Julijaus Cezario nužudymas

Julijaus Cezario nužudymas
Julijaus Cezario nužudymas
Viljamo Holmso Salivano „Julijaus Cezario nužudymas“, apie 1888 m., Karališkasis Šekspyro teatras
Vieta Pompėjaus teatro kurija, Roma
Taikinys (-iai) Gajus Julijus Cezaris
Data 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.
Išpuolio tipas  Nužudymas subadant peiliu
Vykdytojas (-ai) Markas Junijus Brutas
Gajus Kasijus Longinas
Decimas Brutas
Gajus Trebonijus

Julijaus Cezario nužudymasžmogžudystė, įvykusi 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. Romoje, kai Pompėjaus teatro kurijoje grupė senatorių per senato posėdį nužudė Romos diktatorių Julijų Cezarį. Cezariui buvo smogta peiliu 23 kartus. Senatoriai teigė, kad jie veikė baimindamiesi, jog Cezario beprecedentė valdžios koncentracija jo diktatūros metu kenkia Romos respublikai, ir pateikė šį poelgį kaip tirono nužudymo aktą. Sąmoksle, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, dalyvavo mažiausiai 60 senatorių. Nepaisant Cezario mirties, sąmokslininkams nepavyko atkurti Romos respublikos institucijų. Dėl Cezario mirties Romos respublikoje kilo Liberatorių pilietinis karas, o galiausiai Romos respublika tapo Romos imperijos principatu.

Priežastys

redaguoti
 
Kovo idų moneta – denaras su Bruto atvaizdu averse, nukaldinta 43-42 m. pr. m. e. Monetos reverse pavaizduotas pilosas tarp dviejų durklų, su užrašu EID MAR (Eidibus Martiis – kovo idos), įamžinančiu Cezario nužudymą.[1]
 
Julijaus Cezario pomirtinis biustas iš marmuro, 44-30 m. pr. m. e., Pio-Klementino muziejus, Vatikano muziejai.

Cezaris aštuonerius metus tarnavo Romos respublikai Galų karuose ir visiškai užkariavo Galijos regioną (maždaug dabartinės Prancūzijos teritorijoje). Romos senatui pareikalavus, kad Cezaris išformuotų kariuomenę ir grįžtų namo kaip civilis, jis atsisakė tai padaryti. 49 m. pr. m. e. su savo kariuomene kirtęs Rubikoną, jis išžygiavo į Romą, pradėdamas paskutinį Romos respublikos pilietinį karą. 44 m. pr. m. e. pradžioje Cezaris, nugalėjęs paskutinius opozicijos atstovus, buvo paskirtas nuolatiniu diktatoriumi (lot. Dictator perpetuo).[2] Romėnų istorikas Titas Livijus aprašo 45-44 m. pr. m. e. įvykusius tris incidentus kaip „tris paskutinius kantrybės lašus“, kurie, kai kurių romėnų nuomone, buvo paskutinės Cezario nužudymo sąmokslo priežastys.[3]

Pirmasis incidentas įvyko 45 m. pr. m. e. gruodžio mėn. arba galbūt 44 m. pr. m. e. pradžioje.[3] Pasak romėnų istoriko Diono Kasijaus, po to, kai senatas nubalsavo už tai, kad Cezariui būtų suteikta didelė dalis garbės apdovanojimų, senatoriai nusprendė oficialiai juos įteikti Cezariui. Taigi, senatorių delegacija išžygiavo į Veneros protėvių šventyklą.[4] Kai jie atvyko, pagal etiketą Cezaris turėjo atsistoti ir pasisveikinti su senatoriais, tačiau jis to nepadarė. Jis taip pat pajuokavo, sakydamas, kad jo apdovanojimų skaičių reikia sumažinti, o ne padidinti.[5] Romėnų istorikas Gajus Svetonijus Trankvilas (po beveik 150 metų) rašė, kad Cezaris neatsistojo šventykloje, nes arba jį sulaikė konsulas Lucijus Kornelijus Balbas, arba jis pasipriešino siūlymui atsistoti.[6] Nepriklausomai nuo priežasčių, praktiškai atmesdamas senatorių dovanas ir nepripažindamas delegacijos dalyvavimo pagal atitinkamą etiketą, Cezaris leido suprasti, kad senatas jam neberūpi.[5]

