Ona Zabielaitė-Karvelienė
| Ona Zabielaitė-Karvelienė | |
|---|---|
| |
| Ona Zabielaitė-Karvelienė (fotografija, XX a. 3 deš., aut. nežinomas, VŽM) | |
| Gimė | 1899 m. lapkričio 11 d. Ryga |
| Mirė | 1955 m. rugpjūčio 8 d. (55 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Anykščiuose, Senosiose kapinėse |
| Tėvai | Jonas Zabiela (1848–1929) ir Elžbieta Davidonytė-Zabielienė (?–1923) |
| Sutuoktinis (-ė) | Jonas Karvelis (1877–1980)[1] |
| Vaikai | vaikų nesusilaukė |
| Šeima | seserys Julija Zabielaitė ir Elžbieta Zabielaitė |
| Veikla | dainininkė (kontraltas, mecosopranas) |
| Organizacijos | 1940–1945 m. ir 1949–1954 m. Vilniaus muzikos mokykla, 1945–1949 m. Vilniaus konservatorija |
| Pareigos | 1946 m. docentė |
Ona Karvelienė (Zabielaitė) (Anna Zabello; 1899 m. lapkričio 11 d. Rygoje – 1955 m. rugpjūčio 8 d. Vilniuje, palaidota Anykščiuose) – Lietuvos dainininkė (kontraltas, mecosopranas), pedagogė.[2]
Biografija
redaguotiOna Zabielaitė‑Karvelienė gimė pašto valdininko Jono Zabielos (1848–1929) ir Elžbietos Davidonytės-Zabielienės (?–1923) šeimoje Rygoje, kur baigė lenkišką Jaščembskos humanitarinę gimnaziją. Prasidėjus I pasauliniam karui persikėlė į Revelį (dabar – Talinas, Estija).[3]
1915–1918 m. gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir mokėsi dainavimo konservatorijoje solistės Jevgenijos Zbrujevos klasėje. Per Rusijos revoliuciją pasitraukė į nuošalų kaimą Ukrainoje, kur įsidarbino matematikos ir muzikos mokytoja pradžios mokykloje. 1920–1922 m. ji gyveno Nikolajeve Ukrainoje, buvo ukrainiečių choro dainininkė. 1922 m. grįžo į Lietuvą. Mokytojavo Užpaliuose (Utenos rajone).
1923–1928 m. Ona Zabielaitė-Karvelienė studijavo Romos (Italija) Šv. Cecilijos karališkojoje muzikos akademijoje profesorės Edvigės Gibaudo klasėje bei lankė privačias operinio dainavimo pamokas.
Susituokė 1925 m. liepos 16 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, vyras Jonas Karvelis (1877–1980) – verslininkas energetikas. Vaikų nesulaukė.[3]
Karjera
redaguoti1928–1930 m. Romos Adriano Karališkosios operos solistė. Dainavo Kremonos ir Čivitavekijos operos teatruose. Po sėkmingo debiuto Aklosios vaidmenyje Amilkarės Ponkjelio operoje „Džokonda“, sukūrė nemažai pagrindinių vaidmenų tokiose operose, kaip Džiuzepės Verdžio „Trubadūras“, „Kaukių balius“, „Aida“ (Amneris), „Rigoletas“, Umberto Džordano „Andrė Šenjė“, Petro Maskanjo „Draugas Fricas“, Kamile Sen Sanso „Samsonas ir Dalida“ ir kt.
1931–1936 m. gyveno Anykščiuose. 1934 m. bandymas įsidarbinti Kauno operos teatre nepavyko. Vasaromis, kur bebūtų, grįždavo namo į Anykščius, kur giedodavo bažnyčiose.
1935 m. dainavo Romos Adriano, Neapolio San Carlo ir kitų operos teatrų spektakliuose. 1936–1938 m. Atėnų (Graikija) Karališkojo operos teatro Olimpia solistė. 1938 m. su šiuo teatru gastroliavo Vienoje ir Budapešte.
