Julijaus Cezario nužudymas

Julijaus Cezario nužudymas
Julijaus Cezario nužudymas
Viljamo Holmso Salivano „Julijaus Cezario nužudymas“, apie 1888 m., Karališkasis Šekspyro teatras
Vieta Pompėjaus teatro kurija, Roma
Taikinys (-iai) Gajus Julijus Cezaris
Data 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.
Išpuolio tipas  Nužudymas subadant peiliu
Vykdytojas (-ai) Markas Junijus Brutas
Gajus Kasijus Longinas
Decimas Brutas
Gajus Trebonijus

Julijaus Cezario nužudymasžmogžudystė, įvykusi 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. Romoje, kai Pompėjaus teatro kurijoje grupė senatorių per senato posėdį nužudė Romos diktatorių Julijų Cezarį. Cezariui buvo smogta peiliu 23 kartus. Senatoriai teigė, kad jie veikė baimindamiesi, jog Cezario beprecedentė valdžios koncentracija jo diktatūros metu kenkia Romos respublikai, ir pateikė šį poelgį kaip tirono nužudymo aktą. Sąmoksle, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, dalyvavo mažiausiai 60 senatorių. Nepaisant Cezario mirties, sąmokslininkams nepavyko atkurti Romos respublikos institucijų. Dėl Cezario mirties Romos respublikoje kilo Liberatorių pilietinis karas, o galiausiai Romos respublika tapo Romos imperijos principatu.

Priežastys redaguoti

 
Kovo idų moneta – denaras su Bruto atvaizdu averse, nukaldinta 43-42 m. pr. m. e. Monetos reverse pavaizduotas pilosas tarp dviejų durklų, su užrašu EID MAR (Eidibus Martiis – kovo idos), įamžinančiu Cezario nužudymą.[1]
 
Julijaus Cezario pomirtinis biustas iš marmuro, 44-30 m. pr. m. e., Pio-Klementino muziejus, Vatikano muziejai.

Cezaris aštuonerius metus tarnavo Romos respublikai Galų karuose ir visiškai užkariavo Galijos regioną (maždaug dabartinės Prancūzijos teritorijoje). Romos senatui pareikalavus, kad Cezaris išformuotų kariuomenę ir grįžtų namo kaip civilis, jis atsisakė tai padaryti ir 49 m. pr. m. e. su savo kariuomene kirtęs Rubikoną išžygiavo į Romą, pradėdamas paskutinį Romos respublikos pilietinį karą. 44 m. pr. m. e. pradžioje Cezaris, nugalėjęs paskutinius opozicijos atstovus, buvo paskirtas nuolatiniu diktatoriumi (lot. Dictator perpetuo).[2] Romėnų istorikas Titas Livijus 45-44 m. pr. m. e. įvykusių trijų incidentų, kurie, kai kurių romėnų nuomone, buvo paskutinės Cezario nužudymo sąmokslo priežastys, aprašo kaip „tris paskutinius kantrybės lašus“.[3]

Pirmasis incidentas įvyko 45 m. pr. m. e. gruodį arba galbūt 44 m. pr. m. e. pradžioje.[3] Pasak romėnų istoriko Diono Kasijaus, po to, kai senatas nubalsavo už tai, kad Cezariui būtų suteikta didelė dalis garbės apdovanojimų, jie nusprendė juos oficialiai įteikti Cezariui ir kaip senatorių delegacija išžygiavo į Veneros protėvių šventyklą.[4] Kai jie atvyko, pagal etiketą Cezaris turėjo atsistoti ir pasisveikinti su senatoriais, bet jis neatsistojo. Jis taip pat pajuokavo, sakydamas, kad jo apdovanojimų skaičių reikia sumažinti, o ne padidinti.[5] Romėnų istorikas Gajus Svetonijus Trankvilas (po beveik 150 metų) rašė, kad Cezaris neatsistojo šventykloje, nes arba jį sulaikė konsulas Lucijus Kornelijus Balbas, arba jis pasipriešino siūlymui atsistoti.[6] Nepriklausomai nuo priežasčių, praktiškai atmesdamas senatorių dovanas ir nepripažindamas delegacijos dalyvavimo pagal atitinkamą etiketą, Cezaris leido suprasti, kad senatas jam neberūpi.[5]

