Eteris, Aiteras (gr. Αἰθήρ, Aithēr 'viršutinis dangus') – graikų mitologijoje viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, Dzeuso buveinė[1]. Jis gimė iš Niktės ir jos brolio Erebo, Gajos (arba Hemeros) vyras[2]. Jis grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. Eteris taip pat žinomas kaip Dzeuso gynybinė siena ir riba skirianti Tartarą nuo kosmoso.

Vėliau poetų tapatinamas su Dzeusu, kuris kartu su derliu nešančiu lietumi, įsilieja į Gajos įsčias[3].

LiteratūraKeisti

  1. Homeras II. II 412
  2. Hesiodas. Teogonija 124
  3. Vergilijus Georgikos 325