Didžioji Graikija

Didžioji Graikija (lot. Magna Græcia, gr. Μεγάλη Ἑλλάς = Megalê Hellas) – istorinė sritis Pietų Italijoje ir Sicilijoje, kurią VIII a. pr. m. e. kolonizavo graikai, palikę ilgalaikę helenistinės civilizacijos žymę regione.

Daugelis naujų graikų miestų tapo turtingi ir galingi: Kapuja (Kapuê, Capua), Neapolis (Νεάπολις), Sirakūzai, Agridžentas (Akragas), Subaris (Σύβαρις). Kiti Didžiosios Graikijos miestai: Taras (Τάρας, Tarantas), Epizephyrioi Lokroi ar Locri (Λοκροί, Lokris), Rhegion (Ρήγιον, Kalabrijos Redžas), Kroton (Κρότων, Krotonas), Thurii (Θούριοι), Elea (Ελέα) ir Ankon (Αγκων, Ankona).

Didžioji Graikija apie 280 m. pr. m. e.

Didžiąją Graikiją Romos respublika užėmė po Pyro karo (280–275 m. pr. m. e.).

Nors dauguma Pietų Italijos graikų buvo italizuoti viduramžiais, (Pvz.: Pestas iki IV a.), graikų kultūros ir kalbos kišenės išliko iki šių laikų iš dalies dėl nuolatinės migracijos tarp Pietų Italijos ir žemyninės Graikijos. Vienas iš pavyzdžių yra grikai (apie 80 tūkst.), kurie išsaugojo graikų kalbą ir kultūrą Italijoje.

Graikai grįžo į Pietų Italiją XVI-XVII a., kai Osmanų imperija užėmė Peloponesą. Ypač daug graikų atvyko į Kalabriją, Siciliją ir Salentą po Korono apgulties 1534 m. Dauguma koroniečių buvo turtingi kilmingieji, atsivežę daug kilnojamo turto. Jiems buvo suteiktos privilegijos ir atleidimas nuo mokesčių.