Antrasis incidentas įvyko 44 m. pr. m. e. Vieną sausio dieną tribūnai Gajus Epidijus Marulas ir Liucijus Cezietis Flavas aptiko diademą ant Cezario statulos, stovėjusios ant rostros romėnų forume, galvos.[5] Pasak Svetonijaus, tribūnai įsakė nuimti vainiką, nes jis buvo Jupiterio ir karališkosios šeimos simbolis.[7] Niekas nežinojo, kas uždėjo diademą, bet Cezaris įtarė, kad tribūnai patys pasirūpino, jog ji atsirastų ir jiems tektų garbė ją nuimti.[5] Neilgai trukus, sausio 26 d., reikalai paaštrėjo, kai Cezaris žirgu jojo Apijaus keliu į Romą.[8] Kažkas iš minios pasveikino jį kaip rex (liet. karalius), į ką Cezaris atsakė: „Aš esu ne karalius, o Cezaris“ (lot. Non sum Rex, sed Caesar).[9] Tai buvo žodžių žaismas, kadangi „Rex“ buvo ne tik lotyniškas titulas, bet ir šeimos vardas. Minėtieji tribūnai Marulas ir Flavas nebuvo tuo sužavėti ir liepė suimti žmogų, kuris pirmasis sušuko „Rex“. Vėliau vykusiame senato posėdyje Cezaris apkaltino tribūnus bandymu sukurti opoziciją jam ir liepė juos nušalinti nuo senato pareigų.[8] Romos plebėjai rimtai žiūrėjo į savo tribūnus kaip į tautos atstovus, todėl Cezario veiksmai, nukreipti prieš tribūnus, sukiršino jį su visuomene.[10]

Trečiasis incidentas įvyko 44 m. pr. m. e. vasario 15 d. per Luperkalijų šventę. Markas Antonijus, kuris buvo paskirtas vienu iš Cezario konsulų, užlipo ant rostros ir uždėjo Cezariui ant galvos diademą, sakydamas: „Per mane tauta tau tai duoda.“ Nors keli susirinkusieji plojo, tačiau dauguma tylėjo. Cezaris nusiėmė diademą nuo galvos, Antonijus vėl ją jam uždėjo, tačiau sulaukė tokios pat minios reakcijos.[11] Galiausiai Cezaris atidėjo diademą į šalį, kad paaukotų ją Jupiteriui Optimui Maksimui.[7] „Jupiteris vienintelis iš romėnų yra karalius“, – pasakė Cezaris ir sulaukė entuziastingo minios atsako.[11] Tuo metu daugelis manė, kad Cezario diademos atsisakymas buvo būdas įsitikinti, ar jam pakanka paramos tapti karaliumi, ir jį už tai niekino.[12]

Pasak Svetonijaus, Cezario nužudymas galiausiai įvyko visų pirma dėl nuogąstavimų, jog jis norėjo karūnuotis Romos karaliumi.[13] Taip pat, vos per kelis mėnesius Cezaris paniekino senatą, nušalino liaudies tribūnus ir ėmė žaisti su monarchija. 44 m. pr. m. e. vasario mėn. gimė sąmokslas, kurio metu jis buvo nužudytas.[12]

Sąmokslas redaguoti

 
Romos miestas, 44 m. pr. m. e.

Idėja nužudyti Julijų Cezarį pradėjo formuotis 44 m. pr. m. e. vasario 22 d. vakare,[14] Kasijaus Longino ir jo svainio Marko Bruto susitikimo metu.[15] Po diskusijų jiedu sutarė, kad reikia ką nors padaryti, kad Cezaris netaptų romėnų karaliumi.[16]

Tuomet jiedu pradėjo verbuoti kitus. Nors nužudyti kitą reikėjo tik vieno žmogaus, Brutas manė, jog tam, kad Cezario nužudymas būtų laikomas teisėtu tirono pašalinimu, įvykdytu šalies labui, į jį turėjo įsitraukti daug svarbiausių Romos žmonių.[17] Jiedu stengėsi išlaikyti pusiausvyrą: siekė surinkti pakankamai vyrų, kad galėtų apsupti Cezarį ir kovoti su jo šalininkais, bet ne tiek daug, kad rizikuotų būti aptikti. Jie pirmenybę teikė draugams, o ne pažįstamiems bei nesamdė nei neatsargių jaunuolių, nei silpnų vyresniųjų. Galiausiai sąmokslininkai pasitelkė senatorius, kuriems buvo netoli keturiasdešimties metų, kaip ir jiems patiems. Vyrai nekaltai skambančiais klausimais vertino kiekvieną potencialų naujoką.[18] Antikos šaltiniai teigia, kad galiausiai prie sąmokslo prisijungė nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties sąmokslininkų, nors pastarasis skaičius gali būti rašybos klaida.[19]

