Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Hekatė (sen. gr. Ἑκάτη) – senovės graikų deivė, susijusi su tamsa, magija, kerėjimu, šmėklomis, ir mėnuliu. Kaip ir Artemidė, Hekatė buvo medžiotoja – lydima daugybės šunų ji medžiodavusi tarp šešėlių, numirėlių, kapinėse. Naktį kartu su vėlėmis Hekatė sklandydavo prie kapų ir kryžkelėse – ten dažniausiai stovėdavo jos atvaizdai, jai būdavo aukojami šunyčiai, juodi ėriukai, medus. Šventas Hekatės gyvūnas – šuo.[1]

Pasak Hesiodo „Teogonijos“, Dzeusas Hekatei skyręs teisę valdyti žemės likimą ir jūrą, o Uranas apdovanojęs didelėmis galiomis, vadinama Perso ir Asterijos dukterimi.[2]

Marmurinė triveidės Hekatės skulptūrėlė. Etruskų muziejus. Kortona

Dažniausiai vaizduojama laikanti du deglus arba raktą, taip pat vėlesniais laikais vaizduota triveide.[3] Ji dažniausiai siejama su kryžkelėmis, šviesa, magija, kerėjimu, žiniomis apie vaistažoles ir nuodingus augalus, vaiduoklius, burtais, kai šnekama su numirusiais, ypač norint nuspėti ateitį, bei raganavimu. Mene ir literatūroje Hekatė vaizduojama šuns pavidalu arba su šuniu šalia jos. Su Hekate siejami augalai: česnakas, kiparisas, mandragora, kurpelė.

Orfizme Hekatė šlovinama kaip dangiška ir tuo pačiu chtoninė deivė, lydima vėlių ir šunų. Ji tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Hekatės provaizdis galimai kilęs iš Mažosios Azijos, ikigraikiškas (po olimpiečių pergalės prieš titanus ji išlaikė savo chtonines funkcijas).[2]

Romėnai Hekatę tapatino su savąja trijų kelių deive Trivija.[2]

Hekatės kultas buvo populiarus visoje Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. Bene žymiausia jos šventykla stovėjo Karijoje, Laginos mieste.[4] Kitos svarbios šventyklos stovėjo Bizantijuje (dab. Stambulas), Aiginoje, Argolyje.

Hekatės teonimas greičiausiai negraikiškos kilmės[5] Deivės vardas ir vaizdinys kartais siejamas su egiptiečių deive Heket (ḥqt).[6]

Hekatė dažnai yra viena centrinių dievybių šiuolaikinėse helenų religijos rekontrukcijose, taip pat Wicca tikėjime.[7]

ŠaltiniaiKeisti

 

Vikiteka

  1. Aleksandra Teresė Veličkienė. Hekatė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. 2,0 2,1 2,2 Мифы народов мира. Геката , А. А. Тахо-Годи – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  3. „Hecate“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-03-13. 
  4. Strabonas. Geographica. xiv. p.660.
  5. R. S. P. Beekes, Etymological Dictionary of Greek (2009), Brill, p. 396.
  6. Paul McKechnie, Philippe Guillaume. Ptolemy II Philadelphus and His World. Leiden: Brill, 2008. p. 133.
  7. Wilshire, Donna (1994). Virgin mother crone: myths and mysteries of the triple goddess. Rochester, VT: Inner Traditions International. p. 213.