1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui, Ona Zabielaitė‑Karvelienė grįžo į Lietuvą. Nuo 1939 m. rengė koncertus Vilniaus radiofone. Solo koncertuose dainavo Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo, XX a. italų kompozitorių kamerinius kūrinius (daugelį kūrinių originalo kalba).
Pedagoginė veikla
redaguoti1940–1945 m. dėstė Vilniaus muzikos mokykloje (direktorius – kompozitorius ir muzikologas Jonas Bendorius; nuo 1945 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija).
1940–1948 m. dirbo konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) vokalo dėstytoja. 1946 m. Onai Zabielaitei‑Karvelienei suteiktas docentės vardas.
1945 m. buvo atleista iš konservatorijos kaip neturinti tinkamos parengties, 1949–1955 m. ji dėstė dainavimą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, rengė privačias pamokas dainininkams.[3]
Žymesni mokiniai
redaguotiA. Karosas (mokėsi privačiai), Vlada Mikštaitė, J. Petraškevičiūtė, I. M. Žukaitė, Aloyzas Domeika (mokėsi privačiai).
Atminimo įamžinimas
redaguotiPalaidota Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape. Kapas aptvertas aukšta geležine tvorele, jį ženklina raudono granito skulptūrinis paminklas – gulinti atversta knyga su iškaltu įrašu: "A+A / Šeima / Zabielų / Elžbieta / mirė 1923-II-23 / Jonas / 1929-II-9 / Julė / 1944-IV-17 / Ona Zabielaitė- / Karvelienė / 1899–1955-VIII-29 / Karvelis / Jonas / 1877–1980".
O. Zabielaitės-Karvelienės memorialinė ekspozicija 1989 m. buvo įrengta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Pertvarkant muziejų, apie 2019 m. ji buvo išardyta.
Prie namo Tilto g. 2, Anykščiuose, 2011 m. įrengta memorialinė lenta su įrašu "Šiuose / verslininko / Jono Karvelio namuose / 1925–1948 m. skambėjo / Italijos ir Graikijos / operos teatrų dainininkės / Onos Zabielaitės-Karvelienės / (Anos Zabello) / balsas". Rekonstruojant pastatą, 2020 m. lenta buvo pašalinta.[3]
Atgimusioje istorinėje Jono ir Onos Karvelių sodyboje (Tilto g. 2) A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus pradėjo kultūros vakarų ciklą. Kartą per mėnesį suburdamas žiūrovus, muziejus siekia priminti Šventosios slėnyje ir anksčiau, dar nuo A. Baranausko jaunystėje, aidėjusią muziką. Karvelių šeimai atminti Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Virginija Kochanskytės suburtas kolektyvas pristatė operą, skirtą Onos Zabielaitės-Karvelienės ir Anykščių šviesulio Jono Karvelio meilės istorijai atminti. Libretas sukurtas remiantis prozininko Rimanto Vanago dokumentine knyga „Malūnininkas ir mėnuo“. Joje aprašoma Onos istorija nuo pirmos pažinties su Jonu, studijų Romoje, blaškymosi tarp Italijos ir Lietuvos, iki paskutinės gyvenimo dienos. Onos Karvelienės vaidmenį atliko Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė, o Joną Karvelį įkūnijo to paties teatro solistas Egidijus Bavikinas. Istorijos pasakotoja – Virginija Kochanskytė. Akomponavo pianistė Beata Vingraitė-Andriuškevičienė.[4]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Rimantas Vanagas. "Malūnininkas ir mėnuo". Vilnius: Petro ofsetas, 2005.
- ↑ Arvydas Karaška. „Ona Zabielaite-Karvelienė“. Visuotinė lietuvių enciklopedija[1]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 „Ona Zabielaite-Karvelienė“. Anykštėnų biografijų žinynas. Pasaulio Anykštėnų bendrija.www.anykstenai.lt. 2018 10 01 [2]
- ↑ Kamilė Navikaitė, Ant Šventosios kranto atgimė Jono ir Onos Karvelių meilės istorija, www.anyksta.lt, 2020 [3]