Žymūs sąmokslininkai: Pacuvijus Labeonas, kuris kovo 2 d. teigiamai atsakė į Bruto klausimą, ar išmintinga žmogui rizikuoti, jei tai reiškia įveikti blogus ar kvailus žmones;[20] Decimas Brutas, kuris prisijungė kovo 7 d., kai į jį kreipėsi Labeonas ir Kasijus;[21] Gajus Trebonijus, Tilijus Cimbras, Minucijus Bazilas ir broliai Kaskos (Publijus ir dar vienas, kurio vardas nežinomas) – visi buvę paties Cezario šalininkai;[22] ir Pontijus Akvila, kurį Cezaris pažemino asmeniškai.[23] Pasak graikų istoriko Nikolajaus Damaskiečio, tarp sąmokslininkų buvo Cezario kareivių, karininkų ir civilių partnerių. Ir nors kai kurie prisijungė prie sąmokslo dėl susirūpinimo Cezario autoritarizmu, daugelis turėjo savanaudiškų motyvų, pavyzdžiui, manė, kad Cezaris nepakankamai juos apdovanojo arba kad davė per daug pinigų buvusiems Pompėjaus rėmėjams.[24] Sąmokslininkai nesusitikdavo atvirai, o slapta rinkdavosi vieni pas kitus namuose ir mažose grupelėse, kad parengtų nužudymo planą.[25]

Pirma, sąmokslininkai aptarė galimybę į sąmokslą įtraukti dar du vyrus. Garsusis oratorius Ciceronas, kuriuo pasitikėjo tiek Kasijus, tiek Brutas, neslėpė, kad Cezario valdžią laiko despotiška. Be to, jis buvo labai populiarus tarp paprastų žmonių ir turėjo platų draugų ratą, kuris padėdavo pritraukti kitus žmones prisijungti prie jų tikslo.[16] Tačiau sąmokslininkai manė, kad Ciceronas yra pernelyg atsargus. Tuo metu Ciceronui buvo per šešiasdešimt metų, todėl sąmokslininkai manė, kad planuodamas nužudymą jis greičiausiai pirmenybę teiks saugumui.[26] Toliau sąmokslininkai svarstė apie Marką Antonijų, trisdešimt devynerių metų amžiaus ir vieną geriausių Cezario generolų.[27] Sąmokslininkai buvo sutarę bandyti jį užverbuoti iki tol, kol prabilo Gajus Trebonijus. Jis atskleidė, kad pats asmeniškai kreipėsi į Antonijų ir paprašė jo prisijungti prie anksčiau planuoto sąmokslo Cezario gyvybei nutraukti, bet Antonijus atsisakė. Dėl tokio senojo sąmokslo atmetimo sąmokslininkai nusprendė neįtraukti Antonijaus.[28]

Tačiau dabar kilo naujas sumanymas. Antonijus buvo stiprus dėl to, kad pažinojo daug kareivių ir galingas dėl to, kad buvo konsulas. Jei Antonijus nenorėjo prie jų prisijungti, jie turėjo nužudyti ir Antonijų, kad jis netrukdytų sąmokslui.[28] Ilgainiui ši idėja buvo išplėtota bei suskaldė sąmokslininkus į dvi frakcijas. Tarp sąmokslininkų esantys optimatai, Romos „geriausi vyrai“,[29] norėjo grįžti į laikus iki Cezario. Tam reikėtų nužudyti Cezarį ir visus jį supančius žmones, įskaitant Antonijų, bei atšaukti Cezario reformas.[25] Su tuo nesutiko tarp sąmokslininkų buvę Cezario šalininkai. Jie pritarė Cezario reformoms bei nenorėjo žudyti dabartinių Cezario šalininkų. Tačiau net ir jie sutiko nužudyti Antonijų.[30]

Brutas nesutiko nei su vienais, nei su kitais. Jis teigė, kad jie turėtų nužudyti Cezarį ir nieko daugiau. Jis jiems taip pat sakė, kad sąmokslininkai teigia veikiantys vadovaudamiesi teisės ir teisingumo principais, todėl būtų neteisinga nužudyti Antonijų. Cezario nužudymas būtų vertinamas kaip tirono nužudymas, o jo šalininkų nužudymas – tik kaip politizuotas valymas ir buvusių Pompėjaus šalininkų darbas. Palikdami nekeistas Cezario reformas, jie išlaikytų Romos žmonių, kurie, Bruto nuomone, priešinosi Cezariui karaliui, o ne Cezariui reformatoriui, ir Cezario kareivių bei kitų rėmėjų paramą. Jo argumentai įtikino kitus sąmokslininkus. Jie pradėjo planuoti Cezario nužudymą.[31]

