Levas Tolstojus

Levas Tolstojus
L.N.Tolstoy Prokudin-Gorsky.jpg
Tolstojus 1908 m. gegužę, keturi mėn. prieš savo 80 m. jubiliejų

(nufotografuotas Jasnaja Polianoje, fotografas Sergejus Prokudinas-Gorskis; pirma spalvota nuotrauka padaryta Rusijoje)

Gimė 1828 m. rugsėjo 9 d.
Jasnaja Poliana, Tulos sritis, Rusija
Mirė 1910 m. lapkričio 20 d. (82 metai)
Аstapovas, Lipecko sritis, Rusija
Tautybė rusas
Tėvas Grafas Nikolajus Iljičius Tolstojus
Motina Grafienė Marija Tolstaja (Volkonskaja)
Sutuoktinis (-ė) Sofija Tolstaja
Vaikai 14
Veikla Rusų rašytojas ir publicistas
Commons-logo.svg Vikiteka Levas TolstojusVikiteka
Parašas
Leo Tolstoy signature.svg

Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus (rus. Лев Николаевич Толстой; 1828 m. rugsėjo 9 d. – 1910 m. lapkričio 20 d.) – rusų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir filosofas.[1] Levas Tolstojus buvo realistinės prozos meistras ir vienas garsiausių pasaulio rašytojų[2]. Jis yra geriausiai žinomas dėl dviejų savo romanų – „Karas ir taika“ (1869) bei „Ana Karenina“ (1877).

Ankstyvieji gyvenimo metaiKeisti

 
Namas, kuriame gimė Levas Tolstojus

Levas Tolstojus gimė 1828 m. rugpjūčio 28 d. Tulos gubernijoje, Jasnaja Polianos dvare, kurį paveldėjo jo motina. Buvo ketvirtas vaikas grafo Nikolajaus Iljičiaus Tolstojaus (1794–1837 m.) ir grafienės Marijos Volkonskajos Tolstojos (1790–1830 m.) šeimoje. Motina mirė gimdydama dukterį, kai Levui tebuvo dveji metai.[3] Našlaičių vaikų auklėjimu ėmė rūpintis tolima giminaitė T. A. Jergolskaja. 1837 metais šeima persikėlė į Maskvą, nes vyriausias sūnus turėjo ruoštis stoti į universitetą. Netrukus tėvas Nikolajus Iljičius Tolstojus staiga mirė, palikdamas neužbaigtų šeimos reikalų (įskaitant kai kuriuos teisminius ginčus, susijusius su šeimos turtu). Trys jaunesni vaikai vėl apsigyveno Jasnaja Polianoje, prižiūrimi Jergolskajos ir tetos, grafienės A. I. Osten-Saken, paskirtos vaikų globėja. Levas čia augo iki 1840 m. Kai mirė globėja grafienė, vaikai persikėlė į Kazanę pas naują globėją, tėvo seserį P. I. Juškovą.[3]

Levo pradinis išsilavinimas buvo patikėtas vokiečių, vėliau prancūzų kilmės guvernantams. Sekdamas broliais Nikolajumi, Dmitrijumi ir Sergejumi, Levas nusprendė įstoti į imperatoriškąjį Kazanės universitetą (tuo metu garsiausią), kurio Matematikos fakultete dirbo žinomas to meto mokslininkas Nikolajus Lobačevskis, Rytų mokslų fakultete – Osipas Kovalevskis. 1844 m. spalio 3 d. Levas Tolstojus buvo įrašytas Rytų (arabų – turkų) literatūros studentu kaip savarankiškai sumokėjęs už studijas asmuo. [4]

Stojamųjų egzaminų metu L. Tolstojus parodė puikius minėtų kalbų rezultatus. Besimokant pirmame kurse, Levui blogiau sekėsi kai kurie dalykai, dėl to, kad nebūtų paliktas kartoti kurso, jis perėjo į Teisės fakultetą, kuriame mokėsi dvejus metus. Besimokydamas Tolstojus daug skaitė. Jį sužavėjo Monteskjė, Ruso veikalai. Ketindamas lavintis savarankiškai Levas Tolstojus metė universitetą.[4]

Kūrybinės veiklos pradžiaKeisti

 
20-metis Levas Tolstojus

1841 m. ant paminklo tetai A. I. Osten-Saken buvo išgraviruota pirma Levo Tolstojaus sukurta poetinė epitafija. Nuo 1847 m. kovo 11 d. Tolstojus gydėsi Kazanės ligoninėje, kovo 17 d. jis pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame mėgdžiojo Benjaminą Frankliną, t. y. jis nustatė savęs tobulinimo tikslus ir užduotis, pasižymėdavo sėkmingai ir nesėkmingai atliktus darbus, analizuodavo savo trūkumus, minčių eigą, veiksmų motyvus. Šį dienoraštį Tolstojus rašė visą gyvenimą.[5][6]

