Orfizmas (sen. gr. Ὀρφικά) – religinių ir filosofinių požiūrių sistema, apie VI a. pr. m. e. susiklosčiusi Atikoje, Peisistrato valdymo laikmečiu. Jos pagrindiniu globėju ir įkvėpėju buvo laikomas apoloniškasis dainius ir muzikas Orfėjas.

Orfėjas romėnų mozaikoje

Apie Orfėją kaip šlovingąjį VI a. pr. m. e. rašė poetas Ivikas, o Pindaras jį vadina šlovinguoju dainų tėvu. Apie orfinius slėpinius V a. pr. m. e. rašo Herodotas. Maždaug tuo laikmečiu Orfėjas tapu svarbiu graikų mitologijos veikėju – jį mini Euripidas, Aristofanas, Platonas. Sofistai Orfėją laikė esant Homero ir Hesiodo protėviu, nors Aristotelis buvo skeptiškas dėl Orfėjo kaip asmenybės būties. Orfėjas pradėtas šlovinti kaip muzikos, poezijos globėjas, pasaulio rimdytojas, plačiai pasakotas mitas apie jo nužengimą į pragarą ir sugrįžimą atgal.

Ypatingą svarbą orfikams turėjo Dionisas. Jis visų pirma – žemdirbių dievas, kuris esąs nuolat mirštąs ir prisikeliąs sykiu su augalijos pasauliu, galįs įgauti visus augalų ir gyvūnų pavidalus, savo krauju penįs vaisingąsias žemės įsčias. Tikėta, kad nuolatinis gyvybės ir mirties ciklų kismas tai tiesiog nuolatinis Dioniso persikūnijimas. Orfizmo mokymas didžiąja dalimi ir aiškino simboliškai apie tuos Dioniso persikūnijimus – pasak mito, Dzeuso ir Persefonės sūnus Dionisas buvo sudraskytas pirmykščių gaivalų Titanų; už tai Dzeusas Titanus sudeginęs savo žaibais, o iš Dioniso kraujo ir Titano pelenų atsiradęs žmogus. Taip iš kosminės dievo aukos atsiranda pasaulis. Šiuo mitu įtvirtintas suvokimas, kad kiekvienas žmogus savyje nešąs dalelę dieviško kraujo, ir kad žmogaus dvasia tik laikinai įsikūnija, o po mirties įgija vis naujus pavidalus. Dėl tokio mokymo orfizmas pradžioje susilaukė daug pasekėjų skurdesniuose, nekilminguose visuomenės sluoksniuose.

Orfizmas pabrėžė būtinybę gyventi kukliai, asketiškai, susiklostė savitos iniciacijos, draudimai, nuostatos. Orfikai jungdavosi į bendruomenes, kūrė ezoterines draugijas su įšventinimo apeigomis, jose skleisdavo slaptąjį mokymą, atlikdavo misterijas ir atnašavimus dievams.

Orfizmas padarė didelę įtaką filosofams ikisokratikams (Parmenidui, Ksenofanui, Empedokliui, ypač Platonui) ir poetams (Aischilui, Euripidui, ypač Pindarui). Tęsdamas orfines idėjas, Empedoklis pasakoja apie tai, kad siela nuolat maino kūniškus pavidalus, o nusidėjėlio siela tūkstantmečius klajojanti toli nuo laimingųjų ir įgaunanti visus įmanomus mirtingųjų pavidalus. Parmenidas šlovina „nenumaldomąją Dikę“, kuri atveria žmogui vartus, kad tasai pažintų neplazdančią tobulosios tikrovės širdį. Platono mokyme apie dvasias, besistengiančias pakilti iš Tartaro į dangiškąjį tikrovės pasaulį įžvelgiama orifinių įtakų; apie jas kalba ir neoplatonikas Proklas, komentuodamas Platono „Valstybę“. Manoma, kad Platonas iš orfizmo taip pat perėmęs „Krono įstatymą“, deivę Dikę. Orfines idėjas savo kūriniuose atskleidžia poetas Pindaras: jis kalba apie sielų likimą, skirtingų poelgių lemtį skirtingiems atgimimams.

