Padvarių senovės žemdirbystės vieta

Padvarių senovės žemdirbystės vieta
Senovės žemdirbystės laukų X – XIV a. akmenų krūsnis
Padvarių senovės žemdirbystės vieta
Koordinatės	55°54′45″š. pl. 21°15′34″r. ilg.
Vieta	Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija	Kretingos seniūnija
Plotas	3,91 ha
Naudotas	VII – XIV a.
Žvalgytas	1939, 1940, 2002 m.
Tirtas	2002, 2003 m.
Registro Nr.	28711 / A1823 /

Padvarių senovės žemdirbystės vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 28711, senas vertybės kodas - A1823) – senovės žemdirbystės laukų liekanos pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Padvariuose (Kretingos seniūnija), 0,79 km į rytus nuo kelio Kretinga–Darbėnai, 0,46 km į pietryčius nuo Burkštino įtekėjimo į Akmeną (Padvarių tvenkinį), kairiuose jų krantuose.

Vieta

Priešistoriniai žemdirbystės laukai įrengti lygioje vietoje. Išliko senovės laukų šiaurės vakarinis pakraštys, apaugęs lapuočių mišku. Jame pastebimi suplokštėję, velėnos sluoksniu pasidengę netaisyklingo stačiakampio plano aptvarai, kuriuos sudaro tarpuasvyje besijungiantys akmenų pylimai. Kiekvieno aptvaro krašte pylime palikti tarpai įvažiavimui į lauką. Šalia jų, šiaurės vakarinėje - šiaurinėje laukų dalyje rasta 19 akmenų krūsnių, kurių skersmuo 2,0–4,5 m, aukštis – 20–60 cm.

Teritorijos plotas – 3,91 ha.

0,14 km į pietvakarius prasideda priešistorinė gyvenvietė, 0,56 m į vakarus yra pilkapiai ir II senovės laukai, 1,1 km į šiaurės rytus buvo apeiginis akmuo su dubeniu.

Istorija

Buvusiose Kretingos dvaro palivarko ganyklose, tarpukariu išdalintose Padvarių naujakuriams, Burkštino ir Akmenos upių bei kelio Kretinga–Salantai apjuostame 25 ha plote buvo 200–300 krūsnių, tarp kurių tiesėsi tarpusavyje besijungiantys ir aptvarus sudarantys akmenų pylimai. Krūsnių skersmuo siekė 3–7 m, pylimų ilgis – 30–100 m, plotis – iki 4 m.

Apie pusę šio ploto iki 1939 m. buvo paversta dirbamais laukais, o akmenys nurinkti ir panaudoti naujakurių statyboms bei geležinkelio Kretinga–Telšiai tiesimui. Iš kitos ploto pusės, kuri priklausė naujakuriams Pranui Martinkui, Monikai Padrožtienei ir Petronėlei Kniukštienei, taip pat intensyviai buvo renkami akmenys. 1940 m. Ignas Jablonskis apmatavo 160×220 m dydžio ardomų laukų plotą, buvusį arčiau geležinkelio. Tai buvo tarpusavyje į aptvarus besijungiančių akmenų pylimų sistema su 49 krūsnimis.

Padvarių gyventojas P. Martinkus, ardydamas akmenų pylimą, rado akmeninį kirvį, kurį atidavė Klibių pradinės mokyklos vedėjui. I. Jablonskis senovės laukuose XX a. II pusėje rado trinamųjų girnų.

2004 m. senovės žemdirbystės vieta įrašyta į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe.

Tyrimai

1939 m. žvalgė Pranas Baleniūnas (Vytauto Didžiojo kultūros muziejus), 1940 m. – Ignas Jablonskis, 2002 m. apmatavo Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė (Vilniaus universitetas), Valteris Langas, Marge Konsa (Tartu universitetas), Julius Kanarskas (Kretingos muziejus).

2002 ir 2003 m. tyrinėjo A. Merkevičius, R. Nemickienė, J. Kanarskas. 2002 m. centrinėje dalyje du laukus skiriančiame pylime ištirtas 20 m² plotas, padarytas pylimo skersinis pjūvis. Nustatyta, kad jo plotis – 5,5 m, aukštis – 0,25–0,55 m. Pylimą sudaro įvairaus dydžio akmenys, sumesti be jokios tvarkos. Prieš pradedant pilti pylimą, žemės paviršius buvęs nudegintas. Radiokarbono tyrimai leidžia pylimą datuoti VII a.

2003 m. atidengtas 23,6 m² plotas, apimantis senovės laukų šiaurės vakarinėje dalyje esančią akmenų krūsnį. Tyrimų metu pilnai ištirtas 11 m² plotas ir padarytas krūsnies pjūvis iš rytų pusės. Krūsnis netaisyklingo apskritimo plano, nežymiai ištęsta rytų - vakarų kryptimi, 4,55 m ilgio, 4,1 m pločio, 0,5–0,6 m aukščio. Jos pakraščiuose sukrauti stambūs akmenys, sudarantys vainiką, o į vidų be jokios tvarkos sumesti vidutinio dydžio ir smulkūs akmenys. Krūsnies šiaurės rytiniame pakraštyje aptikta 1,7×1,6 m dydžio ir 1,05 m gylio iškasta duobė, į kurią sumesti akmenys sudaro atskirą, vėliau krautą 0,9 m aukščio krūsnelę, susiliejančią su ankstyvesne krūsnies dalimi. Duobėje rastas žuvies slankstelis, o ties dugnu aptiktas intensyvus degėsių sluoksnis. Pagrindinė krūsnies dalis datuojama X a., o šiaurės rytinė dalis – XIV a.