Baigęs gydymą, 1847 m. pavasarį Tolstojus paliko mokslus universitete ir išvyko į paveldėtą Jasnaja Polianos dvarą. Rašytojo gyvenimas dvare iš dalies aprašytas veikale „Dvarininko rytas“: Tolstojus bandė užmegzti draugiškus santykius su valstiečiais.[7] 1849 m. Levas Tolstojus atidarė valstiečių vaikų mokyklą. Pagrindinis mokytojas buvo baudžiauninkas Foka Demidovičius, tačiau dažnai vaikus mokė pats rašytojas. Savo ruožtu jis pats mokėsi anglų kalbos, jurisprudencijos dalykų, muzikos.[8]

1848 m. spalio viduryje Tolstojus išvyko į Maskvą, apsigyveno name Arbato apylinkėse, kur gyveno nemažai jo giminių ir pažįstamų. Ketino tęsti mokslus, bet jam nepavyko, vietoj to pradėjo azartiškai lošti kortomis. Šį pomėgį turėjo visą gyvenimą.[9] 1849 m. vasario mėnesį išvykęs į Sankt Peterburgą, rašytojas leido laiką linksmindamasis su būsimos žmonos dėde K. A. Islavinu („Mano meilė Islavinui man sugadino visus aštuonis gyvenimo mėnesius Sankt Peterburge[10]). Pavasarį Tolstojus pradėjo laikyti kandidato į teises studijas egzaminą: jis sėkmingai išlaikė du baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės kurso egzaminus, tačiau neišlaikė trečiojo egzamino ir išvyko į kaimą.[4]

 
Levas Tolstojus, vilkintis valstiečio drabužiais 1901 m. (autorius Ilja Repinas)

Vėlesniais metais Levas Tolstojus dažnai lankydavosi Maskvoje, kur laiką leido lošdamas kortomis, tai neigiamai paveikė jo finansinę padėtį. Šiuo gyvenimo laikotarpiu Tolstojus ypač aistringai domėjosi muzika (jis pats gerai grojo pianinu ir vertino savo mėgstamus kitų atliekamus kūrinius). Aistra muzikai paskatino vėliau parašyti kūrinį „Kreicerio sonata“ (1887–1889 m., išspausdinta 1891 m.)[4] Mėgstamiausi Tolstojaus kompozitoriai buvo Bachas, Hendelis ir Šopenas. 1848 m. kelionės į Sankt Peterburgą metu L. Tolstojus susipažino su gabiu vokiečių muzikantu, kurį vėliau aprašė apysakoje „Albertas“. 1849 m. Levas Tolstojus savo dvare apgyvendino muzikantą Rudolfą, su kuriuo grodavo pianinu keturiomis rankomis. Tuo metu, įkvėptas muzikos, rašytojas kelias valandas per dieną grodavo Šumano, Šopeno, Mocarto, Mendelsono kūrinius. 1840 m. pabaigoje Tolstojus, bendradarbiaudamas su savo pažįstamu Zybinu, sukūrė valsą, kurį atliko 1900-ųjų pradžioje, vadovaujamas kompozitoriaus S. I. Tanejevo, kuris padarė šio (vienintelio Tolstojaus) kūrinio muzikinį įrašą.[11] Valsas skamba filme „Tėvas Sergijus“ (1978 m.), kuris sukurtas pagal Levo Tolstojaus apysaką. Nemažai laiko rašytojas skirdavo linksmybėms, žaidimams ir medžioklei.[4]

 
Levo Tolstojaus dienoraštis

1850–1851 metų žiemą L. Tolstojus pradėjo rašyti autobiografinę trilogiją „Vaikystė“ (sudaro: „Vaikystė" (1852 m.), „Paauglio metai" (1854 m.), „Jaunystė" (1855–1856 m.) 1851 m. kovo mėnesį jis parašė „Vakardienos istoriją“. Prabėgus ketveriems metams nuo to, kai rašytojas paliko Kazanės universitetą, pas jį į svečius atvažiavo jo brolis Nikolajus, tarnavęs Kaukaze. Jis kvietė rašytoją taip pat stoti į karinę tarnybą Kaukaze. Levas sutiko ne iš karto. Tik finansiniai nuostoliai, patirti dėl lošimų Maskvoje, jį paskatino priimti brolio kvietimą. Rašytojo biografai atkreipia dėmesį į reikšmingą ir teigiamą brolio Nikolajaus įtaką jaunam ir nepatyrusiam Levui kasdieniuose reikaluose. Vyresnysis brolis buvo jo draugas ir patarėjas.[12]