Jei graikų polių iškilimo laikotarpiu orfizmas buvo visuotinis mokymas, tai vėlyvesnėje antikoje įgyja labiau religinį-filosofinį braižą ir tampa ezoteriniu mokymu. Jis suartėjo su neopitagorizmu ir apsijungė į neoplatonizmo mokymų sistemą. Orfikai bandė kovoti ir prieš beužsimezgančią krikščionybę, bet tą kovą, kaip ir kitos graikų tikybos, pralaimėjo.

Orfiniai himnai

redaguoti

Apie orfinius himnus žinoma iš XV a. italų Džiovanio Aurispos bei Frančesko Filelfo rankraščių, atgabentų iš Konstantinopolio. Tai filosofinio-apeiginio pobūdžio tekstų rinkinys, panašu, savo idėjomis siekiąs apie VI a. pr. m. e., bet galutinį pavidalą įgavęs ne anksčiau negu II a. Himnams būdinga vieninga eilėdara ir leksika, tad jie galimai priklauso vienam autoriui. Spėjama, kad himnai galutinį pavidalą įgavę Mažojoje Azijoje, greičiausiai Pergame.

Rinkinį sudaro 87 himnai, sueiliuoti hegzametru, nuo 6 iki 30 posmų ilgio. Himnai atskleidžia orfizmo idėjas, ryškios stoikų, Herakleito įtakos. Kaip įprasta, himnai skirti įvairioms dievybėms – dievai iššaukiami, užžavimi, į juos kreipiamasi kaip į globėjus, prašoma jų dalyvauti apeigose. Prie kiekvieno himno nurodyta, kokie smilkalai turi būti aukojami dievams (ladanas, mira, stirakas, pupos, kvapioji mediena). Dalyviai kaip atsako į savo maldas, liaupses, žavėjimus laukia dievybės nužengimo – epifanijos. Tekstams nebūdingas siužetiškumas, dramatizmas, dialogai, telkiamasi į dievybės paveikslą, savybes.

 
Orfinis pasaulio kiaušinis, apvytas gyvatės. Orfinėje kosmogonijoje pasaulis atsiranda iš tokio kiaušinio

Giesmėse mistai kreipiasi į daugelį dievų: įvairias Dioniso apraiškas (Basarėjų, Liknitą, Trieteriką), Dzeusą (Astrapėjų ir Kerauną), Gėją, Uraną, Kroną, Rėją, Titanus, Heliją, Naktį, Hestiją, Dievų Motiną, Hekatę, Okeaną, Nerėjų, Tetiją, Moiras, Herą, Poseidoną, Plutoną, Hermį, Demetrą, Paną, nimfas ir kt. Taip pat įtraukta Mažosios Azijos dievų (Atis, Sabazijus, Adonis, Izidė, Misa, Hipta), abstraktybių (Įstatymas – Nomas, Atsitiktinumas – Tichė, Prigimtis – Fizis, Teisingumas – Dikajosinai). Minima ir orfinių slėpinių sąvokų (Protogonas, Fanetas, Erikepajus, Eubulėjus, Jakhas, Chronas, Eteris). Giesmėje Protogonui nusakoma pasaulėkūra – pasaulio pradas radęsis iš kiaušinio, kurį eteryje sutvėręs nesenstantis laikas (Chronas). Iš kiaušinio išsiritęs Fanetas-Protogonas sutveria dievus. Faneto duktė Naktis pagimdo dangų ir žemę (Uraną ir Gėją), o tada per Kroną ir Dzeusą teogonija tęsiasi toliau. Protogonas įsivaizduojamas kaip dvilytis, slaptas žmonių ir dievų pradas, šviesos šaltinis, tapatinamas su Fanetu (regimuoju), Antaugu (lygiam švytėjimui) ir Priapui.

Dievai aukštinami kaip visko pradžia ir pabaiga, kaip skirtingi tos pačios esmės veidai, gausu paradoksų (dievas matomas ir nematomas, karštis ir šaltis), žaismų žodžiais, dievavardžiais (jais nuolat tampa dievų epitetai).[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Античные гимны, sud. Аза Алибековна Тахо-Годи, Изд-во МГУ, 1988–359 psl.

Nuorodos

redaguoti