Antrasis incidentas įvyko 44 m. pr. m. e. Vieną sausio dieną tribūnai Gajus Epidijus Marulas ir Liucijus Cezietis Flavas aptiko diademą ant Cezario statulos, stovėjusios ant rostro romėnų forume, galvos.[5] Pasak Svetonijaus, tribūnai įsakė nuimti vainiką, nes jis buvo Jupiterio ir karališkosios šeimos simbolis.[7] Niekas nežinojo, kas uždėjo diademą, bet Cezaris įtarė, kad tribūnai patys pasirūpino, jog ji atsirastų, ir jiems tektų garbė ją nuimti.[5] Neilgai trukus, sausio 26 d., reikalai paaštrėjo, kai Cezaris žirgu jojo Apijaus keliu į Romą.[8] Kažkas iš minios pasveikino jį kaip rex (liet. karalius), į ką Cezaris atsakė: „Aš esu ne karalius, o Cezaris“ (lot. Non sum Rex, sed Caesar).[9] Tai buvo žodžių žaismas, kadangi „Rex“ buvo ne tik lotyniškas titulas, bet ir šeimos vardas. Minėtieji tribūnai Marulas ir Flavas nebuvo tuo sužavėti ir liepė suimti žmogų, kuris pirmasis sušuko „Rex“. Vėliau vykusiame senato posėdyje Cezaris apkaltino tribūnus bandymu sukurti opoziciją jam ir liepė juos nušalinti nuo senato pareigų.[8] Romos plebėjai rimtai žiūrėjo į savo tribūnus kaip į tautos atstovus, todėl Cezario veiksmai, nukreipti prieš tribūnus, sukiršino jį su visuomene.[10]

Trečiasis incidentas įvyko 44 m. pr. m. e. vasario 15 d. per Luperkalijų šventę. Markas Antonijus, kuris buvo paskirtas vienu iš Cezario konsulų, užlipo ant rostro ir uždėjo Cezariui ant galvos diademą, sakydamas: „Per mane tauta tau tai duoda.“ Nors keli susirinkusieji plojo, dauguma tylėjo. Cezaris nusiėmė diademą nuo galvos, o Antonijus vėl ją jam uždėjo, tačiau sulaukė tokios pat minios reakcijos.[11] Galiausiai Cezaris atidėjo diademą į šalį, kad paaukotų ją Jupiteriui Optimui Maksimui.[7] „Jupiteris vienintelis iš romėnų yra karalius“, – pasakė Cezaris ir sulaukė entuziastingo minios atsako.[11] Tuo metu daugelis manė, kad Cezario diademos atsisakymas buvo būdas įsitikinti, ar jam pakanka paramos tapti karaliumi, ir jį už tai niekino.[12]

Pasak Svetonijaus, Cezario nužudymas galiausiai įvyko visų pirma dėl nuogąstavimų, jog jis norėjo karūnuotis Romos karaliumi.[13] Be to, vos per kelis mėnesius Cezaris paniekino senatą, nušalino liaudies tribūnus ir ėmė žaisti su monarchija. 44 m. pr. m. e. vasario mėn. gimė sąmokslas, kurio metu jis buvo nužudytas.[12]

Sąmokslas

redaguoti
 
Romos miestas, 44 m. pr. m. e.

Idėja nužudyti Julijų Cezarį pradėjo formuotis 44 m. pr. m. e. vasario 22 d. vakare,[14] per Kasijaus Longino ir jo svainio Marko Bruto susitikimą.[15] Po diskusijų jie sutarė, jog reikia imtis veiksmų, kad Cezaris netaptų romėnų karaliumi.[16]

Tada jie pradėjo verbuoti kitus. Nors nužudyti buvo reikalingas tik vienas žmogus, Brutas manė, kad norint, jog Cezario nužudymas būtų laikomas teisėtu tirono pašalinimu, įvykdytu šalies labui, į jį turėjo įsitraukti daug svarbiausių Romos žmonių.[17] Jie stengėsi išlaikyti pusiausvyrą: siekė surinkti pakankamai vyrų, kad galėtų apsupti Cezarį ir kovoti su jo šalininkais, bet ne tiek daug, kad rizikuotų būti aptikti. Pirmenybę teikė draugams, o ne pažįstamiems, ir nesamdė nei neatsargių jaunuolių, nei silpnų vyresniųjų. Galiausiai sąmokslininkai pasitelkė senatorius, kuriems buvo netoli keturiasdešimties metų, kaip ir jiems patiems. Vyrai, nekeldami įtarimų, atidžiai vertino kiekvieną potencialų naujoką.[18] Antikos šaltiniai teigia, kad galiausiai prie sąmokslo prisijungė nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties sąmokslininkų, nors pastarasis skaičius gali būti rašybos klaida.[19]