Norint sumokėti skolas, Tolstojui reikėjo sumažinti išlaidas iki minimumo, o 1851 m. pavasarį Tolstojus skubiai išvyko iš Maskvos į Kaukazą neturėdamas konkretaus tikslo. Netrukus jis nusprendė stoti į karinę tarnybą, tačiau tam jam trūko Maskvoje paliktų reikiamų dokumentų, kurių laukdamas Tolstojus apie penkis mėnesius gyveno Piatigorske, paprastoje trobelėje. Nemažą laiko dalį jis praleido medžiodamas kazoko Epiškos kompanijoje. Šio žmogaus prototipas buvo vienas iš apysakos „Kazokai“ (1863 m.) herojų, vardu Eroška.[3]

1851 m. rudenį Tolstojus, išlaikęs egzaminą Tbilisyje buvo priimtas į Rusijos imperijos 20-osios artilerijos brigados, įsikūrusios kazokų kaime, Starogladovskoje, ant Tereko kranto, netoli Kizliaro, 4-ąją bateriją junkeriu. Šį laikotarpį rašytojas pavaizdavo apysakoje „Kazokai“. Joje pasakojama apie jauno iš Maskvos pabėgusio bajoro gyvenimą, atskleidžiamos žmogaus ir gamtos sąsajos. Kazokų kaime Tolstojus užsiėmė kūryba. 1852 m. liepos mėn. jis galutinai parašė pirmąją būsimos autobiografinės trilogijos dalį „Vaikystė“ ir išsiuntė į tuo metu populiariausio žurnalo „Sovremennik“ („Современник“) redakciją.[3] Rankraštyje rašytojas pasirašė tik inicialais. Išsiųsdamas rankraštį į žurnalą, Levas Tolstojus pridėjo laišką, kuriame buvo parašyta: „… Aš laukiu jūsų nuosprendžio. Jis arba paskatins mane tęsti mėgstamą veiklą, arba privers mane sudeginti viską, ką pradėjau“. [13]

Gavęs Tolstojaus „Vaikystės“ rankraštį, „Sovremennik“ redaktorius N. A. Nekrasovas iš karto pripažino kūrinio literatūrinę vertę ir parašė autoriui malonų laišką, kuris jį labai paskatino. Laiške Ivanui Turgenevui Nekrasovas pažymėjo: „Tai naujas talentas ir, atrodo, patikimas.[14] Dar nežinomo autoriaus rankraštis buvo paskelbtas tų pačių metų rugsėjį. Tuo tarpu sėkmės įkvėptas autorius ėmėsi tęsti tetralogiją „Keturios raidos epochos“, kurios paskutinė dalis − „Jaunystė“ − niekada nebuvo publikuota. Levas Tolstojus mąstė apie kūrinio „Dvarininko rytas“ fabulą, kūrinį „Reidas“ ir kūrinio „Kazokai“ siužetą. Paskelbtas 1852 m. rugsėjo 18 d. žurnale „Sovremennik“ kūrinys „Vaikystė“ susilaukė nepaprastos sėkmės. Atskleidus autorių, jis iš karto buvo pastatytas greta jaunosios kartos literatūros šviesulių kartu su tuo metu jau gerai žinomais Ivanu Turgenevu, Ivanu Gončiarovu, Aleksandru Ostrovskiu. Kritikai Apolonas Grigorjevas, Anenkovas, Družininas, Černyševskis įvertino kūrinio psichologinės analizės gylį, autoriaus ketinimų rimtumą ir ryškų kūrinio realizmą.[3] Tarnaudamas kariuomenėje rašytojas dalyvavo Krymo kare, Sevastopolio gynyboje, po kurios parašė rinkinį „Sevastopolio apsakymai“ (1855 m.).[3] Minėtas apsakymų ir apybraižų rinkinys buvo publikuotas žurnale „Sovremennik“. Šį kūrinį pastebėjo ir Rusijos imperatorius Aleksandras II.[3] Už Sevastopolio gynybą Levas Tolstojus buvo apdovanotas Šv. Anos ordinu su užrašu „už drąsą“, taip pat jam buvo įteikta keletas medalių.[15] Tarnybą rašytojas paliko 1856 metais turėdamas poručiko laipsnį.[3]

Kelionė po EuropąKeisti

 
Žurnalo „Sovremennik“ rašytojų grupė: I.Gončiarovas, I.Turgenevas, L.Tolstojus, D.Grigorovičius, A.Družininas, A.Ostrovskis 1856 metais (S.Levickio fotografija)