Sąmokslininkai tikėjo, kad tai, kaip ir kur jie nužudys Cezarį, turės reikšmės. Pasikėsinimas nuošalioje vietovėje turėtų kitokį poveikį visuomenei nei nužudymas Romos centre. Sąmokslininkai buvo sugalvoję daugybę vietų Cezario nužudymui. Jie svarstė galimybę užpulti Cezarį, kuomet jis eis Via Sacra, „Šventąja gatve“. Kitas sumanymas buvo laukti, kol jis bus užpultas per naujų konsulų rinkimus. Sąmokslininkai norėjo palaukti, kol Cezaris pradės eiti per tiltą, kurį rinkimų metu kirsdavo visi rinkėjai,[32] ir nuversti jį per turėklus į vandenį. Vandenyje Cezario lauktų sąmokslininkai, išsitraukę durklus. Kitas planas buvo užpulti Cezarį gladiatorių varžybų metu, o tai buvo naudinga dėl to, kad niekam nekiltų įtarimų dėl ginkluotų vyrų.[33]

Galiausiai kažkas iškėlė idėją nužudyti Cezarį viename iš senato posėdžių.[33] Visi kiti planai turėjo vieną trūkumą: nors Cezaris neturėjo oficialių asmens sargybinių, jis prašė savo draugų saugoti jį viešumoje. Dauguma šių draugų buvo įspūdingos ir pavojingos išvaizdos, todėl sąmokslininkai baiminosi, kad jie sutrukdys pasikėsinimui. Šiuo atveju tai nebūtų problema, nes Senato rūmuose galėjo lankytis tik senatoriai.[34] Kai kurie taip pat teigė, jog tirono nužudymas Senato akivaizdoje būtų vertinamas ne kaip politinis sąmokslas, o kaip kilnus poelgis, atliktas savo šalies labui.[35] Galiausiai sąmokslininkai pasirinko šį planą. Kovo 18 d. Cezaris turėjo palikti miestą ir pradėti karinę kampaniją prieš getus ir partus. Paskutinis Senato posėdis prieš tą dieną turėjo būti kovo 15-ąją, kovo idų dieną, todėl sąmokslininkai pasirinko būtent ją kaip nužudymo dieną.[33]

Likus kelioms dienoms iki kovo idų, Cezaris visiškai nenutuokė, kas buvo planuojama. Anot antikos istoriko Plutarcho, pranašas perspėjo Cezarį, kad jo gyvybei gresia pavojus ne vėliau kaip per kovo idas.[36] Romėnų biografas Svetonijus šį aiškiaregį įvardija kaip haruspiką, vardu Spurina.[37] Be to, kovo 1 d. Cezaris stebėjo, kaip Kasijus Senato rūmuose kalbasi su Brutu, ir tarė savo padėjėjui: „Kaip manai, ką veikia Kasijus? Jis man nepatinka, atrodo išblyškęs“.[38]

Likus dviem dienoms iki nužudymo Kasijus susitiko su sąmokslininkais ir pasakė jiems, kad jei kas nors Cezariui atskleistų planą, peiliai bus nukreipti prieš juos pačius.[39]

Kovo idos redaguoti

 
Johaneso Zainerio medžio raižinio rankraščio iliustracija (apie 1474 m.)

44 m. pr. m. e. kovo idų metu sąmokslininkai ir ne sąmokslininkai susirinko į senato posėdį Pompėjaus rūmuose, esančiuose Pompėjaus teatre. Paprastai senatoriai rinkdavosi Romos forume, tačiau tuo metu Cezaris organizavo forumo rekonstrukciją, todėl senatoriai rinkdavosi kitose Romos vietose, o ši buvo viena iš jų.[40] Teatre paprastai vyko gladiatorių kautynės, o Decimas Brutas, kuriam priklausė gladiatorių būrys, juos įkurdino Pompėjaus portike, kuris taip pat buvo Pompėjaus teatre.[41] Gladiatoriai galėjo būti naudingi sąmokslininkams: jei kiltų kova siekiant apginti Cezarį, gladiatoriai galėtų įsikišti; jei Cezaris būtų nužudytas, o sąmokslininkai užpulti, gladiatoriai galėtų juos apginti; o kadangi į Senato rūmus buvo neįmanoma patekti nepraėjus pro portiką, prireikus gladiatoriai galėtų užblokuoti įėjimą į abu rūmus.[42]