Žymūs sąmokslininkai buvo: Pacuvijus Labeonas, kuris kovo 2 d. teigiamai atsakė į Bruto klausimą, ar išmintinga žmogui rizikuoti, jei tai reiškia įveikti blogus ar kvailus žmones;[20] Decimas Brutas, kuris prisijungė kovo 7 d., kai į jį kreipėsi Labeonas ir Kasijus;[21] Gajus Trebonijus, Tilijus Cimbras, Minucijus Bazilas ir broliai Kaskos (Publijus ir dar vienas, kurio vardas nežinomas) – visi buvę paties Cezario šalininkai;[22] ir Pontijus Akvila, kurį Cezaris pažemino asmeniškai.[23] Pasak graikų istoriko Nikolajaus Damaskiečio, tarp sąmokslininkų buvo Cezario kareivių, karininkų ir civilių partnerių. Nors kai kurie prisijungė prie sąmokslo dėl susirūpinimo Cezario autoritarizmu, daugelis turėjo savanaudiškų motyvų, pavyzdžiui, manė, kad Cezaris nepakankamai juos apdovanojo arba davė per daug pinigų buvusiems Pompėjaus rėmėjams.[24] Sąmokslininkai nesusitikdavo atvirai, o slapta rinkdavosi vieni pas kitus namuose ir mažose grupėse, kad parengtų nužudymo planą.[25]

Pirma, sąmokslininkai aptarė galimybę į sąmokslą įtraukti dar du vyrus. Garsusis oratorius Ciceronas, kuriuo pasitikėjo tiek Kasijus, tiek Brutas, neslėpė, kad Cezario valdžią laiko despotiška. Be to, jis buvo labai populiarus tarp paprastų žmonių ir turėjo platų draugų ratą, kuris galėjo padėti pritraukti kitus žmones prisijungti prie jų tikslo.[16] Tačiau sąmokslininkai manė, kad Ciceronas yra pernelyg atsargus. Tuo metu Ciceronui buvo per šešiasdešimt metų, todėl sąmokslininkai manė, kad planuodamas nužudymą jis greičiausiai pirmenybę teiks saugumui.[26] Toliau sąmokslininkai svarstė apie Marką Antonijų, trisdešimt devynerių metų amžiaus ir vieną geriausių Cezario generolų.[27] Sąmokslininkai buvo sutarę bandyti jį užverbuoti, kol prabilo Gajus Trebonijus. Jis atskleidė, kad pats asmeniškai kreipėsi į Antonijų ir paprašė jo prisijungti prie anksčiau planuoto sąmokslo Cezario gyvybei nutraukti, bet Antonijus atsisakė. Dėl tokio senojo sąmokslo atmetimo sąmokslininkai nusprendė neįtraukti Antonijaus.[28]

Tačiau dabar kilo naujas sumanymas. Antonijus buvo įtakingas dėl savo kareivių ryšių ir galingas kaip konsulas. Jei Antonijus nenorėjo prisijungti prie sąmokslininkų, jie galėjo nuspręsti jį nužudyti, kad jis netrukdytų sąmokslui.[28] Laikui bėgant ši idėja išplito ir suskaldė sąmokslininkus į dvi frakcijas. Optimatai, laikantys save Romos geriausiais vyrais,[29] norėjo grįžti prie senųjų laikų prieš Cezarį. Jie planavo nužudyti Cezarį ir visus jo artimuosius, įskaitant Antonijų, bei panaikinti Cezario reformas.[25] Kiti sąmokslininkai, buvę Cezario šalininkai, nenorėjo grįžti atgal prie senųjų laikų ir pritarė Cezario reformoms. Tačiau net ir jie sutiko nužudyti Antonijų.[30]

Brutas nesutiko nei su vienais, nei su kitais. Jis tvirtino, kad jie turėtų nužudyti Cezarį ir nebedaryti nieko daugiau. Jis taip pat pasakė, kad sąmokslininkai turi veikti vadovaudamiesi teisės ir teisingumo principais, todėl būtų neteisinga nužudyti Antonijų. Cezario nužudymas būtų laikomas tirono nužudymu, o jo šalininkų likvidavimas – tik kaip politinis valymas ir buvusių Pompėjaus šalininkų darbas. Palikdami nepakeistas Cezario reformas, jie galėtų išsaugoti Romos žmonių paramą, kurie, Bruto manymu, priešinosi ne Cezario kaip reformatoriaus, bet kaip karaliaus siekiams. Jo argumentai įtikino kitus sąmokslininkus, ir jie pradėjo planuoti Cezario nužudymą.[31]

