Romos respublika

	Romos respublika; lot. Res publica Romana
	Herbas
	Location of RomaRomos provincijos prieš Gajaus Julijaus Cezario nužudymą, 44 m. pr. m. e.
Sostinė	Roma
Kalbos	Lotynų (oficiali),; senovės graikų, hebrajų, galų, berberų
Religija	Senovės Romos religija
Valdymo forma	Oligarchija, Respublika
Era	Antika
	Plotas
- 326 m. pr. m. e.	10 000 km²
- 200 m. pr. m. e.	360 000 km²
- 146 m. pr. m. e.	800 000 km²
- 100 m. pr. m. e.	1 200 000 km²
- 50 m. pr. m. e.	1 950 000 km²
Valiuta	Senovės Romos pinigai

Romos respublika (lot. Res publica Romana) – Senovės Romos valstybės forma laikotarpyje nuo monarchijos nuvertimo apie 509 m. pr. m. e. (paskutinio karaliaus Lucijaus Tarkvinijaus Išdidžiojo ištrėmimo) iki principato sukūrimo 27 m. pr. m. e., Romos Senatui suteikus Oktavianui ypatingus įgaliojimus (27 m. pr. m. e. sausio 16 d.). Respublikos laikotarpio valstybės formą galima apibūdinti kaip aristokratinę-oligarchinę, kurioje aukščiausioji valdžia buvo Senato ir konsulų rankose.

Ankstyvieji Julijų–Klaudijų dinastijos imperatoriai palaikė iliuziją, kad respublika vis dar egzistuoja (nors saugoma asmenų, turinčių ypatingus įgaliojimus) ir galiausiai bus visiškai atkurta. Roma vadinosi respublika iki III a., kai reformomis buvo įvesta dominato sistema.

Istorija


Senovės Romos istorija
Priešistorinė Italija
Etruskai
Didžioji Graikija
Romos karalystė
Romos respublika
Romos imperija
Julijų-Klaudijų dinastija > Flavijų dinastija > Nervų-Antoninų dinastija > Severų dinastija > Konstantinų dinastija > Valentinianų dinastija > Teodosų dinastija
Vakarų Romos imperija
Italijos istorija

Romos respublika 44 m. pr. m. e.

Respublikos ištakos

Seniausiais laikais Romos teritorija buvo labai nedidelė: „laukų brolijos“ (fratres arvales) žyniai kasmet iškilmingai apeidavo Romos laukus, o apėjimas greičiausiai sutapdavo su seniausiomis Romos sienomis. Ši teritorija buvo 5 Romos mylios (1000 žingsnių) dešiniajame Tibro krante arba vakaruose, 6 mylios kairiajame krante, 5 mylios pietuose link Alba Longos ir 2 mylios į šiaurę. Romai absorbavus keletą priemiesčio bendruomenių ir dar karalystės laikais užkariavus Gabijaus ir Fidenų miestus jos teritorija (ager Romanus) buvo maždaug 870 km². Pietuose romėnai rėmėsi bendragentine ir sąjungininkiška lotynų miestų federacija; šiaurėje prieš Romą stovėjo galingi, karalių valdomi etruskų miestai, tarpusavyje sudarę silpną federaciją; rytuose romėnai kovojo su giminingomis kalnų gentimis – sabinais, volskais ir ekvais, kurie puldinėjo derlingą romėnų „Kampaniją“. Pirmoji 240 metų trukusios epochos (pasibaigusios visišku Italijos užkariavimu) dalis praėjo vykstant smulkiems susirėmimams. Šias dvi dalis žymi Vėjaus miesto užkariavimas (396 m. pr. m. e.). Vėliau Romos galią sukrėtė galų įsiveržimas ir Romos sudeginimas, tačiau po to miestas greitai atsigavo ir per vieną amžių sugebėjo sau pajungti visą Italiją, išskyrus Po slėnį ir priealpines sritis, kurios tuo metu laikytos Galijos dalimi.

Italijos užkariavimas

Roma tapo pernelyg galinga lotynų federacijos nare ir ėmė laikyti Lotynų sąjungą tik kaip savo politikos įrankį, o kiti lotynai siekė sau didesnio vaidmens.