Senatoriai laukė Cezario, bet jis neatvyko. Taip atsitiko todėl, kad ankstų rytą Cezario žmona Kalpurnija prabudo iš košmaro. Ji sapnavo, kad ant rankų laiko nužudytą Cezarį ir jo gedi. Kitose versijose minima, jog Kalpurnija susapnavo, kad sugriuvo jų namo frontonas ir kad Cezaris buvo užmuštas; dar kitose versijose minima, jog ji susapnavo Cezario kūną aptaškytą krauju.[43] Kalpurnija neabejotinai girdėjo Spurinos perspėjimus apie didelį pavojų Cezario gyvybei, o tai padeda paaiškinti jos vizijas. Apie 5 val. ryto Kalpurnija maldavo Cezario tą dieną neiti į senato posėdį.[44] Po tam tikrų dvejonių Cezaris sutiko. Nors nebuvo prietaringas, jis žinojo, kad Spurina ir Kalpurnija dalyvauja Romos politikoje, todėl nusprendė būti atsargus. Cezaris pasiuntė Marką Antonijų paleisti senato.[45] Kai sąmokslininkai išgirdo apie šį įsakymą, Decimas nuvyko į Cezario namus ir bandė jį įkalbėti atvykti į Senato posėdį.[46] „Ką manai, Cezari?“ – paklausė Decimas. „Argi kas nors, kas yra tokio aukšto rango, kreipia dėmesį į moters sapnus ir kvailų vyrų pranašystes?“ Cezaris galiausiai nusprendė eiti.[47]

Cezaris jau ėjo į Senato rūmus, kai pastebėjo Spuriną. „Kovo idos atėjo!“ – žaismingai sušuko Cezaris. „Taip, idos atėjo, – tarė Spurina, – bet jos dar nepraėjo.“[48][49] Markas Antonijus su Cezariu pradėjo eiti į vidų, bet lauke jį sulaikė vienas iš sąmokslininkų (Trebonijus arba Decimas Brutas). Jis liko lauke iki pat nužudymo.

Pasak Plutarcho, Cezariui atsisėdus į savo vietą, Lucijus Tilijus Cimbras įteikė jam prašymą sugrąžinti ištremtą brolį.[50] Kiti sąmokslininkai susibūrė aplink ir rodė savo paramą. Tiek Plutarchas, tiek Svetonijus teigia, jog Cezaris jį numojo ranka, bet Cimbras griebė Cezariui už pečių ir nuplėšė Cezario togą. Cezaris sušuko Cimbrui: „Tai smurtas!“ (lot. Ista quidem vis est!).[51] Tuo pat metu Kaska išsitraukė durklą ir smogė diktatoriui į kaklą. Cezaris greitai apsisuko ir sugriebė Kaską už rankos. Pasak Plutarcho, jis lotyniškai paklausė: „Kaska, piktadary, ką tu darai?“[52][53] Išsigandęs Kaska sušuko: „Broli! Padėk man!“ (sen. gr. ἀδελφέ, βοήθει, romanizuotai: adelphe, boethei). Nors Cezariui pavyko nustumti Kaską, Gajus Servilijus Kaska smogė jam peiliu į šoną. Po kelių akimirkų Cezaris buvo užpultas iš visų pusių: Kasijus dūrė Cezariui į veidą, Bucilijanas dūrė peiliu į nugarą, o Decimas – į šlaunį. Cezaris bandė pasipriešinti, bet suklupo ir nukrito. Vyrai ir toliau badė jį peiliu, kol jis gulėjo bejėgis ant apatinių portiko laiptų. Cezariui iš viso buvo smogta 23 kartus.[54][55] Svetonijus pasakoja, kad Cezario skrodimą atlikęs gydytojas nustatė, jog tik viena žaizda (antroji į šonkaulius) buvo mirtina. Šioje skrodimo ataskaitoje (ankstyviausia istorijoje žinoma skrodimo ataskaita) rašoma, kad Cezario mirtį lėmė kraujo netekimas dėl durtinių žaizdų.[56]

Cezaris buvo nužudytas Pompėjaus kurijoje, Pompėjaus teatre.[57]

Paskutiniai diktatoriaus žodžiai yra ginčytina tema tarp mokslininkų ir istorikų. Pats Svetonijus teigia, kad jis nieko nesakė,[51] tačiau mini, jog kiti istorikai rašė, jog paskutiniai Cezario žodžiai buvo graikiška frazė „καὶ σύ, τέκνον“[58] (transliteruojama kaip „Kai su, teknon?“ (liet. Ir tu, mano vaike?)).[59] Plutarchas taip pat rašo, kad Cezaris, pamatęs Brutą tarp sąmokslininkų, nieko nesakė ir užsidengė galvą toga.[60][a] Pasak Plutarcho, po nužudymo Brutas žengė į priekį, tarsi norėdamas kažką pasakyti kolegoms senatoriams, nedalyvavusiems sąmoksle, tačiau šie pabėgo iš pastato.[63] Brutas ir jo bendražygiai žygiavo per miestą ir skelbė: „Romos žmonės, mes vėl laisvi!“ Tačiau juos pasitiko tyla, nes Romos gyventojai užsidarė savo namuose, kai tik pasklido gandai apie tai, kas įvyko. Pasak Svetonijaus, po nužudymo visi sąmokslininkai pabėgo. Cezario kūnas kurį laiką gulėjo nepaliestas tol, kol galiausiai trys vergai užkėlė jį ant neštuvų ir nunešė namo.[64]