Sąmokslininkai tikėjo, kad tai, kaip ir kur jie nužudys Cezarį, turės reikšmės. Pasikėsinimas nuošalioje vietovėje turėtų kitokį poveikį visuomenei nei nužudymas Romos centre. Sąmokslininkai sugalvojo daugybę vietų, kurias galėtų pasirinkti Cezario nužudymui. Jie svarstė galimybę užpulti Cezarį, kai jis eis Via Sacra, „Šventąja gatve“. Kitas variantas buvo palaukti, kol jis kirs tiltą per naujų konsulų rinkimus; sąmokslininkai planavo laukti, kol Cezaris pradės eiti per tiltą, kuriuo rinkimuose eina visi rinkėjai,[32] ir nuversti jį per turėklus į vandenį, kur lauktų sąmokslininkai ištrauktais durklais. Kitas planas buvo užpulti Cezarį gladiatorių varžybų metu, nes tai suteiktų galimybę veikti be įtarimų dėl ginkluotų vyrų.[33]

Galiausiai kažkas iškėlė idėją nužudyti Cezarį viename iš senato posėdžių.[33] Visi kiti planai turėjo vieną trūkumą: nors Cezaris neturėjo oficialių asmens sargybinių, jis prašė savo draugų saugoti jį viešumoje. Dauguma šių draugų buvo įspūdingos ir pavojingos išvaizdos, todėl sąmokslininkai baiminosi, kad jie sutrukdys pasikėsinimui. Šiuo atveju tai nebūtų problema, nes Senato rūmuose galėjo lankytis tik senatoriai.[34] Kai kurie taip pat teigė, jog tirono nužudymas Senato akivaizdoje būtų vertinamas ne kaip politinis sąmokslas, o kaip kilnus poelgis, atliktas savo šalies labui.[35] Galiausiai sąmokslininkai pasirinko šį planą. Kovo 18 d. Cezaris turėjo palikti miestą ir pradėti karinę kampaniją prieš getus ir partus. Paskutinis Senato posėdis prieš tą dieną turėjo būti kovo 15-ąją, kovo idų dieną, todėl sąmokslininkai pasirinko būtent ją kaip nužudymo dieną.[33]

Likus kelioms dienoms iki kovo idų, Cezaris visiškai nenutuokė, kas buvo planuojama. Anot antikos istoriko Plutarcho, pranašas perspėjo Cezarį, kad jo gyvybei gresia pavojus ne vėliau kaip per kovo idas.[36] Romėnų biografas Svetonijus šį aiškiaregį įvardija kaip haruspiką vardu Spurina.[37] Be to, kovo 1 dieną Cezaris stebėjo, kaip Kasijus Senato rūmuose kalbasi su Brutu, ir tarė savo padėjėjui: „Kaip manai, ką veikia Kasijus? Jis man nepatinka, atrodo išblyškęs“.[38]

Likus dviem dienoms iki nužudymo Kasijus susitiko su sąmokslininkais ir pasakė jiems, kad jei kas nors atskleistų Cezariui planą, peiliai bus nukreipti prieš juos pačius.[39]

Kovo idos

redaguoti
 
Johaneso Zainerio medžio raižinio rankraščio iliustracija (apie 1474 m.)

44 m. pr. m. e. kovo idų metu sąmokslininkai ir nesusiję asmenys susirinko į senato posėdį Pompėjaus rūmuose, esančiuose Pompėjaus teatre. Paprastai senatoriai rinkdavosi Romos forume, tačiau tuo metu Cezaris organizavo forumo rekonstrukciją, todėl senatoriai rinkdavosi kitose Romos vietose, ir ši buvo viena iš jų.[40] Teatre paprastai vyko gladiatorių kautynės, o Decimas Brutas, kuriam priklausė gladiatorių būrys, juos įkurdino Pompėjaus portike, kuris taip pat buvo Pompėjaus teatre.[41] Gladiatoriai galėjo būti naudingi sąmokslininkams: jei kiltų kova siekiant apginti Cezarį, gladiatoriai galėtų įsikišti; jei Cezaris būtų nužudytas, o sąmokslininkai užpulti, gladiatoriai galėtų juos apginti; o kadangi į Senato rūmus buvo neįmanoma patekti nepraėjus pro portiką, prireikus gladiatoriai galėjo užblokuoti įėjimą į abu rūmus.[42]