Romos respublikos žlugimas

Broliams Grakchams nepasisekus reformuoti Romos respubliką, iniciatyvą perėmė legionų vadai. Buvo sudarytas triumviratas. Didžiausią įtaką įgijo Cezaris. Jis:

Užkariavo Galiją (dab. Prancūziją)
Užgrobė valdžią Romoje
Tapo diktatoriumi iki gyvos galvos
Pasiliko imperatoriaus titulą, kuris anksčiau buvo suteikiamas itin pripažintiems karvedžiams
Atleido nuo skolų valstiečius
Proletarams davė žemės
Vietoj mėnulio kalendoriaus įvedė Saulės kalendorių, vadinamą Julijaus, kuris galiojo iki 16 a.
Įveda vieningą pinigą Romoje – denarą

Cezaris buvo nužudytas respublikos šalininkų Bruto ir Kasijaus. Po jo mirties vėl prasidėjo pilietiniai karai. Markas Antonijus ir Oktavianas siekė atkeršyti Cezario žudikams ir sumušė Bruto bei Kasijaus kariuomenę, kuri atstovavo senatui. Markas Antonijus ėmė valdyti rytinę Romos respublikos dalį ir vedė Kleopatrą. Oktavianas valdė vakarinę dalį su Romos miestu. Prasidėjus nesutarimams, kilo naujas pilietinis karas tarp Marko Antonijaus ir Oktaviano. Egiptas įjungtas į Romos sudėtį. Karą laimėjo Oktavianas.

Santvarka

Romos Respublikos valdymo III–II a. pr. m. e. diagrama

Romos respublikoje valdžia buvo padalinta tarp tautos susirinkimų, senato ir magistratų.

Senatą sudarė 300 kilmingų patricijų, vėliau jų skaičius išaugo iki 900. Jie tvirtino pareigūnų nutarimus, rengė įstatymus, tvarkė finansinius klausimus, rūpinosi religiniais reikalais. Kilus pavojui šešiems mėnesiams skirdavo diktatorių, kuriam visi privalėjo paklusti. Respublikos laikotarpiu senato nariai pareigybes ėjo iki gyvos galvos.

Romos respublikos valdymas

Tautos susirinkimas rinko aukščiausius pareigūnus, priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, turėjo teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, vieneriems metams rinkdavo du konsulus. Vėliau šie konsulai tapdavo senatoriais iki mirties. Konsulai kviesdavo senatą, karo metu vadovaudavo kariuomenei. Magistratai – aukšti valdžios pareigūnai. Jais galėjo būti tik turtingi, nes dirbo be atlyginimo. Magistratai rūpinosi mokesčių surinkimu, teismų darbu, prižiūrėjo organizuojamus renginius, kviesdavo tautos susirinkimą. Tautos komicijoms pirmininkavo pretoriai. Du cenzoriai surašydavo gyventojus, nustatydavo jų turtinę padėtį, tvarkydavo mokesčius. Edilai rūpinosi miesto saugumu ir tvarka, vadovavo sargybai. Kvestoriai rūpinosi iždu, saugojo valstybės vėliavas ir archyvą. Įsigalėjus respublikiniam valdymui, suirutėms įveikti būdavo skiriami diktatoriai.

Visuomenę sudarė:

patricijai: dalyvavo valstybės valdyme, rinko valdžios atstovus. Tik patricijai galėjo tapti senato nariais;
plebėjai: sudarė didumą kariuomenės, bet negalėjo užimti valstybinių pareigų;
moterys ir vergai: neturėjo jokių politinių teisių.

Plebėjų ir patricijų kovos

Plebėjai siekia įgyti tokių pat teisių, kokias turi patricijai, todėl tarp šių grupių vyksta kova.