Pasekmės redaguoti

 
Julijaus Cezario sudievinimas, XVI a. Virgiliaus Solio graviūra, iliustruojanti Ovidijaus ištrauką apie Cezario apoteozę („Metamorfozės“ 15.745-850)

Po Cezario mirties forume buvo pastatyta vaškinė jo statula su 23 durtinėmis žaizdomis.[65] Ten susirinkusi minia išreiškė pyktį žudikams sudegindama Senato rūmus.[66] Praėjus dviem dienoms po nužudymo Markas Antonijus sušaukė senatą ir sugebėjo pasiekti kompromisą, pagal kurį žudikai nebuvo nubausti už savo veiksmus, tačiau visos Cezario reformos liko galioti. Taip elgdamasis Antonijus greičiausiai tikėjosi išvengti didelių pokyčių vyriausybėje, atsiradusių po Cezario mirties. Kartu Antonijus sumenkino sąmokslininkų tikslus.[67] Žudikai nenumatė, kad Cezario mirtis sukels Romos respublikos žlugimą.[68] Žemesnieji romėnų sluoksniai, tarp kurių Cezaris buvo populiarus, supyko, kad nedidelė aristokratų grupė nužudė Cezarį. Antonijus pasinaudojo Romos minios sielvartu ir pagrasino sukelti ją prieš optimatus, galbūt ketindamas pats perimti Romos valdžią. Tačiau, jo nuostabai ir nusivylimui, Cezaris savo sūnėną Gajų Oktavianą paskyrė vieninteliu paveldėtoju, palikdamas jam nepaprastai galingą Cezario vardą ir padarydamas jį vienu turtingiausių Respublikos piliečių.[69] Sužinojęs apie įtėvio mirtį, Oktavianas metė studijas Apolonijoje ir išplaukė per Adrijos jūrą į Brindizį.[67] Oktavianas tapo Gajumi Julijumi Cezariu Oktavianu, didžiojo Cezario sūnumi, ir tuo pačiu įgijo ir didžiosios Romos gyventojų dalies palankumą. Oktavianas, kuriam Cezario mirties metu buvo tik 18 metų, įrodė, kad turi puikių politinių įgūdžių, ir kol Antonijus kovojo su Decimu Brutu pirmajame naujų pilietinių karų etape, Oktavianas sustiprino savo silpnas pozicijas. Iš pradžių Antonijus nelaikė Oktaviano politine grėsme dėl jo jauno amžiaus ir nepatyrimo, tačiau Oktavianas greitai pelnė Cezario draugų ir šalininkų paramą bei susižavėjimą.[67]

Kad galėtų kovoti su Brutu ir Kasijumi, kurie Graikijoje telkė didžiulę kariuomenę, Antonijui reikėjo kareivių, pinigų iš Cezario karinių skrynių ir teisėtumo, kurį Cezario vardas suteiktų bet kokiems veiksmams prieš juos. 43 m. pr. m. e. lapkričio 27 d. priėmus Lex Titia,[70] oficialiai buvo suformuotas Antrasis triumviratas, kurį sudarė Antonijus, Oktavianas ir Cezario žirgininkas Lepidas.[71][72] 42 m. pr. m. e. jis oficialiai sudievino Cezarį kaip Divus Iulius, o Cezaris Oktavianas nuo šiol tapo Divi filius (liet. Dieviškasis sūnus).[73] Matydamas, kad dėl Cezario gailestingumo jis pats buvo nužudytas, Antrasis triumviratas sugrąžino proskripciją, kurios buvo atsisakyta nuo Kornelijaus Sulos laikų.[74] Proskripcija teisiškai sankcionavo daugybės savo priešininkų nužudymą, kad galėtų finansuoti savo keturiasdešimt penkis legionus antrajame pilietiniame kare prieš Brutą ir Kasijų.[75] Antonijus ir Oktavianas nugalėjo juos Filipų mūšyje.[76][77]

