Iniciacija
Iniciacija (lot. initium 'pradžia, įėjimas'; perėjimo ritualas) – ritualas, atliekamas įvedant žmogų į naują jo gyvenimo tarpsnį, pašvenčiant jo naujai būklei. Iniciacijos ritualai vykdomi gimimo, brandos, vestuvių, laidojimo metu,[1] taip pat gali būti rengiama iniciacija įžengiant į naujas pareigas (pvz., karūnavimas), į naują luomą, organizaciją, sektą, slaptą bendriją.
Iniciacijos esmė – kosmogonijos atkartojimas, senojo gyvenimo palaidojimas ir naujo sutikimas. Žmogus turi išgyventi simbolinės mirties ir prisikėlimo ritualus. Dažnai inicijuojamojo laukia sunkūs išbandymai, kančios, pažeminimai, jų metu, kaip tikima, pasirodo dievai, dvasios, protėviai.[2]
Senosiose gentinėse santvarkose iniciacijų, susijusių su branda metu, dažnai taikomos fizinės kančios, apipjaustymai, skarifikavimai, tatuiravimai ir kt.[3] Tai yra kertinis jaunuolio gyvenimo įvykis, kurio metu jis gauna priėjimą prie šventybės, vyriškumo ar moteriškumo paslapčių.[2] Branda yra socialinis ir kultūrinis konstruktas, kuris labai įvairuoja skirtingose bendruomenėse ir yra nebūtinai susijęs su biologine lytinio brendimo pradžia.[1] Pati ritualo reikšmė irgi gali kisti bėgant laikui. Pavyzdžiui, Mezoamerikos actekų ir majų bendruomenėse buvo laikoma, kad 15 m. sulaukusios merginos buvo pasiruošusios ištekėti, tačiau dabar Meksikoje pastaroji šventė (isp. quinceañera) žymi pasimatymų pradžią merginų gyvenime.[4][5]
Modernesnėse visuomenėse iniciacija išreiškiama daugiau simboliniu aktu – krikštas, išpažintis, bar micva. Neformali iniciacija į įvairias bendruomenes pasireiškia naujokų krikštu, dedovščina, tyčiojimusi.[1] Su vestuvinio gyvenimo iniciacija susiję bernvakariai, mergvakariai, su laidojimu – velionio šarvojimas, raudos.
Lietuvoje redaguoti
Lietuvių jaunuolių brandos apeigos buvo atliekamos pagal kaimo bendrijos papročius, sulaukus pilnametystės. XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje subrendę jaunuoliai buvo įvesdinami į jaunimo bendriją, juos dažniausiai įvesdindavo jaunimo lyderis ar smarkesni vaikinai, muzikantas. Įrašomieji į bernus turėjo viešai įrodyti savo sugebėjimus – vikrumą, fizinį pajėgumą (peršokti per stalą, iškęsti smūgius), pavaišinti jaunimą (gėrimu). Merginas įvesdindavo vakarėlyje šokdindami. Tapę jaunimo bendrijos nariais jaunuoliai galėjo lankytis pasilinksminimuose, pvz., eiti į naktigones ir dalyvauti naktiniame merginų lankyme (viena archajiškiausių jaunimo pramogų).[6]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Rite of passage“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-05-18.
- ↑ 2,0 2,1 Mircea Eliade, Rites and Symbols of Initiation, first edition, New York, NY Harper and Row, 1958
- ↑ Iniciacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ „Quinceañera“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-20.
- ↑ „Quinceañera“. www.merriam-webster.com. Nuoroda tikrinta 2023-02-20.
- ↑ Lietuvių pilnametystės papročiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-30.