh (vėliau aktorė ir Vsevolodo Meyerholdo žmona). Jie susilaukė dviejų vaikų: dukters Tatjanos ir sūnaus Konstantino. Tatjana tapo rašytoja ir žurnaliste, o Konstantinas Jeseninas – žinomu futbolo statistiku.[7]

Jeseninas palaikė Vasario revoliuciją. Poetas pasveikino bolševikų iškilimą. Vėliau bolševikus jis kritikavo tokiuose eilėraščiuose kaip „Prisiminimai" („Воспоминание"), jog: „Griežtasis spalis mane apgavo“.[7]

 
Sergejus Jeseninas ir jo ketvirtoji žmona Sofija Tolstaja

„Dabar jaučiuosi labai liūdnas, nes išgyvename tokį istorijos periodą, kai žmogaus individualybė yra naikinama, o artėjantis socializmas visiškai skiriasi nuo to, apie kurį svajojau“, – rašė S.Jeseninas 1920 m. rugpjūčio mėn. laiške bičiulei Jevgenijai Livšicai.[4]

1917–1918 m. periodu S.Jeseninas parašė nemažai svarbių savo eilėraščių, tokių kaip poemos „Atėjimas" („Пришествие“), „Atsimainymas" („Преображениe"), „Inonija" („Инония"). 1918 m. vasario mėn., Liaudies komisarų tarybai išleidus dekretą „Socialistinei tėvynei gresia pavojus!“, poetas prisijungė prie Rusijos socialistų revoliucionierių partojos. Jis aktyviai publikavo kūrybą žurnale „Наш путь“, taip pat almanachuose „Скифы“ ir „Красный звон“ (vasario mėnesį viename iš pastarųjų pasirodė jo eilėraštis „Marfa Pasadnica" („Марфа Пасадница“)).[7]

1918 m. rugsėjo mėn. S.Jeseninas kartu su Andrejumi Belu, Piotru Orešinu, Levu Povitskiu ir Sergejumi Kličkovu įkūrė leidyklą „Трудовая Артель Художников Слова“ („Žodžio menininkų darbo artelė“), kurioje 6 knygomis publikuota to meto poezija.[14] 1918 m. rugsėjį Sergejus Jeseninas susidraugavo su Anatolijumi Marienhofu, su kuriuo įkūrė rusų poetų-imažinistų grupuotę. Sergejus Jeseninas tapo Maskvos profesionalių rašytojų sąjungos nariu, po kelių mėnesių jis buvo išrinktas visos Rusijos poetų sąjungos prezidiumo nariu. 1918-1919 m. pasirodė jo knygos: „Balandis" („Голубень"), „Atsimainymas" („Преображение"), „Kumelės laivai“ („Кобыльи корабли"), „Kaimo valandų knyga" („Сельский часослов"), „Marijos raktai“ („Ключи Марии").[6]

1920 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais poetas keliavo po Rusijos pietus, pradedant Rostovu prie Dono ir baigiant Sakartvelu. 1920 m. lapkričio mėn. jis susitiko su savo būsima sekretore ir artima drauge Galina Benislavskaja. Po anoniminio pranešimo spalį čekistai areštavo jį ir du jo draugus poetus-imažinistus, brolius Aleksandrą ir Rubeną Kusikovus, bet po savaitės jie buvo išleisti.[6] 1920 m. leidykla „Госиздат“ atsisakė išleisti tris Jesenino knygas. Jo eilėraščių rinkinys „Triptikas“ („Триптих") pasirodė per „Skify“ leidyklą Berlyne. Taip pat pasirodė rinkinys „Chuligano išpažintis“ („Исповедь хулигана", 1921 m. sausio mėn.). Poema „Pugačiovas“ („Пугачев") pasirodė 1921 m. gruodžio mėn. ir sulaukė didelio pripažinimo.[7] 1921 m. gegužę Sergejus Jeseninas lankėsi Taškente pas savo bičiulį poetą Aleksandrą Širiajevecą, skaitė poeziją, trumpam apsilankė Samarkande. 1921 m. rudenį, lankydamasis dailininko Georgijaus Jakulovo studijoje, S.Jeseninas susipažino su Paryžiuje gyvenusia amerikiečių šokėja Isadora Duncan, 18 metų vyresne moterimi. Ji mokėjo tik keliolika žodžių rusiškai, Jeseninas nemokėjo jokių užsienio kalbų. Nepaisant to, jie susituokė 1922 m. gegužės 2 d. Jeseninas kartu su savo įžymia žmona išvyko į turą po Europą ir JAV. Jo santuoka su Duncan nebuvo ilga, 1923 m. gegužę poetas grįžo į Maskvą.[7]