Senatoriai laukė Cezario, bet jis neatvyko. Taip atsitiko todėl, kad ankstyvą rytą Cezario žmona Kalpurnija prabudo iš košmaro. Ji sapnavo, kad ant rankų laikė nužudytą Cezarį ir verkė. Kitose versijose minima, jog Kalpurnija susapnavo, kad sugriuvo jų namo frontonas ir kad Cezaris buvo užmuštas; dar kitose versijose minima, jog ji susapnavo Cezario kūną aptaškytą krauju.[43] Kalpurnija neabejotinai girdėjo Spurinos perspėjimus apie didelį pavojų Cezario gyvybei, kas padėjo paaiškinti jos vizijas. Apie 5 valandą ryto Kalpurnija maldavo Cezarį tą dieną neiti į senato posėdį.[44] Po tam tikrų dvejonių Cezaris sutiko. Nors nebuvo prietaringas, jis žinojo, kad Spurina ir Kalpurnija dalyvauja Romos politikoje, todėl nusprendė būti atsargus. Cezaris pasiuntė Marką Antonijų paleisti senato.[45] Kai sąmokslininkai išgirdo apie šį įsakymą, Decimas nuvyko į Cezario namus ir bandė jį įkalbėti atvykti į senato posėdį.[46] „Ką manai, Cezari?“ – paklausė Decimas. „Argi kas nors, kas yra tokio aukšto rango, kreipia dėmesį į moters sapnus ir kvailų vyrų pranašystes?“ Galiausiai Cezaris nusprendė eiti.[47]

Cezaris jau ėjo į Senato rūmus, kai pastebėjo Spuriną. „Kovo idos atėjo!“ – žaismingai sušuko Cezaris. „Taip, idos atėjo, – tarė Spurina, – bet jos dar nepraėjo.“[48][49] Markas Antonijus su Cezariu pradėjo eiti į vidų, bet lauke jį sulaikė vienas iš sąmokslininkų (Trebonijus arba Decimas Brutas). Jis liko lauke iki pat nužudymo.

Pasak Plutarcho, Cezariui atsisėdus į savo vietą, Lucijus Tilijus Cimbras įteikė jam prašymą sugrąžinti ištremtą brolį.[50] Kiti sąmokslininkai susibūrė aplink ir pareiškė savo paramą. Tiek Plutarchas, tiek Svetonijus tvirtina, kad Cezaris jį numojo ranka, bet Cimbras, paėmęs Cezarį už pečių, nuplėšė jo togą. Cezaris sušuko Cimbrui: „Tai smurtas!“ (lot. Ista quidem vis est!).[51] Tuo pat metu Kaska išsitraukė durklą ir smogė diktatoriui į kaklą. Cezaris greitai apsisuko ir sugriebė Kaską už rankos. Pasak Plutarcho, jis lotyniškai paklausė: „Kaska, piktadary, ką tu darai?“[52][53] Išsigandęs Kaska sušuko: „Broli! Padėk man!“ (sen. gr. ἀδελφέ, βοήθει, romanizuotai: adelphe, boethei). Nors Cezariui pavyko nustumti Kaską, Gajus Servilijus Kaska smogė jam peiliu į šoną. Po kelių akimirkų Cezaris buvo apsuptas iš visų pusių: Kasijus dūrė Cezariui į veidą, Bucilijanas dūrė peiliu į nugarą, o Decimas – į šlaunį. Cezaris bandė pasipriešinti, bet suklupo ir nukrito. Vyrai ir toliau badė jį peiliu, kol jis gulėjo bejėgis ant apatinių portiko laiptų. Cezariui iš viso buvo smogta 23 kartus.[54][55] Svetonijus pasakoja, kad Cezario skrodimą atlikęs gydytojas nustatė, jog tik viena žaizda (antroji į šonkaulius) buvo mirtina. Šioje skrodimo ataskaitoje (ankstyviausia istorijoje žinoma skrodimo ataskaita) rašoma, kad Cezario mirtį lėmė kraujo netekimas dėl durtinių žaizdų.[56]

Paskutiniai diktatoriaus žodžiai yra ginčytina tema tarp mokslininkų ir istorikų. Pats Svetonijus teigia, kad jis nieko nesakė,[51] tačiau mini, jog kiti istorikai rašė, jog paskutiniai Cezario žodžiai buvo graikiška frazė „καὶ σύ, τέκνον“[57] (transliteruojama kaip „Kai su, teknon?“ (liet. Ir tu, mano vaike?)).[58] Plutarchas taip pat rašo, kad Cezaris, pamatęs Brutą tarp sąmokslininkų, nieko nesakė ir užsidengė galvą toga.[59][a] Pasak Plutarcho, po nužudymo Brutas žengė į priekį, tarsi norėdamas kažką pasakyti kolegoms senatoriams, nedalyvavusiems sąmoksle, tačiau šie pabėgo iš pastato.[62] Brutas ir jo bendražygiai žygiavo per miestą ir skelbė: „Romos žmonės, mes vėl laisvi!“ Tačiau juos pasitiko tyla, nes Romos gyventojai užsidarė savo namuose, kai tik pasklido gandai apie tai, kas įvyko. Pasak Svetonijaus, po nužudymo visi sąmokslininkai pabėgo. Cezario kūnas kurį laiką gulėjo nepaliestas tol, kol galiausiai trys vergai užkėlė jį ant neštuvų ir nunešė namo.[63]