Antrasis triumviratas buvo nestabilus ir neatlaikė vidinio pavydo bei ambicijų. Antonijus nekentė Oktaviano ir daugiausiai laiko praleisdavo Rytuose, o Lepidas, kuris pirmenybę teikė Antonijui, jautėsi užgožtas abiejų savo kolegų. Po Sicilijos sukilimo, kuriam vadovavo Sekstas Pompėjus, tarp Lepido ir Oktaviano kilo ginčas dėl žemių paskirstymo. Oktavianas apkaltino Lepidą pasiglemžus valdžią Sicilijoje ir bandymu sukilti. 36 m. pr. m. e. Lepidas buvo priverstas išvykti į tremtį Čirčeo ir iš jo buvo atimtos visos pareigos, išskyrus didžiojo pontifiko. Jo buvusios provincijos atiteko Oktavianui. Tuo tarpu, Antonijus vedė Cezario meilužę Kleopatrą, ketindamas pasinaudoti turtingu Egiptu kaip pagrindu dominuoti Romoje. Vėliau prasidėjo trečiasis pilietinis karas tarp Oktaviano ir Antonijaus bei Kleopatros. Šis paskutinis pilietinis karas baigėsi pastarojo pralaimėjimu 31 m. pr. m. e. Akcijaus mūšyje. Oktaviano pajėgos persekiojo Antonijų ir Kleopatrą iki pat Aleksandrijos, kur 30 m. pr. m. e. jie abu nusižudė. Po visiško Antonijaus pralaimėjimo ir Lepido nušalinimo nuo valdžios Oktavianas, 27 m. pr. m. e. persivadino „Augustu“ (šis vardas jam suteikė dievybės statusą), liko vieninteliu romėnų pasaulio šeimininku ir, būdamas pirmuoju Romos „imperatoriumi“, įtvirtino principatą.[78]

Sąmokslininkų sąrašas redaguoti

 
„Brutas ir Cezario vaiduoklis“ (1802 m.), Edvardo Skriveno vario raižinys pagal Ričardo Vestalio paveikslą, iliustruojantis Šekspyro „Julijaus Cezario“ IV veiksmo III sceną

Daugumos sąmokslininkų vardai ir pavardės istorijai nežinomi, žinoma tik apie dvidešimt. Apie kai kuriuos iš tų, kurių vardai išliko, nieko nežinoma.[79] Žinomi šie sąmokslininkai:[80]

Markas Tulijus Ciceronas nebuvo sąmokslo dalyvis ir apie jį nieko nežinojo. Vėliau jis rašė sąmokslininkui Trebonijui, kad norėtų, jog būtų buvęs „pakviestas į tą puikų pokylį“, ir manė, kad sąmokslininkai taip pat turėjo nužudyti Marką Antonijų.[81]

Galerija redaguoti

Pastabos redaguoti

  1. Pasaulyje geriausiai yra žinoma lotyniška frazė „Et tu, Brute?“ (liet. Ir tu, Brutai?).[61][62] Frazė yra kilusi iš Viljamo Šekspyro tragedijos „Julijus Cezaris“ (1599 m.), kurioje ji iš tikrųjų sudaro pirmąją eilutės pusę.