Augant S.Jesenino populiarumui, ėmė sklisti istorijos apie gausų jo gėrimą ir dėl to kylančius skandalus. 1923 m. rudenį poetas du kartus buvo areštuotas Maskvoje. Kolega poetas Vladimiras Majakovskis rašė, kad grįžęs iš Amerikos Jeseninas tapo labiau matomas laikraščių policijos skiltyse negu poezijoje.[15] 1923 m. buvo išleista S.Jesenino knyga „Skandalisto eilėraščiai" („Стихи скандалиста").[7]

Sergejaus Jesenino balsas. Monologas iš jo poemos „Pugačiovas”

1924 m. prieš Sergejų Jeseniną ir tris jo artimus bičiulius, poetus Sergejų Kličkovą, Aleksejų Ganiną ir Piotrą Orešiną buvo iškeltos keturios baudžiamosios bylos. Poetus kaltino ir žinomas žurnalistas ir artimas Levo Trockio bendradarbis Levas Sosnovskis. 1924 m. sausio – balandžio mėn. Sergejus Jeseninas buvo areštuotas ir tardytas keturis kartus. Vasarį jis pateko į Šeremetjevo ligoninę, kovo mėnesį buvo perkeltas į Kremliaus kliniką. 1924 m. poetas Sankt Peterburge surengė savo autorinį kūrybos vakarą. Netrukus jis išleido knygą „Smuklių Maskva“ („Москва кабацкая"). Tų pačių metų rugpjūčio mėn. S. Jeseninas ir bendražygis poetas Ivanas Gruzinovas laikraštyje „Правда“ paskelbė apie imažinistų pabaigą.[6][7][6]

1925 m. pradžioje Sergejus Jeseninas parašė poemą „Ana Snegina“ („Анна Снегина"), kuri vėliau buvo išversta į 12 pasaulio kalbų. Sausio mėnesį jis susipažino ir vedė Levo Tolstojaus anūkę Sofiją Tolstąją (1900–1957). Tuo pačiu metu keturiolika Rusijos rašytojų ir poetų, įskaitant Jesenino draugą Aleksejų Ganiną, buvo areštuoti kaip įtariami (fiktyvaus) Rusijos fašistų ordino nariai, jie buvo kankinami ir jiems be teismo buvo įvykdyta mirties bausmė. Sergejus Jeseninas išvyko į Baku. 1925 m. balandžio mėnesį pasirodė Sergejaus Jesenino poema „Daina apie didįjį žygį“ („Песнь о великом походе"). Po mėnesio buvo išleistas S.Jesenino eilėraščių rinkinys „Apie Rusiją ir revoliuciją“ („О России и революции"). Per metus S.Jeseninas sudarė ir redagavo trijų tomų leidinį, kurį po poeto mirties paskelbė leidykla „Госиздат“. 1925 m. birželio mėnesį S.Jeseninas išleido knygas „Persijos motyvai“ („Персидские мотивы") ir „Rinktiniai eilėraščiai“ („Избранные стихи").[6][7]

MirtisKeisti

 
Paminklas Sergejui Jeseninui Riazanėje

1925 m. gruodžio 28 d. Sankt Peterburgo Angleterio viešbučio kambaryje poetas Sergejus Jeseninas buvo rastas negyvas, ir iki šiol kyla ginčų dėl jo mirties. Pasak kai kurių biografų, poetas buvo depresijos būklėje ir nusižudė.[16] Paskutinį savo eilėraštį „Sudie mano drauge, atsisveikink“, pasak Volfo Ehrlicho, poetas parašė dieną prieš mirtį. Jeseninas skundėsi, kad kambaryje nėra rašalo ir jis buvo priverstas rašyti krauju.[17]