Pasekmės

redaguoti
 
Julijaus Cezario sudievinimas, XVI a. Virgiliaus Solio graviūra, iliustruojanti Ovidijaus ištrauką apie Cezario apoteozę („Metamorfozės“ 15.745-850)

Po Cezario mirties forume buvo pastatyta vaškinė jo statula su 23 durtinėmis žaizdomis.[64] Ten susirinkusi minia išreiškė pyktį žudikams sudegindama Senato rūmus.[65] Praėjus dviem dienoms po nužudymo Markas Antonijus sušaukė senatą ir sugebėjo pasiekti kompromisą, pagal kurį žudikai nebuvo nubausti už savo veiksmus, tačiau visos Cezario reformos liko galioti. Taip elgdamasis Antonijus greičiausiai tikėjosi išvengti didelių pokyčių vyriausybėje, atsiradusių po Cezario mirties. Kartu Antonijus sumenkino sąmokslininkų tikslus.[66] Žudikai nenumatė, kad Cezario mirtis sukels Romos respublikos žlugimą.[67] Žemesnieji romėnų sluoksniai, tarp kurių Cezaris buvo populiarus, supyko, kad nedidelė aristokratų grupė nužudė Cezarį. Antonijus pasinaudojo Romos minios sielvartu ir pagrasino sukelti ją prieš optimatus, galbūt ketindamas pats perimti Romos valdžią. Tačiau, jo nuostabai ir nusivylimui, Cezaris savo sūnėną Gajų Oktavianą paskyrė vieninteliu paveldėtoju, palikdamas jam nepaprastai galingą Cezario vardą ir padarydamas jį vienu turtingiausių Respublikos piliečių.[68] Sužinojęs apie įtėvio mirtį, Oktavianas metė studijas Apolonijoje ir išplaukė per Adrijos jūrą į Brindizį.[66] Oktavianas tapo Gajumi Julijumi Cezariu Oktavianu, didžiojo Cezario sūnumi, ir tuo pačiu įgijo ir didžiosios Romos gyventojų dalies palankumą. Oktavianas, kuriam Cezario mirties metu buvo tik 18 metų, įrodė, kad turi puikių politinių įgūdžių, ir kol Antonijus kovojo su Decimu Brutu pirmajame naujų pilietinių karų etape, Oktavianas sustiprino savo silpnas pozicijas. Iš pradžių Antonijus nelaikė Oktaviano politine grėsme dėl jo jauno amžiaus ir nepatyrimo, tačiau Oktavianas greitai pelnė Cezario draugų ir šalininkų paramą bei susižavėjimą.[66]

Kad galėtų kovoti su Brutu ir Kasijumi, kurie Graikijoje telkė didžiulę kariuomenę, Antonijui reikėjo kareivių, pinigų iš Cezario karinių skrynių ir teisėtumo, kurį Cezario vardas suteiktų bet kokiems veiksmams prieš juos. 43 m. pr. m. e. lapkričio 27 d. priėmus Lex Titia,[69] oficialiai buvo suformuotas Antrasis triumviratas, kurį sudarė Antonijus, Oktavianas ir Cezario žirgininkas Lepidas.[70][71] 42 m. pr. m. e. jis oficialiai sudievino Cezarį kaip Divus Iulius, o Cezaris Oktavianas nuo šiol tapo Divi filius (liet. Dieviškasis sūnus).[72] Matydamas, kad dėl Cezario gailestingumo jis pats buvo nužudytas, Antrasis triumviratas sugrąžino proskripciją, kurios buvo atsisakyta nuo Kornelijaus Sulos laikų.[73] Proskripcija teisiškai sankcionavo daugybės savo priešininkų nužudymą, kad galėtų finansuoti savo keturiasdešimt penkis legionus antrajame pilietiniame kare prieš Brutą ir Kasijų.[74] Antonijus ir Oktavianas nugalėjo juos Filipų mūšyje.[75][76]