Sankt Peterburge Levas Tolstojus buvo šiltai sutiktas aukštuomenės salonuose ir literatūros būreliuose. Jis artimai susidraugavo su Ivanu Turgenevu, su kuriuo jie kurį laiką gyveno tame pačiame bute. Turgenevas supažindino jį su „Sovremennik“ rašytojų būreliu, po ko Tolstojus užmezgė draugiškus santykius su tokiais žymiais rašytojais kaip Nikolajus Nekrasovas, Ivanas Gončiarovas, Ivanas Panajevas, Dmitrijus Grigorovičius, Aleksandras Družininas, Vladimiras Sologubas.[3] Šiuo periodu Levas Tolstojus parašė kūrinius „Pūga“, „Du husarai“, užbaigė rašyti knygas „Sevastopolis rugpjūtyje“, „Jaunystė“.[4] Linksmas ir turiningas Peterburgo gyvenimas Levo Tolstojaus nesužavėjo, jis 1857 m. pradžioje paliko miestą ir leidosi į kelionę po Europą.[3]

Pirmiausiai Levas Tolstojus aplankė Paryžių, kuriame jį papiktino Napoleono I kultas („Piktadario dievinimas baisus“). Paryžiuje rašytojas lankėsi muziejuose, pobūviuose, žavėjosi socialinės laisvės pojūčiu. Dalyvavimas giljotinoje jam padarė slogų įspūdį, dėl to rašytojas paliko Paryžių ir išvyko į vietas, susijusias su prancūzų mąstytoju Ruso. Tolstojus buvo nuvykęs iki Ženevos ežero.[10] Vėliau Levas Tolstojus keliavo po Šveicariją, Vokietiją, Angliją, Italiją (1857 m. ir 1860–1861 m.). Apysakoje „Liucerna“ jis išreiškė nusivylimą europietišku gyvenimo būdu, kurį sukėlė didelis turto ir skurdo kontrastas.[3]

Tarp pirmosios ir antrosios kelionių rašytojas toliau dirbo prie veikalų „Kazokai“, parašė istoriją „Trys mirtys“ ir romaną „Šeimos laimė“, kurį paskelbė Michailo Katkovo žurnale „Russkij vestnik“ („Русский вестник“). Tolstojaus bendradarbiavimas su žurnalu „Sovremennik“ baigėsi 1859 m. Tais pačiais metais Tolstojus dalyvavo organizuojant literatūros fondą. Tačiau jo gyvenimas neapsiribojo vien literatūrine kūryba: 1858 m. gruodžio 22 d. rašytojas vos nežuvo meškų medžioklėje.[10] Maždaug tuo pačiu metu rašytojas užmezgė romaną su valstiete Aksinja Bazykina, brandino santuokos planus (jiems gimė nesantuokinis vaikas).[10] Kitoje kelionėje po Europą Levas Tolstojus daugiausiai domėjosi visuomenės švietimu ir įstaigomis, kurios siekė kelti dirbančių žmonių išsilavinimo lygį. Atidžiai studijavo Vokietijos ir Prancūzijos visuomenės švietimo klausimus tiek teoriškai, tiek praktiškai – pokalbiuose su specialistais. Iš iškilių Vokietijos žmonių Tolstojų labiausiai sudomino Bertholdas Auerbachas kaip „Švarcvaldo pasakų“ autorius ir kaip kalendorių leidėjas. Tolstojus aplankė jį ir bandė susibičiuliauti. Viešėdamas Briuselyje Tolstojus susipažino su Pjeru Žozefu Prudonu ir Joachimu Leleveliu. Londone rašytojas aplankė Aleksandrą Gerceną, dalyvavo Čarlzo Dikenso paskaitoje.[4]

Kūrinių kritika šiek tiek atvėsino Levo Tolstojaus kūrybinį polėkį iki pat „Karo ir taikos“ pasirodymo.[4] Tolstojus pats savo iniciatyva nesiekė suartėti su rašytojais, išimtis buvo tik Afanasijus Fetas. Viena iš šio susvetimėjimo priežasčių buvo Levo Tolstojaus kivirčas su Ivanu Turgenevu, įvykęs tuo metu, kai abu prozininkai 1861 metų gegužę lankėsi Stepanovkos dvare. Ginčas vos nesibaigė dvikova ir ilgam, netgi septyniolikai metų, sugadino rašytojų santykius.[16]