Po atsisveikinimo Leningrade poeto Sergejaus Jesenino kūnas traukiniu buvo pergabentas į Maskvą, kur taip pat buvo surengtas atsisveikinimas su velionio artimaisiais ir draugais. Poetas palaidotas 1925 m. gruodžio 31 d. Maskvos „Vagankovskoje" kapinėse. Jo kapą žymi balto marmuro skulptūra. Egzistuoja teorija, jog Sergejaus Jesenino mirtis iš tikrųjų buvo KGB agentų surengtas nužudymas, inscenizavus savižudybę. Vitalio Bezrukovo išleistas romanas „Jeseninas“ yra skirtas šiai Jesenino mirties versijai pagrįsti.[18] 2005 m. TV serialas pagal šį romaną (Sergejus Bezrukovas vaidina Jeseniną) buvo parodytas per Rusijos TV pirmąjį kanalą.[17]

Faktus apie Sergejaus Jesenino nužudymą, paskutiniame sudarytame Jesenino biografijos skyriuje aprašė Stanislovas Kuniajevas ir Sergejus Kuniajevas.[19] Vladimiras Majakovskis sukūrė eilėraštį „Sergejui Jeseninui“ parašydamas šias eilutes: „Šiame gyvenime nėra sunku numirti, sunkiau gyvenimą gyventi“. Vėlesnėje paskaitoje apie S.Jeseniną jis sakė, kad revoliucija reikalavo „šlovinti gyvenimą“. Tačiau pats Vladimiras Majakovskis nusižudė 1930 metais.[20]

IšnašosKeisti

  1. Merriam-Webster, Inc (1995). Merriam-Webster’s Encyclopedia of Literature. Merriam-Webster. pp. 1223–. ISBN 978-0-87779-042-6.
  2. Sergey Aleksandrovich Yesenin. Encyclopaedia Britannica.
  3. Единоутробный брат Сергея Есенина. [1]
  4. 4,0 4,1 4,2 Сергей Есенин. Собрание сочинений в трех томах. Библиотека „Огонек“. Издательство „Правда“. Москва, 1970.
  5. 5,0 5,1 Биография Сергея Есенина. www.museum-esenin.ru. [2]
  6. 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 6,11 Есенин Сергей Александрович. [3]
  7. 7,00 7,01 7,02 7,03 7,04 7,05 7,06 7,07 7,08 7,09 7,10 Основные даты жизни и творчества С. А. Есенина e-reading.club. [4]
  8. Изряднова А. Р. Воспоминания о Сергее Есенине.-- М., 1965.- С. 101.
  9. Хронологическая канва жизни и творчества Сергея Александровича Есенина (1895–1925)// Есенин С. А. Полное собрание сочинений: В 7 т. – Moscow. Nauka, 1995–2002.
  10. Блок А. Собр. соч.: В 8 т. – М.; Л., 1963. – Т. 8. – С. 441.
  11. The Collected Works by Maxim Gorky in 30 volumes. Vol. 29, p. 459 // Собр. соч.: В 30 т. – М., 1955.- Т. 29. С. 459.
  12. Sergejaus Aleksandrovičiaus Jesenino išsami biografija. [5]
  13. Petras Katinas. Galvažudžių duetas. „XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas. 2009 m. gegužės 20 d., Nr.5 (28). [6]
  14. Лев Повицкий, друг Сергея Есенина – www.esenin.ru
  15. V. Mayakovsky „How to Make Poems“.
  16. Royzman, M.D (1973). Есенин в санаторном отделении клиники. Его побег из санатория. Доктор А. Я. Аронсон. Диагноз болезни Есенина. Его отъезд в Ленинград.
  17. 17,0 17,1 Romanova, Natalia. Сергей Есенин. Убийство Есенина – убийство совести русского народа коммунистическим режимом. The Epoch Times.
  18. Bezrukov, Vitali (2005). Есенин. Moscow: Amfora. ISBN 5-94278-924-X.
  19. Kunyaev, Stanislav; Kunyaev, Sergey (2010). Сергей Есенин. Moscow: Molodaya gvardiya. ISBN 978-5-235-03363-4.
  20. Mayakovsky, Vladimir (1975). Klop, Stikhi, Poėmy. Indiana University Press. pp. 28 (introduction by Patricia Blake). ISBN 0253201896.