Antrasis triumviratas buvo nestabilus ir neatlaikė vidinio pavydo bei ambicijų. Antonijus nekentė Oktaviano ir daugiausiai laiko praleisdavo Rytuose, o Lepidas, kuris pirmenybę teikė Antonijui, jautėsi užgožtas abiejų savo kolegų. Po Sicilijos sukilimo, kuriam vadovavo Sekstas Pompėjus, tarp Lepido ir Oktaviano kilo ginčas dėl žemių paskirstymo. Oktavianas apkaltino Lepidą pasiglemžus valdžią Sicilijoje ir bandymu sukilti. 36 m. pr. m. e. Lepidas buvo priverstas išvykti į tremtį Čirčeo ir iš jo buvo atimtos visos pareigos, išskyrus didžiojo pontifiko. Jo buvusios provincijos atiteko Oktavianui. Tuo tarpu, Antonijus vedė Cezario meilužę Kleopatrą, ketindamas pasinaudoti turtingu Egiptu kaip pagrindu dominuoti Romoje. Vėliau prasidėjo trečiasis pilietinis karas tarp Oktaviano ir Antonijaus bei Kleopatros. Šis paskutinis pilietinis karas baigėsi pastarojo pralaimėjimu 31 m. pr. m. e. Akcijaus mūšyje. Oktaviano pajėgos persekiojo Antonijų ir Kleopatrą iki pat Aleksandrijos, kur 30 m. pr. m. e. jie abu nusižudė. Po visiško Antonijaus pralaimėjimo ir Lepido nušalinimo nuo valdžios Oktavianas, 27 m. pr. m. e. persivadino „Augustu“ (šis vardas jam suteikė dievybės statusą), liko vieninteliu romėnų pasaulio šeimininku ir, būdamas pirmuoju Romos „imperatoriumi“, įtvirtino principatą.[77]

Sąmokslininkų sąrašas

redaguoti
 
„Brutas ir Cezario vaiduoklis“ (1802 m.), Edvardo Skriveno vario raižinys pagal Ričardo Vestalio paveikslą, iliustruojantis Šekspyro „Julijaus Cezario“ IV veiksmo III sceną

Daugumos sąmokslininkų vardai ir pavardės istorijai nežinomi, žinoma tik apie dvidešimt. Apie kai kuriuos iš tų, kurių vardai išliko, nieko nežinoma.[78] Žinomi šie sąmokslininkai:[79]

Markas Tulijus Ciceronas nebuvo sąmokslo dalyvis ir apie jį nieko nežinojo. Vėliau jis rašė sąmokslininkui Trebonijui, kad norėtų, jog būtų buvęs „pakviestas į tą puikų pokylį“, ir manė, kad sąmokslininkai taip pat turėjo nužudyti Marką Antonijų.[80]

