Aleksandras Kerenskis

Aleksandras Kerenskis (Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский)
Gimė	1881 m. gegužės 2 d. Simbirskas, Rusijos imperija
Mirė	1970 m. liepos 11 d. (89 metai) Niujorkas, JAV
Pilietybė	rusas
Tėvai	Fiodoras Kerenskis ir Nadežda Adler
Sutuoktinis (-ė)	Olga Baranovskaja
Vaikai	Olegas ir Glebas
Religija	stačiatikis
Rusijos ministras pirmininkas
Valdė	1917 m. liepos 21 d. - 1917 m. lapkričio 7 d. (3 mėn.)
Pirmtakas	Georgijus Lvovas
Įpėdinis	Vladimiras Leninas
Pareigos	politikas, revoliucionierius, teisininkas
Partija	Socialistai revoliucionieriai
Išsilavinimas	Sankt Peterburgo universitetas, 1904
Vikiteka	Aleksandras Kerenskis
Parašas

Aleksandras Kerenskis (rus. Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский, 1881 m. gegužės 2 d. Simbirske – 1970 m. liepos 11 d. Niujorke) – Rusijos valstybės veikėjas, Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

Biografija

Gimė gausioje rusų kalbos pedagogo šeimoje. Žymiausiu tėvo – Fiodoro Kerenskio – mokiniu buvo Vladimiras Leninas. 1889 m. Kerenskių šeima persikraustė į Taškentą, kuriame aukso medaliu baigė gimnaziją ir 1899 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, kurį 1904 m. baigė. Dirbo advokatu. Tuo pat metu įsijungė į kairiosios politinės partijos – socialistų revoliucionierių veiklą. 1905 m. pabaigoje sulaikytas, kalintas iki 1906 m. balandžio, tačiau nesurinkus įkalčių buvo išsiųstas į Taškentą. 1906 m. spalį grįžo į Sankt Peterburgą. Kaip gynėjas dalyvavo daugelyje politinių teismų procesų. 1912 m. išrinktas į ketvirtąją Rusijos Valstybės dūmą. Joje buvo laikomas vienu geriausių kairiųjų pažiūrų oratoriumi. 1917 m. Rusijoje įvykus Vasario Revoliucijai, nuo kovo mėnesio tapo Laikinosios vyriausybės teisingumo, o nuo gegužės mėnesio – karo ir karo laivyno ministru. Nuo 1917 m. liepos 21 d. – Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1917 m. rugpjūtį numalšino Rusijos generalinio štabo vado L. Kornilovo maištą. 1917 m. rugsėjo 12 d. tapo ir Rusijos kariuomenės vadu, o rugsėjo 13 d. paskelbė Rusiją respublika. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio, nesėkmingai su generolo P. Krasnovo vadovaujamomis pajėgomis, bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą. 1918 m. sausio pradžioje nesėkmingai bandė pasisakyti Rusijos Steigiamajame susirinkime. Netrukus išvyko į Suomiją, tų pačių metų liepą apsigyveno Paryžiuje. Dirbo rusų emigrantų laikraščio redaktoriumi, dalyvavo politinėje veikloje. 1940 m. Vokietijai užėmus Prancūziją, emigravo į JAV. Dėstė Stanfordo universitete. Parašė atsiminimus, parengė daug dokumentų publikacijų. Palaidotas Londono kapinėse.