Plebėjai išsireikalauja rinkti jų interesus ginančius du tribūnus (vėliau dešimt) ir teisę šaukti savo susirinkimus. Nuo šiol nutarimai įsigalioja, jei tik pritaria liaudies tribūnai (žymiausi tribūnai: Tiberijus Grakchas ir Gajus Grakchas). V a. pr. m. e. plebėjams reikalaujant išrinkta dešimties žmonių komisija parengia Dvylikos lentelių įstatymus. Šios teisės normos, iškaltos dvylikoje bronzinių plokščių, vienodai taikomos ir plebėjams, ir patricijams. Jos pakabinamos forume. Vėliau teisynas buvo papildytas. Dvylikos lentelių įstatymai galiojo apie tūkstantį metų ir buvo visos Romos teisės pagrindas. Šie įstatymai darė įtaką ir Romos švietimui, nes jaunimas mokėsi iš jų skaityti. IV a. pr. m. e. vieną konsulą rinko iš plebėjų. Buvo draudžiama Romos pilietį paversti vergu už skolas. III a. pr. m. e. plebėjų teisės buvo sulygintos su patricijų teisėmis.

Pūnų karai

III a. pr. m. e. Roma pradėjo kariauti su Kartagina. Šie karai vadinami Pūnų karais (kartaginiečiai vadinami pūnais).

Karų priežastis – dviejų stipriausių valstybių kova dėl įtakos Viduržemio jūros baseine.

Pirmasis pūnų karas – kova dėl Sicilijos (264–241 m. pr. m. e.). Romos kariuomenė persikėlė į Siciliją ir užėmė Mesaną, nugalėjo Kartaginos laivyną prie Milų. Roma, pasinaudojusi Kartaginos silpnumu, užgrobė Sardiniją ir įsitvirtino Korsikoje.
Antrasis pūnų karas (218–201 m. pr. m. e.). Kartaginiečiai laimėjo mūšį prie Kanų ir Kapujos (216 m. pr. m. e.). Kare įvyko persilaužimas – Roma užėmė Sirakūzus (gynybai vadovavo ir mūšyje žuvo matematikas Archimedas). 202 m. pr. m. e. romėnai pasiekė pergalę prie Zamos. Roma įsitvirtino vakarinės Viduržemio jūros pakrantėse. Kartagina neteko laivyno ir kariuomenės.
Trečiasis pūnų karas (149–146 m. pr. m. e.). Kartaginos valdos tapo Romos provincija. 146 m. pr. m. e. Kartaginos miestas sulyginamas su žeme, o gyventojai parduodami į vergiją.

146 m. pr. m. e. Roma pajungė Graikiją.

Karų padariniai

Roma išplėtė savo valstybės ribas ir tapo Viduržemio jūros valstybių valdove. Karas nuskurdino žemdirbius, dalis jų neteko žemės. Iškilo turtingi žemvaldžiai. Daugėjo vergų. Sutriko visuomenės pusiausvyra: vieni skendėjo prabangoje, kiti, nuskurdinti karo, buvo priversti parduoti savo žemę.

Dėl visuomenės pusiausvyros sutrikimo Romos valstybėje prasidėjo pilietiniai karai.

Reformos

Brolių Grakchų reformos (133 m. pr. m. e.)

Tiberijus Grakchas vykdo žemės įstatymų reformą. Jis siekia turtuolių žemes išdalyti nusigyvenusiems plebėjams, už tai nužudomas. Pradėtą žemes reformą prisiekia įgyvendinti Gajus Grakchas. Priimamas duonos įstatymas: kiekvieną mėnesį Romos varguomenė nemokamai arba už labai mažą kainą turi gauti grūdų. Organizuojami viešieji darbai.

Išnašos

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 Taagepera, Rein (1979). „Size and Duration of Empires: Growth–Decline Curves, 600 BCE to 600 CE“. Social Science History. Social Science History, Vol. 3, No. 3/4. 3 (3/4): 115–138. doi:10.2307/1170959. ISSN 0145-5532. JSTOR 1170959.

Taip pat skaitykite

Romos respublikos konsulai

[size-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 Taagepera, Rein (1979). „Size and Duration of Empires: Growth–Decline Curves, 600 BCE to 600 CE“. Social Science History. Social Science History, Vol. 3, No. 3/4. 3 (3/4): 115–138. doi:10.2307/1170959. ISSN 0145-5532. JSTOR 1170959.

[1]