Grįžus iš Europos, kitais metais, t. y. 1862 m. gegužę, Tolstojus, kenčiantis nuo depresijos, su gydytojų rekomendacija nuvyko į Samaros gubernijos Karalyko baškirų ūkį gydytis nauju ir tuo metu madingu kumyso terapijos metodu. Iš pradžių jis ketino apsistoti Postnikovo ligoninėje netoli Samaros, tačiau, sužinojęs, kad tuo pačiu metu turėjo atvykti daug aukštų pareigūnų, iškeliavo į baškirų klajoklių kaimą Karalyką, esantį prie Karaliko upės. Ten Tolstojus gyveno baškirų jurtoje, valgė avieną, maudėsi saulės voniose, gėrė kumysą, arbatą, taip pat linksminosi su baškirais, žaidžiančiais šaškėmis. Pirmą kartą jis ten išbuvo pusantro mėnesio. Sužavėtas Karaliku, Levas Tolstojus šiose vietose nusipirko dvarą ir jau 1872 m. vasarą jame praleido su visa šeima. Vėliau šioje valdoje Tolstojus suorganizavo žirgyną, bandydamas išvesti greitų ir tvirtų žirgų veislę. Vieno apsilankymo šiame savo dvare metu Tolstojus surengė žirgų lenktynes, kuriose jis pats asmeniškai dalyvavo.[10]

Kūrybinės veiklos pakilimasKeisti

 
Levas Tolstojus 1876 metais
 
Levas Tolstojus ir Antonas Čechovas

Per pirmuosius 12 metų po santuokos Levas Tolstojus sukūrė „Karą ir taiką“ bei „Aną Kareniną“. Šiam antrajam Tolstojaus literatūrinio gyvenimo tarpsniui priklauso ir „Kazokai“, sumanyti dar 1852 m. ir baigti 1861–1862 m. Tai pirmasis rašytojo kūrinys, kuriame realizuotas jau brandus jo talentas.[4] Pagrindinis Tolstojaus kūrybos motyvas išryškėja per jo sukurtus herojų charakterius, herojų tobulėjimą. Rašytojo tikslas buvo parodyti individo gebėjimą moraliai augti, tobulėti, priešintis aplinkai, pasikliaujant savo paties vidine sielos jėga.[17]

„Karas ir taika“Keisti

Prieš išleidžiant „Karą ir taiką“, rašytojas dirbo su romanu „Dekabristai“ (1860–1861 m.), prie kurio autorius ne kartą grįžo, tačiau kūrinys vis tiek liko nebaigtas. Romanas – epopėja „Karas ir taika“ (1863–1869 m., 4 tomai) sulaukė precedento neturinčios sėkmės. Romano ištrauka „1805 metai“ pasirodė 1865 m. 1868 m. publikuotos trys romano dalys, netrukus – kitos dvi. Pirmieji keturi „Karo ir taikos“ tomai buvo greitai išparduoti. Reikėjo antrojo pakartotinio leidimo. Netrukus pakartotinai romanas „Karas ir taika“ išleistas 1868 m. spalio mėn.[18] Romanas „Karas ir taika“ tapo unikaliu reiškiniu tiek rusų, tiek užsienio literatūroje. Šis veikalas priskiriamas gilių psichologinių romanų kategorijai, dėstomas kaip epinis pasakojimas, jame parodoma plati Rusijos įvairių visuomenės sluoksnių panorama Napoleono karų laikotarpiu. Rašytojas, pasak V. J. Lakšino, išreiškė „ypatingą žmonių sąmonės būklę didvyrišku 1812 m. laikotarpiu, kai žmonės iš skirtingų gyventojų sluoksnių susivienijo pasipriešindami užsienio kariaunos invazijai, o tai savo ruožtu sukūrė pagrindą epui“.[19] Autorius parodė nacionalinius rusų bruožus patriotizmo šviesoje, nesukurdamas dirbtinio, demonstratyvaus patriotiškumo, išreikšdamas per herojus ramų tikėjimą teisingumu, atskleisdamas paprastų karių orumą ir drąsą. Rusijos karą su Napoleono kariuomene jis vaizdavo kaip apėmusį visą šalį. Epinis kūrinio stilius perteiktas per herojų likimų išsišakojimą ir susikirtimą, nepalyginamus Rusijos gamtos paveikslus.[19] Levo Tolstojaus romane atspindėti įvairūs visuomenės sluoksniai, pradedant imperatoriais ir karaliais, baigiant kariais, Aleksandro I valdymo laikais.[19]

Tolstojus buvo patenkintas savo paties darbu, tačiau jau 1871 m. sausio mėn. jis išsiuntė laišką Aleksandrui Fetui: „Koks aš laimingas … jog niekada nerašysiu daugiau apie karą“.[20] Tolstojus beveik nepaisė savo ankstesnių kūrinių svarbos. 1906 m. Tokutomi Roka paklausus, kuris kūrinys labiausiai patinka Tolstojui, rašytojas atsakė: „Romanas „Karas ir taika“. [21]