Šaltiniai redaguoti

  1. Crawford, Michael (1974). Roman Republican Coinage. Cambridge University Press. p. 518. 
  2. Andrews, Evan. „6 Civil Wars that Transformed Ancient Rome“. HISTORY (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-11-02. 
  3. 3,0 3,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 58. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  4. „Cassius Dio – Book 44“. penelope.uchicago.edu. 
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 59. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  6. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 78. 
  7. 7,0 7,1 Plutarchas. Caesar. p. 61. 
  8. 8,0 8,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 60. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  9. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 79.2. 
  10. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 61. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  11. 11,0 11,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 62. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  12. 12,0 12,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 63. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  13. Gajus Svetonijus Trankvilas. Life of Julius Caesar. p. xxxi. 
  14. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 24. ISBN 978-0470425237. 
  15. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 67. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  16. 16,0 16,1 Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 26. ISBN 978-0470425237. 
  17. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 42. ISBN 978-0470425237. 
  18. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 87-88. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  19. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 93. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  20. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 42-43. ISBN 978-0470425237. 
  21. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 46. ISBN 978-0470425237. 
  22. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 71. ISBN 978-0470425237. 
  23. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 43. ISBN 978-0470425237. 
  24. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 88. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  25. 25,0 25,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 97. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  26. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 95. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  27. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 15. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  28. 28,0 28,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 96. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  29. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 17. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  30. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 97-98. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  31. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 98. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  32. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 99. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  33. 33,0 33,1 33,2 Parenti, Michael (2004). The assassination of Julius Caesar : a people's history of Ancient Rome. New Press. p. 169. ISBN 1-56584-942-6. OCLC 56643456. 
  34. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 104. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  35. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 115. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  36. Plutarchas. „Ceasar“. Parallel Lives. p. 63. 
  37. Gajus Svetonijus Trankvilas. Divus Julius. p. 81. 
  38. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 34. ISBN 978-0470425237. 
  39. Plutarchas. Caesar. p. 58.6. 
  40. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 114. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  41. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 116. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  42. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 118. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  43. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 107. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  44. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 109. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  45. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 111. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  46. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 120-121. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  47. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 121. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337. 
  48. Plutarchas (1914). Plutarch's Lives. Translated by Perrin, Bernadotte. London: W. Heinemann. 
  49. Gajus Svetonijus Trankvilas (1927). „The Life of Julius Caesar“. In Butler, M. Cary. Divus Iulius. Oxford: Clarendon Press. 
  50. „Plutarch – Life of Brutus“. Suarchyvuotas originalas 2011-12-07. Nuoroda tikrinta 2022-11-04. 
  51. 51,0 51,1 „Internet History Sourcebooks“. sourcebooks.fordham.edu. 
  52. Henderson, Jeffrey. „Caesar: Chapter LXVII“. Loeb Classical Library (grc). Suarchyvuotas originalas 2022-01-30. Nuoroda tikrinta 2022-11-04. „ὁ μεν πληγείς, Ῥωμαιστί· 'Μιαρώτατε Κάσκα, τί ποιεῖς;'“ 
  53. „Plutarch. Life of Caesar“. penelope.uchicago.edu. p. 597. Nuoroda tikrinta 2022-11-04. 
  54. Cohen, J. (2012-10-11). „Julius Caesar's Stabbing Site Identified“. History.com. Suarchyvuotas originalas 2013-08-23. 
  55. Woolf, Greg (2006). Et Tu Brute? – The Murder of Caesar and Political Assassination. ISBN 1-86197-741-7. 
  56. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. 
  57. „Spot Where Julius Caesar Was Stabbed Discovered“. Live Science. Nuoroda tikrinta 2017-02-19. 
  58. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 82.2. 
  59. Gajus Svetonijus Trankvilas (1957). The Twelve Caesars. Translated by Graves, Robert. Penguin Classics. p. 39. 
  60. Plutarchas. Caesar. p. 66.9. 
  61. Stone, Jon R. (2005). The Routledge Dictionary of Latin Quotations. London: Routledge. p. 250. ISBN 0-415-96909-3. 
  62. Morwood, James (1994). The Pocket Oxford Latin Dictionary (Latin-English). Oxford, England: Oxford University Press. ISBN 0-19-860283-9. 
  63. Plutarchas. Caesar. p. 67. 
  64. Gajus Svetonijus Trankvilas. The Lives of the Twelve Caesars. 
  65. Apianas. „2.147“. Bellum Civile. 
  66. MacMullen, Ramsay (1975). Enemies of the Roman Order. Cambridge, MA: Harvard University Press. p. 17. ISBN 9780674864948. 
  67. 67,0 67,1 67,2 Boatwright, Susan (2012). The Romans: From Village to Empire. New York: Oxford University Press. p. 260. ISBN 978-0-19-973057-5. 
  68. Lucijus Anėjus Floras. „2.7.1“. Epitome. 
  69. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 83.2. 
  70. Osgood, Josiah (2006). Caesar's Legacy: Civil War and the Emergence of the Roman Empire. Cambridge University Press. p. 60. 
  71. Gajus Svetonijus Trankvilas. Augustus. p. 13.1. 
  72. Lucijus Anėjus Floras. „2.6“. Epitome. 
  73. Warrior, Valerie M. (2006). Roman Religion. Cambridge University Press. p. 110. ISBN 0-521-82511-3. 
  74. Lucijus Anėjus Floras. „2.6.3“. Epitome. 
  75. Zoch, Paul A. (200). Ancient Rome: An Introductory History. University of Oklahoma Press. pp. 217–218. ISBN 0-8061-3287-6. 
  76. Lucijus Anėjus Floras. „2.7.11–14“. Epitome. 
  77. Apianas. „5.3“. Bellum Civile. 
  78. Lucijus Anėjus Floras. „2.34.66“. Epitome. 
  79. Epstein, David F. (1987). „Caesar's Personal Enemies on the Ides of March“. Latomus 46 (3): 566–570. JSTOR 41540686. 
  80. Drumann, W. (1906). P. Groebe, ed. Geschichte Roms in seinem Uebergange von der republikanischen zur monarchischen Verfassung, oder: Pompeius, Caesar, Cicero und ihre Zeitgenossen (vokiečių) 3 (2nd ed.). Leipzig: Berlin, Gebr£uder Borntraeger. p. 627– 642. 
  81. Ad Att. XIV 12


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.