Galerija

redaguoti

Pastabos

redaguoti
  1. Pasaulyje geriausiai yra žinoma lotyniška frazė „Et tu, Brute?“ (liet. Ir tu, Brutai?).[60][61] Frazė yra kilusi iš Viljamo Šekspyro tragedijos „Julijus Cezaris“ (1599 m.), kurioje ji iš tikrųjų sudaro pirmąją eilutės pusę.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Crawford, Michael (1974). Roman Republican Coinage. Cambridge University Press. p. 518.
  2. Andrews, Evan. „6 Civil Wars that Transformed Ancient Rome“. HISTORY (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-11-02.
  3. 3,0 3,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 58. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  4. „Cassius Dio – Book 44“. penelope.uchicago.edu.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 59. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  6. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 78.
  7. 7,0 7,1 Plutarchas. Caesar. p. 61.
  8. 8,0 8,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 60. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  9. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 79.2.
  10. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 61. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  11. 11,0 11,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 62. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  12. 12,0 12,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 63. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  13. Gajus Svetonijus Trankvilas. Life of Julius Caesar. p. xxxi.
  14. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 24. ISBN 978-0470425237.
  15. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 67. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  16. 16,0 16,1 Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 26. ISBN 978-0470425237.
  17. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 42. ISBN 978-0470425237.
  18. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 87-88. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  19. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 93. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  20. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 42-43. ISBN 978-0470425237.
  21. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 46. ISBN 978-0470425237.
  22. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 71. ISBN 978-0470425237.
  23. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 43. ISBN 978-0470425237.
  24. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 88. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  25. 25,0 25,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 97. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  26. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 95. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  27. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 15. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  28. 28,0 28,1 Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 96. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  29. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 17. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  30. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 97-98. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  31. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 98. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  32. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 99. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  33. 33,0 33,1 33,2 Parenti, Michael (2004). The assassination of Julius Caesar : a people's history of Ancient Rome. New Press. p. 169. ISBN 1-56584-942-6. OCLC 56643456.
  34. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 104. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  35. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 115. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  36. Plutarchas. „Ceasar“. Parallel Lives. p. 63.
  37. Gajus Svetonijus Trankvilas. Divus Julius. p. 81.
  38. Dando-Collins, Stephen (2010). The Ides: Caesar's Murder and the War for Rome. Wiley. p. 34. ISBN 978-0470425237.
  39. Plutarchas. Caesar. p. 58.6.
  40. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 114. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  41. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 116. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  42. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 118. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  43. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 107. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  44. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 109. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  45. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 111. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  46. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 120-121. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  47. Strauss, Barry S. (2015). The death of Caesar: the story of history's most famous assassination. p. 121. ISBN 978-1-4516-6881-0. OCLC 913303337.
  48. Plutarchas (1914). Plutarch's Lives. Vertė Perrin, Bernadotte. London: W. Heinemann.
  49. Gajus Svetonijus Trankvilas (1927). „The Life of Julius Caesar“. In Butler, M. Cary (red.). Divus Iulius. Oxford: Clarendon Press.
  50. „Plutarch – Life of Brutus“. Suarchyvuotas originalas 2011-12-07. Nuoroda tikrinta 2022-11-04.
  51. 51,0 51,1 „Internet History Sourcebooks“. sourcebooks.fordham.edu.
  52. Henderson, Jeffrey. „Caesar: Chapter LXVII“. Loeb Classical Library (senovės graikų). Suarchyvuota iš originalo 2022-01-30. Nuoroda tikrinta 2022-11-04. „ὁ μεν πληγείς, Ῥωμαιστί· 'Μιαρώτατε Κάσκα, τί ποιεῖς;'
  53. „Plutarch. Life of Caesar“. penelope.uchicago.edu. p. 597. Nuoroda tikrinta 2022-11-04.{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  54. Cohen, J. (2012-10-11). „Julius Caesar's Stabbing Site Identified“. History.com. Suarchyvuotas originalas 2013-08-23.
  55. Woolf, Greg (2006). Et Tu Brute? – The Murder of Caesar and Political Assassination. ISBN 1-86197-741-7.
  56. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius.
  57. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 82.2.
  58. Gajus Svetonijus Trankvilas (1957). The Twelve Caesars. Vertė Graves, Robert. Penguin Classics. p. 39.
  59. Plutarchas. Caesar. p. 66.9.
  60. Stone, Jon R. (2005). The Routledge Dictionary of Latin Quotations. London: Routledge. p. 250. ISBN 0-415-96909-3.
  61. Morwood, James (1994). The Pocket Oxford Latin Dictionary (Latin-English). Oxford, England: Oxford University Press. ISBN 0-19-860283-9.
  62. Plutarchas. Caesar. p. 67.
  63. Gajus Svetonijus Trankvilas. The Lives of the Twelve Caesars.
  64. Apianas. „2.147“. Bellum Civile.
  65. MacMullen, Ramsay (1975). Enemies of the Roman Order. Cambridge, MA: Harvard University Press. p. 17. ISBN 9780674864948.
  66. 66,0 66,1 66,2 Boatwright, Susan (2012). The Romans: From Village to Empire. New York: Oxford University Press. p. 260. ISBN 978-0-19-973057-5.
  67. Lucijus Anėjus Floras. „2.7.1“. Epitome.
  68. Gajus Svetonijus Trankvilas. Julius. p. 83.2.
  69. Osgood, Josiah (2006). Caesar's Legacy: Civil War and the Emergence of the Roman Empire. Cambridge University Press. p. 60.
  70. Gajus Svetonijus Trankvilas. Augustus. p. 13.1.
  71. Lucijus Anėjus Floras. „2.6“. Epitome.
  72. Warrior, Valerie M. (2006). Roman Religion. Cambridge University Press. p. 110. ISBN 0-521-82511-3.
  73. Lucijus Anėjus Floras. „2.6.3“. Epitome.
  74. Zoch, Paul A. (200). Ancient Rome: An Introductory History. University of Oklahoma Press. pp. 217–218. ISBN 0-8061-3287-6.
  75. Lucijus Anėjus Floras. „2.7.11–14“. Epitome.
  76. Apianas. „5.3“. Bellum Civile.
  77. Lucijus Anėjus Floras. „2.34.66“. Epitome.
  78. Epstein, David F. (1987). „Caesar's Personal Enemies on the Ides of March“. Latomus. 46 (3): 566–570. JSTOR 41540686.
  79. Drumann, W. (1906). P. Groebe (red.). Geschichte Roms in seinem Uebergange von der republikanischen zur monarchischen Verfassung, oder: Pompeius, Caesar, Cicero und ihre Zeitgenossen (vokiečių). 3 (2nd leid.). Leipzig: Berlin, Gebr£uder Borntraeger. p. 627– 642.
  80. Ad Att. XIV 12


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.