„Ana Karenina“Keisti

Ne mažiau dramatiškas ir rimtas darbas buvo romanas apie tragišką meilę „Ana Karenina“ (1873–1876 m.). Nelaimingoje Anos Kareninos ir Vronskio meilės pabaigoje pavaizduota tiek daug psichologinio gyvenimo nerimo, kas šį romaną daro itin dramatišką.[4] Romanas turi mažiau karo ir taikos herojams būdingų psichinių judesių paprastumo ir aiškumo, daugiau padidinto jautrumo, vidinio budrumo ir nerimo. Pagrindinių veikėjų personažai yra sudėtingesni ir rafinuotesni. Autorius bandė parodyti subtiliausius meilės, nusivylimo, pavydo, nevilties, dvasinio nušvitimo niuansus. Šio darbo problematika tiesiogiai nuvedė Tolstojų prie 1870-ųjų pabaigos ideologinio lūžio taško.[19]

Kiti kūriniaiKeisti

 
Levas Tolstojus 1887 m. (paveikslo autorius Ilja Repinas)

1879 m. kovo mėn. Maskvoje Levas Tolstojus susitiko su Vasilijumi Petrovičiumi Ščegolionku, kuris tais pačiais metais rašytojo kvietimu atvyko į Jasnaja Polianą, kur apsistojo maždaug mėnesiui ar pusantro. Ščegolionkas papasakojo Tolstojui daugybę liaudies pasakų, epų ir legendų, iš kurių daugiau negu dvidešimt rašytojas užrašė (šie įrašai buvo atspausdinti rašytojo raštuose). Šeši L. Tolstojaus kūriniai paremti Ščegolionko pasakojimais, tai: „Kaip žmonės gyvena“ (1881 m.), „Du seni žmonės“ (1885 m.) ir „Trys seniūnaičiai“ (1885 m.), „Kornejus Vasiljevas“ (1905 m.) ir „Malda“ (1905 m.), „Senis bažnyčioje“ (1907 m.). Be to, Tolstojus užrašė daug Ščegolionko pasakytų posakių, patarlių, atskirų žodžių.[22]

Naujas Tolstojaus požiūris į pasaulį išsamiai atskleistas veikaluose „Išpažintis“ (1879–1880 m., išleistas 1884 m.) bei „Kas yra mano tikėjimas“? (1882–1884 m.). Tolstojus knygas „Kreicerio sonata“ (1887–1889 m., išleista 1891 m.) ir „Velnias“ (1889–1890 m., išleistas 1911 m.) paskyrė krikščioniškam meilės principo gvildenimui. 1890–aisiais, bandydamas teoriškai pagrįsti savo požiūrį į meną, Tolstojus parašė traktatą „Kas yra menas?“. (1897–1898 m.). Tačiau pagrindinis tų metų meninis darbas buvo jo romanas „Prisikėlimas“ (1889–1899 m.), kurio siužetas buvo paremtas tikra teismo byla. Aštri bažnyčios apeigų kritika šiame darbe tapo viena iš priežasčių, kodėl 1901 metais stačiatikių cerkvės sinodas atskyrė Tolstojų nuo cerkvės. Aukščiausi 1900–ųjų pradžios pasiekimai buvo pasakojimas „Chadži Muratas“ bei drama „Gyvasis lavonas“. Knygoje „Chadži Muratas“ atskleidžiamas Šamilo ir Nikolajaus I despotizmas. Istorijoje Tolstojus šlovino kovos drąsą, pasipriešinimo jėgą ir gyvenimo meilę. Spektaklis „Gyvasis lavonas“ tapo naujų Tolstojaus meninių ieškojimų įrodymu, objektyviai artimu Čechovo dramai. Levas Tolstojus sukūrė ir kitų dramų: „Tamsos galybė" (1887 m.), „Ir šviečia tamsoje šviesa" (1900 m., išspausdinta 1930 m.), komediją „Švietimo vaisiai" (1891 m.).[19]

Šeima ir paskutinieji gyvenimo metaiKeisti

 
Levas Tolstojus su žmona ir vaikais
 
Levo Tolstojaus žmona Sofija (iš kairės) su seserimi Tatjana Bers

Nuo jaunystės metų Levas Tolstojus buvo pažįstamas su Liubove Aleksandrovna Islavina, pagal vyrą Bers (1826–1886 m.), jis mėgo žaisti su jos dukterimis Liza, Sonia ir Tania. Kai dukterys užaugo, Levas Tolstojus sugalvojo vesti vyresniąją dukterį Lizą. Tačiau ilgai dvejojo ir visgi pasirinko vidurinę Bers dukterį Sonią. Sofija sutiko už Tolstojaus tekėti. 1862 m. rugsėjo 23 d. Levas Tolstojus vedė Sofiją Bers, jai buvo 18 metų, jaunikiui – 34 metai.[23]

