Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Straipsnis iš esmės yra apie garbės konsulus; yra juk ir kitokių.
Jei galite, sutvarkykite.
Apie senovės Romos konsulus skaitykite straipsnyje Konsulas (Roma).

Garbės konsulas – užsienio reikalų ministro paskirtas (išduodant konsulinį patentą) pareigūnas, turintis eiti konsulo pareigas užsienyje – vykdyti konsulines funkcijas, vadovaujantis 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, konsulinėmis konvencijomis ir kitais susitarimais su buvimo valstybe, taip pat įstatymais bei kitais norminiais aktais.

Yra keturios garbės konsulų – konsulinių įstaigų vadovų – klasės: garbės generalinis konsulas; garbės konsulas; garbės vicekonsulas; garbės konsulinis agentas.

Imunitetai

redaguoti

Garbės konsulas naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1963 metų Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių, konsulinėse konvencijose ir kituose susitarimuose su buvimo valstybe.

Veiklos finansavimas

redaguoti

Garbės konsulas nėra valstybės tarnautojas ir negauna atlyginimo iš valstybės biudžeto. Tačiau funkcijoms vykdyti gali būti skiriamos siunčiančios valstybės lėšos.

Paskyrimas

redaguoti

Garbės konsulu pagal susitarimą su buvimo valstybe gali būti skiriamas ir ne siunčiančios valstybės pilietis. Garbės konsulo įstaigos būstinė, klasė ir konsulinė apygarda nustatoma pagal susitarimą su buvimo valstybe.

Funkcijos

redaguoti

Garbės konsulas vykdo konsulines funkcijas, numatytas konsuliniame statute, 1963 metų Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių, konsulinėse konvencijose ir kituose susitarimuose su buvimo valstybe. Garbės konsulas gali vykdyti ir teisės aktuose nenumatytas funkcijas, jeigu tai neprieštarauja siunčiančios ir buvimo valstybės įstatymams.

Valstybėse, kuriose nėra diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų, išimtiniais atvejais, buvimo valstybei sutinkant, garbės konsului gali būti pavesta atlikti ir kai kuriuos diplomatinius aktus.

Garbės konsulas pradeda eiti savo pareigas nuo buvimo valstybės sutikimo (egzekvatūros) gavimo momento ar kito laiko, kurį nustato buvimo valstybės kompetentingos institucijos.

Užsienio reikalų ministras, suderinęs su Vyriausybe, garbės konsulo teikimu gali skirti etatinius garbės konsulo įstaigos tarnautojus.

Nuorodos

redaguoti