Kažkiek laiko pora gyveno laimingai, žmona buvo praktiška, pora buvo apsirūpinusi, rašytojas pelnė pasaulinę šlovę. Žmona jam tapo padėjėja visais praktiniais ir literatūriniais klausimais – nesant sekretorės, ji kelis kartus perrašė jo juodraščius. Tačiau labai greitai laimę aptemdė neišvengiami smulkūs kivirčai, trumpalaikiai ginčai, abipusis nesusipratimas, kuris bėgant metams tik dar labiau gilėjo.[3]

1890–ųjų pabaigoje kivirčų tarp sutuoktinių priežastis buvo Tolstojaus pavydas žmonai Sofijai dėl kompozitoriaus S. I. Tanejevo. 1897 m. žmonai norint eiti pas kompozitorių į repeticiją, Tolstojus laiške pasiūlė jai penkis variantus kaip išspręsti situaciją, iš kurių viena buvo skyrybos.[10]

Savo šeimai Levas Tolstojus pasiūlė tam tikrą „gyvenimo planą“, pagal kurį ketino dalį pajamų skirti vargšams ir mokykloms bei supaprastinti savo šeimos gyvenimo būdą (buitį, maistą, drabužius), kartu parduodant „viską, kas nereikalinga“: fortepijoną, baldus, vežimėlius. Jo žmona Sofija nebuvo patenkinta tokiu planu, dėl to tarp sutuoktinių kilo pirmasis rimtas konfliktas ir prasidėjo jos „karas“ dėl saugios jų vaikų ateities. 1892 m. Tolstojus pasirašė atskirą aktą ir perdavė visą turtą savo žmonai ir vaikams, nenorėdamas būti savininku. Tolstojai gyveno kartu beveik penkiasdešimt metų. Tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje rašytojas išsižadėjo savo luomo, neigė ankstesnę kūrybą, kritikavo Rusijos visuomeninį ir religinį gyvenimą, propagavo nekonfesinį (individualų) tikėjimą. Skelbė būtinybę pertvarkyti visuomenę.[1][10]

Rašytojo vyresnysis brolis Sergejus Nikolajevičius Tolstojus ketino vesti Sofijos Andrejevnos jaunesnę seserį Tatjaną Bers. Bet neoficiali Sergejaus santuoka su čigonų dainininke Marija Michailovna Šiškina (su kuria susilaukė keturių vaikų) neleido Sergejui ir Tatjanai tuoktis.[24] Iš Levo Tolstojaus ir Sofijos santuokos gimė 9 sūnūs ir 4 dukterys, penki vaikai mirė vaikystėje.[10] 1910 m. spalio 28 d. naktį Levas Tolstojus, norėdamas nugyventi paskutinius metus pagal savo pažiūras, visam laikui slapta paliko Jasnaja Polianą, lydimas tik savo gydytojo D. P. Makovickio. Tolstojus išvyko traukiniu, ketino vykti į Bulgariją arba Kaukazą. Kelionėje Levas Tolstojus pasijuto blogai, peršalimas peraugo į plaučių uždegimą, todėl kelionę turėjo nutraukti. Išsilaipino pirmoje didelėje traukinių stotyje Lipecko srityje.[25]

1910 m. lapkričio 20 d. Levas Tolstojus mirė traukinių stoties viršininko Ivano Ozolino namuose.[26]

Atminimo išsaugojimasKeisti

Rusijoje įsteigti keturi muziejai, skirti Levo Tolstojaus gyvenimui ir jo kūrybai. Tolstojaus dvaras Jasnaja Polianoje kartu su visais aplinkiniais miškais, laukais, sodais ir žemėmis paverstas muziejumi-draustiniu, jo filialas yra L. N. Tolstojaus muziejus-dvaras „Nikolskoje-Vyazemskojės“ kaime. Tolstojaus dvaro rūmai Maskvoje (Levo Tolstojaus g. 21) yra valstybės saugomi. Astapovo stotyje esantis namas, kuriame mirė rašytojas, taip pat buvo paverstas muziejumi (dabar Levo Tolstojaus stotis, Pietryčių geležinkelis).

Didžiausias iš Tolstojaus muziejų, taip pat rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrimo centras, yra valstybinis Levo Tolstojaus muziejus Maskvoje. Rašytojo vardu pavadinta daugybė Rusijos mokyklų, klubų, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų. Daugelyje Rusijos miestų yra aikščių ir gatvių, pavadintų Levo Tolstojaus vardu. Paminklai Levui Tolstojui pastatyti Tuloje, Maskvoje, Piatigorske, Orenburge ir kt.[27]

NuorodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Levas Tolstojus Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
  2. Leo Tolstoy 2016. Encyclopædia Britannica Online. Nuoroda tikrinta 2016-05-10
  3. 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 Венгеров С. А. Толстой, Лев Николаевич // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 4,9 Эйхенбаум Б. М. Из студенческих лет Л. Н. Толстого // О прозе / И. Г. Ямпольский. – Л. : Худ. лит., Лен. отд-ние, 1969. – С. 91—116. – 116 с.
  5. Толстой Л. Н. Эпитафия А. И. Остен-Сакен. tolstoy-lit.ru. [2]
  6. Алексеева Г., Пешкова М. Лев Толстой. Американские диалоги. Эхо Москвы (19 сентября 2010). [3]
  7. Краткий биографический очерк, написанный со слов графа Л. Н. Толстого его женой гр. С. А. Толстой 25 октября 1878 года. – 1910. – С. 510. [4]
  8. Никитина Н. А. Повседневная жизнь Льва Толстого в Ясной Поляне. – М.: Молодая гвардия, 2007. – 113 с. – ISBN 978-5-235-02979-8.
  9. Гусев Н. Н. 1828–1855, 1954, Глава шестая. От выхода из университета до отъезда на Кавказ (1847–1851) VII, с. 251–253.
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 10,6 10,7 Басинский П. В. Лев Толстой: Бегство из рая / Гл. ред. Е. Шубина. – М.: Издательство АСТ, 2018. – 636 с. – (Литературные биографии Павла Басинского). – ISBN 978-5-17-067699-9.
  11. Эйгес И. Р. ответственный= Воззрение Толстого на музыку. – С. 242–245. – 308 с.
  12. Толстой С. М., 1990, Глава VIII. Николай Николаевич Толстой, с. 166–169.
  13. Калюжная Л. С. Лев Николаевич Толстой (1828–1910). Великие писатели.
  14. Некрасов Н. А. Полн. собр. соч. и писем. – М.: Правда, 1952. – Т. 10. – С. 179.
  15. Кузнецов А. А., Чепурнов Н. И. Награды Крымской войны 1853–1856 гг.// Наградная медаль. В 2-х томах. – М.: Патриот, 1992. – Т. 1 (1701–1917). – ISBN 5-7030-0452-7.
  16. Фет А. А. XII // Мои воспоминания 1848–1889. – М.: Правда, 1983.
  17. Опульская Л. Д. Роман-эпопея Л. Н. Толстого «Война и мир»: Кн. для учителя. – М.: Просвещение, 1987. – 176 с. – С. 16—17.
  18. Гусев Н. Н. 1855–1869, 1957, Глава двенадцатая. Л. Н. Толстой в 1863–1869 годах. XVIII, с. 676–678.
  19. 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 Толстой Лев Николаевич / Лакшин В. Я. // Тихоходки – Ульяново. – М. : Советская энциклопедия, 1977. – (Большая советская энциклопедия : [в 30 т.]/ гл. ред. А. М. Прохоров ; 1969–1978, т. 26).
  20. ПСС, 90 т., 1928–1958, Серия третья. Письма. Т. 61, с. 247.
  21. Токутоми Рока. Пять дней в Ясной Поляне // Л. Н. Толстой в воспоминаниях современников: В 2 т./ Ред. С. А. Макашин. – М.: Худож. лит., 1978. – Т. 2 / Сост., подгот. текста и коммент. Н. М. Фортунатова. – С. 320–338. – (Сер. лит. мемуаров).
  22. Соколов Ю. М. Лев Толстой и сказитель Щеголёнок // Л. Н. Толстой: К 120-летию со дня рождения. (1828–1948) / Коммент. и ред. Н. Н. Гусева. – М.: Гос. лит. музей, 1948. – Т. II. – С. 200–207. – (Летописи Государственного литературного музея; Кн. 12).
  23. Шкловский В. Б., 1963, Женитьба на барышне, с. 350–351.
  24. Молоткова П.А. Всё смешалось в доме Толстых. Аргументы и факты.
  25. Шифман А. И., 1978, Глава VIII, с. 42.
  26. Шифман А. И., 1978, Глава 4. Уход и смерть Л. Н. Толстого, с. 156.
  27. Наследие Л. Н. Толстого. Музей Толстого на станции Астапово.

Vikicitatos